Announcement

Mbyll
No announcement yet.

Shqiptarėt nė mesjetė - Gjet Ndoj

Mbyll
This topic is closed.
X
X
  • Filter
  • Time
  • Show
Clear All
new posts

  • Shqiptarėt nė mesjetė - Gjet Ndoj

    PĖRMBAJTJA:
    Pjesa e parė

    Shqiptarėt nė mesjetė

    KAPITULLI I
    Lindja e popullit shqiptar. krijimi i aristokracise shqiptare dhe procesi i shtetformimit tek shqiptaret
    1. Ne vendin e pirusteve lindi kultura e hershme shqiptare si vazhduese e kultures ilire. “kultura e komanit”.
    2. Nristokracia feudale-shqiptare dhe kapitullimi i saj gjate dhe pas pushtimit. lidhjet e gjakut (miqesite) dhe lufta mes tyre.

    KAPITULLI II
    Mirdita
    Prejardhja e emrit sipas autoreve te ndryshem dhe legjendes
    1. Emri sipas autoreve te ndryshem.
    2. Mirdita sipas legjendes

    KAPITULLI III
    Kushtet dhe rrethanat e veshtira historike te mbijeteses te kultures iliro-arbnore
    Mirdita – realiteti me autentik i kesaj mbijetese
    Renia e qendreses pas pushtimit turk. emigracioni dhe humbja e prijesve dhe aristokracise vendase
    1. Internernerari dhe destinacioni i emigrimit te shqiptareve nga fundi i shekullit XV deri ne fillim te shekullit XVIII.
    2. Vala e emigrimit merr me vete prijesit dhe aristokracine e mirdites dhe dukagjinit.

    KAPITULLI IV
    Islamizmi ne shqiperi, nje faktor i rendesishem ne procesin e formimit dhe e konturimit te treves (krahines) se mirdites.
    1. Procesi i islamizimit dhe osmanizimit ne trojet shqiptare.
    2. Pasojat e pushtimit

    KAPITULLI V
    Krijimi i enklavave kristiane.
    Mirdita – realiteti me interesant, me origjinal dhe me i plotesuar i ketij fenomeni
    1. Migracioni i brendshem (emigrimi dhe imigrimi) pas ballafaqimit te shqiptareve me pushtuesit turq (fund Shek. 14) dhe gjate vendosjes se regjimit turk (deri ne fillim te shekullit 18).
    2. Kisha dhe prelatet katolik perbejne nje faktor kryesor ne frymezimin e shqiptareve ne lufte, por dhe ne forcimin dhe konsolikimin e principates se mirdites (ata kryen misionin e aristokracise dhe te prijesve qe mungonin tashme).
    3. Lufta e panderprere antiosmane – factor themelor ne formimin e principates autonome.

    KAPITULLI VI
    Mirditasit bejne pashallekun e shkodres. ky i fundit konsolidon principaten autonome te mirdites.
    faktori mirditas dhe pjesemarrja e tyre ne pashallekun e shkodres dhe ate te janines.

    Pjesa II
    Lindja e kombit dhe e lėvizjes kombėtare shqipatre . ambienti historik i hvillimit tė kėtij procesi

    KAPITULLI VII
    Fiset ne shqiperine e veriut, themeli i luftes per liri dhe i formimit te principates se mirdites dhe element i rendesishem i formimit te nacionalizmit shqiptar ne mjegullen mesjetare (shek. xv e ne vazhdim)

    KAPITULLI VIII
    Kushtet historike te lindjes dhe te formimit te kombit shqiptar
    1. Lindja e nacionalizmit ballkanik dhe vecorite e tij ne vilajetet shqiptare.
    2. Kushtet historike te lindjes se nacionalizmit shqiptar ndryshe nga nacionalizmi grek, bullgar, serb, rumun etj.
    3. Ne suksesin e nje levizje kombetare per pavarsi ose autonomi, organizimi dhe legjetimiteti luajne rol paresor
    1. Lufta ruso-turke – krijimi i shteteve te krishtera ballkanike.

    KAPITULLI IX
    Perpjekjet e rilindesve patriote per ta shenderruar levizjen antiosmane ne mirdite si fillimin e levizjes kombetare shqiptare per liri dhe pavaresi.
    1. Kryengritja e vitit 1862 ne mirdite.
    2. Kryengritja e vitit 1876-1877
    3. Shkaqet dhe pasojat e deshtimit dhe te izolimit te luftes per liri ne mirdite ne vitin 1862 dhe 1876-1877. rendesia. pasojat.

    KAPITULLI X
    Lidhja e prizrenit
    1. Rrymat politike dhe ideologjike ne epoken e rilindjes kombetare shqiptare
    2. Organizimi i lidhjes se prizrenit, roli dytesor i mirdites dhe i prenge bibe dodes i diktuar nga rrethana te reja historike.
    3. Kongresi i berlinit (13 qershor 1878)
    4. Internimi dhe i prenge bibe dodes dhe i hodo sokolit goditje e rende per levizjen kombetare shqiptare.

    KAPITULLI XI
    Kleri franceskan me prenge docin luajten rol kryesor ne formimin e kultures kombetare shqiptare
    1. Shoqeria gjuhesore e letrare “bashkimi”
    2. Pergatitjet per krijimin e alfabetit te gjuhes kombetare shqipe

    KAPITULLI XII
    Kryengritja e kurbinit dhe e bregut te mates (1911) tregonin se lufta per liri ne mirdite dhe rrethet e saj nuk ishte shuar.
    1. Kryengritja e kurbinit 1905-1907. aktiviteti politik dhe shpirti kryengrites i nikoll kaēorrit.
    2. Rikthimi ne atdhe (pas 11 vjetesh)
    3. Rikthimi i prenge bibe dodes pas 28-vjet internim nga turqia. perpjekjet e tij per te rikthyer lavdine e perenduar te mirdites dhe shqiperise pas vitit 1908, vetem nje iluzion.
    4. Kryengritja e bregut te mates.

    KAPITULLI XIII
    “Republika e Mirdites” – reminishence e nje historie te shkuar.
    1. Renia e rolit te mirdites deri ne luften i boterore.
    2. Levizja e kapedanit te mirdites per shpalljen e “republikes se mirdites”. kushtet historike.
    3. Deshtimi i levizjes per “republiken e mirdites”.

    KAPITULLI XIV
    Mendimi politik i mirditasve perfaqesohet nga deputeti i saj ambroz marlaskaj

    KAPITULLI XV
    Renia e mirdites. integrimi i plote i saj ne shtetin unitar shqiptar realizohet vetem pas luftes se dyte boterore, gjate viteve 1944-1952.

    Fund
    Ngadale Beg, se ka hendek.

  • #2
    Mirdita

    MIRDITA

    PREJARDHJA E EMRIT SIPAS AUTORĖVE TĖ NDRYSHĖM DHE LEGJENDĖS

    1. Emri sipas autorėve tė ndryshėm.
    Mirditė nuk i pėrket kohės sė lashtė (Ilire)1.
    Pėr herė tė parė (ndoshta) si mbiemėr ndeshet nė Kadastrėn Venedikase tė Shkodrės nė fillim tė shekullit XV.
    “Nė Katundin Menshabardh tė krahut tė nėnshkodrės banonin nė vitet 1416-1417 Gjon dhe Pjetėr Mirdita2.
    Ata ishin tė ardhur nga viset midis lumenjėve Fan dhe Mat” 3.
    Nė vitin 1467 nė Dibrėn e poshtme nė katundin Sihadoll, banonte Ndre Mirdita, ndėrsa nė katundin Shipshan Gjon Mirdita4.
    Si emėr katundi, vendi e krahine, Mirdita gjendet nė regjistrat Osman tė Sangjakut tė Dukagjinit tė viteve 1533-1536, 1571 dhe 1591. Mė 1533-1536 Mirdita si Katund (krahine) kishte 9 Katunde dhe 161 shtėpi. Pėr vitin 1571 regjistri s’pėrmban tė dhėna, sepse mirditasit nuk kanė pranuar tė regjistrohen. Nė vitin 1591 Mirdita pėrmendet si katund me 46 shtėpi si krahinė me 9 katunde me 168 shtėpi5.
    Nė kokumentat paraosmane Mirdita quhet herė Ndėrfana herė Dukagjini.
    Ndryshimi i emrit tė krahinės nga Dukagjin nė Mirditė ėshtė bėrė gradualisht. Por kjo njėsi ekzistonte pavarsisht nga emri. Fakti qė nė Kishėn e Shėn Llėzhdrit (Shėngjinit), apo Shėn Aleksandrit sipas Shuflajt nė Shkallėn e Shenjtė, nė bjeshkėt e Oroshit kishte varreza ku varroseshin tė vdekurit nga gjithė zona pėrreth e deri nė Kresht e Shkodėr e tregon njė gjė tė tillė.
    Edhe shtrirja e pronave tė Abacisė sė Shllezhderit nga afėr qytetit tė Burrelit tė sotėm e deri nė Shkodėr (mullinj, toka, vakufe etj), e tregon ekzistencėn e krahinės nė fjalė Mirditė, Dukagjin apo Ndėrfanė qoftė.
    Nė Kuvendin e Dukagjinit tė vitit 1602 tė mbajtur tek kisha e Shėnllezhdrit nė Shkallėn e Shenjtit tė Oroshit tė parėt nėnshkruan vendasit, krerė tė njohur Mirditas, atėherė dukagjinas si: Gjin Gjergji, Gjon Qefalia, Gegė Zajsi etj.
    Mė 1610 M Bici “shkruan njė letėr pėr Dukagjinasit e Kthellės” d.m.th. edhe kthellasit (nga Rrėsheni deri afėr Burrelit tė sotėm) ashtu si Mirdita quhej Dukagjin, pėrmend Fanin si krahinė krahas Mirditės.
    Nuk ėshtė e rastit qė nė Kosovė dhe Kukės mirditasit i quajnė Fanė, madje dhe vetė mirditasit, Kthellasit dhe nė pėrgjithėsi katolikėt e tjerė tė ngulitur atje.
    Nė anė tė Tiranės dhe Shijakut, tė Fushkrujės, ka raste qė ēdo mirditas e quajnė Kthellas.
    Nė Kuvendin e Kuēit, 14 Korrik tė 1614-tės ndėr krerėt e beslidhjes nėnshkruan edhe Gjergj Bardhi prej Mirdite8.
    Mė 1621, P Budi e shėnon Mirditėn si njė nga trevat e popujve tė Dukagjinit9.
    Mė 1629 pėrmenden “popuj tė quajtur mirditas, shqiptarė, por armiq tė turqve”10.
    Mė 1637 M Skura shkruante: “Mbėrrita nė Mirditė, dhe po i lėshoj katundin e Mirditės sė Epėrme atė tė Zajsit pėrfshitas” 11.
    Ndėrsa K. Jeriēek thotė: “Mė 1426 shėnohej vetėm Kisha e Shėnllezhdrit mbi mal16, nė vitin 1638 i shtohet “Mbi malin e mirditasve”17.
    Mė 1641 po sipas Shuflajt dalloheshin rreth kėshtjellės sė Lezhės, rrjedhėn e poshtme tė lumit Mat dhe rreth Kurbinit “Shqiptarė tė maleve, mirditasit, bulgjrakėt e selitasit, tė cilėt turqit i quajnė kryengritės e tradhtarė”13.
    Nė kėtė zonė, pra nė Mirditė “… kėtu pėrmendet pėr herė tė parė titulli prinq-pringji (Prenk, Princeps), tė cilin e mbajnė edhe sot e kėsaj dite krerėt e malsive Katolike tė Mirditės qė janė vazhdimisht nėn ndikimin e fortė tė abatėve benediktine tė shėn Lleshit (santus Alexander de Monte) nė Malin e Shenjtė. Ky manastir u shndėrrua nė kohėn e turkut nė kėshtjellė nėn tė cilėn u zhvillua lokaliteti me emrin Orosh”14.
    Nė njė njoftim tė vitit 1648 thuhet: “Meqenėse filluan ndjekjet, ai iku nė Dibėr, pra midis mirditasve” 15.
    Mė 1649, F Bolica kumtonte: “Misioni i Mirditės pėrfshin vetė Mirditėn, Fanin e Vogėl, Kthellėn, Selitėn, Macukullin e Prellin Lurėn Vlashajn e Qidhnėn, Bazin e Rrėnzėn, tė gjitha ndėr male ku ka shumė popuj mė tepėr tė rreptė se tė egėr” 16.
    Mė 1650 B Orsini shkruante: “Po mbahem nė mėshirė tė klerikėve tė Mirditės”17.
    Mė 1666 P Bogdani pėrmend: “Popujt e maleve tė Mirditės, Kurbinit dhe tė Arrnit” 18.
    “Nisa nga Blinishti dhe mbėrrita nė Mirditė e cila kishte kishėn e Shėnkollit (Fanė). Mirdita (bėrthama) si famulli ka katundet Orosh, lagje, Mashterkore dhe Tumerisht. Nė mal ėshtė Abacia” 19.
    Nė hartėn e P Koronelit, tė botuar nė 1688 dhe nė atė tė G. Kantelit tė botuar nė 1689 shėnohen: “Popujt e Mirditasve”.
    Ndėrsa Ipeni vinte nė dukje; “Mirdita nuk ėshtė emėr fisi por hapsirė vendi hinderlandi, Landehafti, territori” 20.
    Sipas tė dhėnave por dhe gojėdhėnave embrioni Mirditė si territor ėshtė emėr fshati Grykė-Orosh dhe zbret deri afėr Repsit. Pastaj mė vonė ky katund emrin e tij do ta humbiste sepse ky emėr do tė pėrfshinte territore e banorė (popuj) nga Drini e deri nė Mat, nga Arrni (Kukės) e deri Kurbin, nga Qidhna (Dibra e poshtme) e deri nė Shėngjin (bregdet) (Autori).

    2. MIRDITA SIPAS LEGJENDĖS
    Njėherė e njė kohė thonė Duka qė zotėronte hapsira nga Lura e deri nė Shkodėr e kishte emrin Gjin. Duka Gjin pati tre pinjolle, (3 trashigimtarė, meshkuj). Kishte edhe vajza. Tė gjithė jetonin nė njė familje tė madhe derisa u bėnė me nipėr e mbesa, ndoshta dhe me stėrnipėr. Erdhi njė kohė kur familja e madhe e Dukės Gjin do tė ndahej. Thuhet se Duka Gjin, pra i ati i tre djemve kishte vdekur.
    Nė bazė tė sė drejtės zakonore tre vėllezėrit do tė ndanin gjithēka kishte familja e madhe nė tre pjesė dhe kėshtu do tė formoheshin tre familjet e Dukagjinit. Gjithnjė sipas “Zakonit”, djali i madh (i parė) ndan, ndėrsa duke filluar nga mė i vogli e nė vazhdim zgjėdhin pjesėt e ndara (nė rastin tonė hysja (pjesa) do tė ndahej tresh). Pėrgjegjsia ishte e madhe.
    E kėshtu i pari djalė i Dukagjinit e ndan pasurinė nė:
    1. Njė pjesė pėr njė familje do tė ishte pleqsia (e drejta pėr tė dhėnė drejtėsi nė gjithė territorin e Dukagjinit dhe mė tej), bashkė me tė dhe kali i shalės.
    2. Pjesė tjetėr do tė ishte mulliri i blojės, shosha dhe artizanati shtėpiak etj.
    3. Pjesa e tretė sipas vėllait tė madh do tė ishte toka bujqėsore dhe kullotat etj.
    Pasi u bėnė tė qarta ndarja e pasurive e ofiēeve nė tre pjesė, i vogli thonė zgjodhi tokėn.
    Kur ky vėlla (i vogli) zgjodhi tokėn vėllai i madh dhe vėllai i dytė njėzėri thanė “Mirė dite”.
    I dyti i tha vėllait tė madh mbaje shalėn e kalit (pra tė drejtėn pėr tė pleqėruar e fituar nga kjo), kurse mullirin, shoshėn dhe artizanatin familiar e mbajti i dyti.
    E kėshtu sipas kėsaj legjende zona e Dukės Gjin, pra e Dukagjinit ishte e banuar nga tre familje tė mėdha: MIRDITĖ, SHOSH dhe SHALĖ (vėllai i parė).
    Si pėr ta vėrtetuar kėtė legjendė ka gojėdhėna qė bėjnė fjalė se deri para 70-100 vjetėsh kėto familje nuk merrnin e jepnin vajzė (nuk bėnin Krushqi) njėra me tjetrėn.
    Pra e thėne shkurt mirditasit nuk jepnin vajza dhe nuk merrnin nė Shalė e Shosh. Kufiri natyror mes tyre (Mirditės e Dukagjinit) ka qenė lumi Drin.
    Ngadale Beg, se ka hendek.

    Comment


    • #3
      Aristokracia feudale-shqiptare

      3 ARISTOKRACIA FEUDALE-SHQIPTARE DHE KAPITULLIMI GRADUAL I SAJ GJATĖ DHE PAS PUSHTIMIT TURK. LIDHJET E GJAKUT, MIQĖSITĖ DHE LUFTA MES TYRE.

      Gjatė sundimit tė bizantit deri nė zėvendėsimin e kėtij sundimi nė sundimin turk u formua njė shtresė e aristokracisė (fisnikėrisė) feudale shqiptare e cila pėrfaqėsohej nga disa familje tė tilla. Baza e diferencimit tė kėtyre familjeve me pjesėn tjetėr tė popullsisė ishte pronėsia feudale (nė kohėn e bizantit baza e kėsaj pronėsie ėshte “Pronia”, ndėrsa nė kohėn pas pushtimit turk vendosjen e regjimit tė “timarit”. Kėto prona feudale u jepnin familjeve tė mėdha shqiptare jo vetėm pushtet ekonomik por dhe epėrsi ndaj pjesės mė tė madhe tė popullsisė, por nėpėrmjet saj bėhej dhe lidhja me pushtetet perandorake (bizantine dhe turke) sigurohej dhe sundimi i tyre nė zotėrimet feudale tė tyre.
      Njė nga karakteristikat themelore tė kėsaj fisnikėrie feudale mesjetare shqiptare ka qenėtendenca e tyre seperatiste (pėr tu shkėputur nga shtetet perandorake) dhe bashkė me tė dhe perpjekjet pėr tė bėrė formacione shtetėrore. Pėrligjia dhe argumenti mė sinifikativ i kėsaj karakteristike ėshtė krijimi i principatave, arbnore-shqiptare nė shekullin XII-tė deri nė shekullin XV, kur kulmon ky proēes me formimin e shtetit unitar shqiptar tė udhėhequr nga Gjergj Kastrioti – Skėnderbeu. Kjo tendencė u shfaq edhe pas pushtimit turk, me formimin e dy pashallėqeve; i Ali Pashės nė Janinė dhe i Bushatllive nė Shkodėr, (fundi i shek. XVIII dhe fillimi i shek. XIX), dhe veēanėrisht sevraniteti i kufizuar (autonomia), qė patėn disa njėsi tė krishtera si: Mirdita, Himara, Suli, Lumxhėria e Rreza etj. (gjatė gjithė kohės sė pushtimit otoman).
      Nė historinė e paspushtimit Osman shumė nga kėto familje fisnike janė zhdukur si tė tilla, tė tjera janė ngritur, disa kanė mbijetuar deri vonė dhe gjithė ky proēes ėshtė kondicionuar nga raporti me pushtuesit perandorak turk.
      Nė objektin e kėsaj teme jemi pėrpjekur tė shtjellojmė disa nga familjet mė tė spikatura fisnike-feudale Arbnore, tė cilat pėrbėnin elitėn e fisnikėrisė (bujarisė) shqiptare dhe nuk janė mbrapa fisnikėrisė feudale tė popujve pėrreth si nė lindje ashtu dhe nė perėndim (kryesisht nė Itali).

      . Familja e Balshajve

      Nė rrėmujėn qė krijohet pas rėnies sė mbretėrisė Serbe tė Dushanit pas vitit 1355 krijohen gjeneratat e para tė familjeve fisnike tė Balshajve.
      “I posangrituri i vėrtetė i veriut ishte Zharko Merkshic, i cili nėn Car Uroshin (1357) qeveriste Krahinėn e Madhe tė Bunės. Ai u martua me Teodorėn, e cila ishte e motra e Z. Kostandin sundimtarit tė Maqedonisė Lindore. Pas vdekjes sė tė shoqit Teodora u martua me Gjergjin I Balshaj. I biri i Zharkut, Merksha (il re Marchisi te Musachi) u martua me Ruginėn tė bijėn e Bashės II dhe u bė sundimtar i Vlorės dhe Kaninės 1396-1414. Nga ky vit sundimi kalon nga duart e kėsaj dinastie nė duart e pushtetit turk”1.
      Vėllezėrit Balshaj; Strazimiri, Gjergji I dhe Gjergji II Balsha, shfaqen si pronarė feudalė nė pjesėn Veriperėndimore tė Shqipėrisė dhe pjesėrisht nė Zete (M. Zi) duke filluar nga viti 1360, fillimisht nė Budua dhe Tivar, pastaj nė Shkodėr, Ulqin dhe Prizren (1372) dhe pothuajse njėkohėsisht nė Vlorė dhe Berat me anė tė dhėndurėve (lidhjeve tė martesave) tė tyre.
      Nė vulat e Balshajve shihet kryet e ujkut me dhėmbė jashtė. Legjenda ėshtė nė shkrimin cirilik sllav.
      Kulmin e fuqisė sė saj kjo familje e arriti nė 1383 kur Balsha II pushtoi Durrėsin dhe mori titullin “Duka i Durrėsit”.
      I ati i tre vėllezėrve ishte njė feudal i vogėl dhe zotėronte nė kohėn e Dushanit njė fshat tė vogėl shqiptar nė M. Zi (Zete).
      “Balshajt janė me zanafillė rumune e vllahe dhe e mbanin veten si shqiptarė, ata mbanin kancelari Serbe dhe e konsideronin veten si pronarė tė Perandorise Serbe”2 (Shuflai kėtu nuk ėshtė bindės me argumentat qė sjell).
      Sundimtari i fundit i kėsaj dinastie ėshtė Balsha III (i cili i takon brezit – Gjeneratės sė tretė tė Dinastisė Balsha, brez i cili humbi Durrėsin, Vlorėn dhe Beratin. Por ky Balsha III i kishte marrė pėrsėri kėto tri qytete dhe me pėrkrahjen e Zahariajve, tė Kastriotėve, te rugina Balshės (tė Vlorės) etj ai vazhdoi luftėn me Venedikun deri nė vdekjen e tij (1421). Pas kėtij momenti kjo dinasti u shpėrbė dhe u zhduk. Zotėrimet e Balshajve u ndanė mes tyre nga feudalėt vendas si Zahariajve (Danjes,) nė grykėn e lumit Drin, Jonimajve tė Lezhės, dhe veēanėrisht Dukės Gjin i njohur mė shumė si Dukagjini.
      Duhet theksuar se Balshajt, por dhe familjet e tjera feudale shqiptare qė ndanė zotėrimet e kėsaj dinastie, si shqiptarė liridashėse, nuk i pritėn venedikasit mė mirė se pushtuesit turq.
      “Pėr trazirat nė vend dėshmon njė urdhėr i lėshuar nga senati i Venedikut me 12 Gusht 1423, nė tė cilin parashtroheshin masat qė duhet tė merreshin pėr shtypjen e kryengritjes shqiptare”3.


      Familja e Gropajve (1273-1468)

      Zotėrimet e kėsaj familje shtriheshin nė brigjet lindore tė liqenit tė Ohrit. Kjo familje ishte vasale e anzhuinėve qė nga viti 1273. Kėto zotėrime kufizoheshin me zotėrimet e princėve (dinasteve) tė tjerė feudale shqiptare si Topiajt, Shpatajt dhe Kastriotėt nė Veri.
      Ohri ra nėn sundimin turk pas betejės sė Fushėkosovės (1389). Qė nga kjo kohė shqiptarėt e kėsaj zone njohėn barbaritė e sundimit turk, pėr pasojė nxitet njė lėvizje (shpėrngulje) e madhe e popullsisė nė drejtime tė tjera vecanėrisht nė zotėrimet e kastriotėve. Nė kėtė kohė fillon tė formohet zona e Kthellės e pėrbėrė nga 3-Bajrakėt e Ohrit (Selita, Kthella dhe Rreze-Bushkashi), qė mė vonė pėrfshihen nė Mirditė.
      Tė parėt qė u larguan pėr tė mos u masakruar nga turqit qenė fisnikėt feudale tė familjes sė Gropajve. Shumė luftėtarė nga kjo familje i shėrbyen nė luftė Gjergj Kastriotit. Mė i shquari nga kėta ka qenė Zaharia Gropa i cili qe Komandant nė shumė beteja kundėr turqve deri nė vitin 1468.


      . Familja e Topiajve (Komnenet)

      Nė dokumentat e kėsaj dere princore shqiptare me shumė traditė gjenden tre gjuhė europiane tė shkruara; latinishtja, greqishtja dhe sllavishtja. Si argument kryesor i kėtij fakti shėrben mbishkrimi i Karl Topisė (1381), nė Manastirin e Shėngjonit, nė afėrsi tė Elbasanit. Megjithatė kancelaritė si kudo gjetke edhe tek Topiajt janė kryesisht sllave.
      Nė kėtė mbishkrim (tė Shėngjonit) ėshtė gdhendur luani i kurorėzuar, ndėrsa nėn tė, nė njė fushė tė pjerrėt zambakėt anzhuine. Ky ishte simboli ose stema e principatės Topiajve.
      Pas vdekjes sė Karl Topisė nė vitin 1388 nė krye tė Principatės mbeti i biri i tij Gjergj Topia. Ky para se tė vdiste (duke qenė shėndet-lig dhe i paaftė) nuk mundi tė mbronte zotėrimet e tij, si Durrėsin etj, nga infazioni venedikas nė 1392. Zotėrimet qė mbetėn iu ndanė motrave tė tij (bijave tė Karl Topisė) dhe pinjollėve tė tjerė tė cilėt luftuan kundėr venedikut dhe turqve deri me 1425, kur Kruja (zotėrimi i Topiajve) u pushtua nga Turqit. Zotėrime tė Topiajve pas 1425 mbetėn vetėm nė zonat malore. Djali mė i zoti i kėsaj dere princore padyshim ka qenė Gjergj Arianit Topia Komeni (1400-1460). Ky ishte njė nga djemtė e marrė peng nga Sulltani. Duke pėrfituar nga arratisja prej Turqie ai kthehet nė atdheun e tij nė 1432 ku u vendos si sundimtar i padiskutueshėm mes Durrėsit e Vlorės.
      “Sulltani dėrgoi njė ushtri qė tė ndėshkonte (Gjergj Arianit Komenin e Topiajve), por u shpartallua nė fushė-betejėn mes Ohrit e Elbasanit. Si kjo betejė e fituar nga prijėsi i ri Topias, kundėr ushtrive turke ka dhe shumė tė tjera ku shpesh formacionet luftarake turke u shpartalluan pėr shumė vite me radhė. Gjergj Araniti e shtriu sundimin e tij nė zonat e ēliruara prej tij deri nė zonėn e Ohrit. Fama e kėtij prijėsi legjendar shqiptar si njė hero i vėrtetė doli jashtė Shqipėrisė. Gjergj Aranit Komeni i Topiajve u bė faktor i rėndėsishėm (parėsor), nė rėalizimin e qėllimeve tė Gjergj Kastriotit per organizimin e qėndresės sė pėrbashkėt shqiptare kundėr turqve e cila u vendos nė kuvendin I tė Lezhės (nėntor1444). Unitetit tė prijėsve u shėrbeu dhe miqėsia e tyre. Gjergj Kastrioti mori pėr grua vajzėn e madhe tė Gjergj Arianitit, Andronikėn (Donikėn). Topia vdiq me 1460, ndėrsa zotėrimet e tij u pushtuan nga turqit nė vitin 1466. Pas kėsaj dy djemtė e tij emigrojnė pėr Venedik, ndėrsa njėri prej tyre ngeli nė Shqipėri, veēse i detyruar tė ndėrronte fenė duke u bėrė mysliman.


      . Familja e Shpatajve

      Familja princore e Shpatajve i kishte zotėrimet e veta nė pjesėn lindore tė Elbasanit e deri nė Arta (Prevezė). Ndėrsa sipas Pashko Vasės, nė zotėrimet e shpatajve, nė tokat greke, u vendosėn (themeluan) kolonitė e para shqiptare (Arvanitasit e parė). Ka tė ngjarė qė emri Shpata lidhet me origjinėn fillestare tė familjes nga zona malore nė lindje tė Elbasanit (Shpat = faqet e pjerrėta tė maleve), dhe jo nga emri i “Shpatave tė gjata greke”.
      Pinjolli i fundit i lavdishėm i Despotatit tė Shpatajve ishte Gjin Bua – Shpata i cili ishte pjesėmarrės nė qėndresėn e organizuar ballkanike kundėr Turqisė (betejėn e Fushėkosovės 1389). Ai vdiq 10 vjet mė vonė nė vitin 1399. Pas kėtij momenti zotėrimet e shpatajve (Despotati), ndahet nė dy pjesė: nė jug me qendėr Artėn sundoi i biri i tij Marik Bua Shpata ndėrsa pjesa veriore me qendėr Gjirokastrėn u bė dominion (zotėrim) i dhėndėrrit tė tij, Gjin Zenevisi. Familja e Zenevisėve nė veri por dhe ajo e Shpatajve nė jug nuk sunduan gjatė pasi pas vdekjes sė prijėsit (Karlit tė Janinės), tre nipėrit e tij u grindėn pėr tė fituar tė drejtėn e trashėgimisė dhe kjo e favorizoi Turqinė ta merrte lehtė Kėshtjellėn e Janinės (1431) dhe zotėrimet e tjera njėra pas tjetrės.

      . Familja e Zenebishėve (Zenevisėve)

      Familja e Zenebisheve e vazhduan sundimin e tyre deri nė 1434. Gjinit (dhespotit tė ri tė Janinės), iu desh tė luftonte fort kundėr turqėve, por dhe kundėr Venedikut pėr ēėshtje tregtare (kryesisht tregtinė e kripės). Pas vdekjes sė tij turqit mė 1418 morėn kryeqendrėn Gjirokastrėn. I biri i Gjinit, Depa Zenevisi u largua nga Gjirokastra dhe u strehua nė Korfuz. Duke shfrytėzuar kryengritjet e sukseshme tė Gjergj Arianitit nė Shqipėrinė e Mesme, prijėsi i ri mori zemėr dhe pėrgatiti njė ushtri pėr tė rimarrė kryeqendrėn e tij Gjirokastrėn. Mirėpo ushtria turke (kryesisht jeniēere), qė mbante Gjirokastrėn dhe Kalanė e saj e futėn ushtrinė kryengritėse mes dy zjarresh duke e shpartalluar atė nė 1435. Ndėr tė vrarėt e kėsaj beteje qe dhe vetė prijėse Depa Zenevisi.

      . Familja e Muzakajve

      Stema e vjetėr e Muzakajve ishte burimi me dy pishtarė. Ndėrsa kur Muzakėt bėhen despot nėn perandorin Andronik (para vitit 1336), nė stemėn e Muzakajve ėshtė stema me shqipen dykrerėshe me yll”4. Gjuha qė pėrdorin Muzakėt nė letėrkėmbime dhe kancelaritė e tyre janė: latinisht, greqisht. I pari nė gjeneorologjinė e kėsaj familje aristokratike ėshtė Nikolla dhe janė tė ardhur nga Mokra. Zotėrimet e tyre shtriheshin nė Berat, fushėn e Vlorės, Myzeqesė sė sotme (nga ka marrė dhe emrin; Musaqi – Myzeqe) e deri nė Durrės.
      Teodori II Muzaka u vra nė betejėn e Kosovės (1389). Pas tij qeverisi e Veja e T Muzakės, Komita Muzaka me qendėr nė Berat deri nė 1396. Pas saj sundoi e bija e tyre Rugina Balsha e Vlorės deri nė 1417. Kur e pushtuan turqit nė kėtė vit ajo u arratis nė Korfuz. Gjithashtu ra dhe Berati nė 1417 dhe Muzakajt bėhen vasale te turqėve, ndėrruan fenė shumica e tyre por ēuditėrisht i ruajtėn lidhjet dhe me Venedikun. Mė pas njė nga pinjollėt e mbetur, Kristian Gjin Muzaka luftoi pėrkrah me Gjergj Kastriotin gjatė betejave deri kur vdes prijėsi Kombėtar (Gjergj Kastrioti - Skėnderbeu). Nė vitin 1468 Gjin Muzaka emigron drejt Italisė, nė Napoli nga ku shkruan (1510), historinė e familjes aristokrate tė Muzakajve.

      . Blinishtet dhe Jonimet

      Anzhuinet kėtė bujari shqiptare e cilėsonin me emrin e pėrbashkėt “Comites et barones regni Albanie”.
      Nė pėrleshjen shekullore mes dy botėve, duke i shėrbyer herė perandorit tė madh tė lindjes, herė papatit, herė anzhuinėve ose nemanicėve serbė ndonjėri prej kėtyre bujarėve bėhet nė shekullin XIV protosevast, protoalagator, duke, mandej despot (muzakėt), graf (comes) dhe marshall i Popatit ose i Anzhuinėve, ose Zhupan i madh serb, ndėrsa pas rėnies sė Perandorisė sė Dushanit, dinast krejtėsisht i pavarur”5.
      Nė kėtė vorbull influencash e kontradiktash mes fuqive tė huaja dhe derivateve tė tyre (bujare dhe familje fisnike shqiptare), na rezulton shkrirja dhe zhdukja e shumė familjeve shqiptare, sidomos nė pjesėn veriore arbnore-shqiptare si p.sh. Braka, Besossia, Leti, Limi, Verona etj.
      Ka raste kur ndonjėra nga kėto familje thyhet nė kulmin e fuqisė sė saj, ku ishte ngritur lart lavdia e saj, prej gjeneratave njėra pas tjetrės.

      a) Tipike nga kėto familje ėshtė Blinishti.

      Kjo familje shtrihej nėn Dri (Zadrimė) nė dy anėt e lumit tė Gjadrit deri nė malėsi. Emri i saj lidhet me emrin e blinit (lloje bime drusore) nga Abacia e famshme e shėn Aleksandrit (shėnllezhderit), nė Shkallėn e Shenjtė tė Mirditasve.
      I pari i kėsaj familje Vllado ishte nga njė fis i Matit ku nė vitin 1274 del nga burimet si stratiot bizantin. Politika e tij ėshtė e lidhur me Anzhuinėt, pastaj me serbėt qė i jep dhe titullin “Kaznac”6. Nė vitin 1279 ai kapet nga kapedani i Durrėsit dhe dėrgohet nė burg nė Brindizi, por atje jeton i lirė bile merr diplomė nė Napoli (1304) sipas tė cilės bėhet “Comes”, ndėrsa i biri i tij me emėr perėndimor Guillelmus bėhet marshall i Shqipėrisė (1319). Kalojan Blinishti (1304-1319) ėshte kushėriri i tij dhe ky me titullin “Comes”.
      “… Kjo familje shuhet pėrgjithmonė gjatė kryengritjes sė madhe qė shqėrtheu pėrgjatė Adriatikut, nga kroatet nė veri e deri tek Matarangėt (midis Shkumbinit e Devollit) e tek Muzakėt (nė Vlorė deri nė Kėlcyrė)”7.
      Kėtė kryengritje e organizoi Selia e Shenjtė (1319-1336) kundėr serbo-sllavėve. Shuarja e familjes Blinishti nuk u bė vetėm nga serbėt (qė nė fund edhe ata e humbėn betejėn), por sidomos nga Dukagjinėt e Topiajt (pėr shkak tė lakmive tė tyre pėr territore e pronė).

      b) Nė tė njėjtat kushte historike (nė tė njėjtėn kohė), zhduket pėrkohėsisht familja eJonimeve (dushmanėt) me zhupanin (titull serb), Vladisllav Jonimin qė zotėronte Shqipėrinė bregdetare veri-perėndimore, (1319) sipas dhe dekretit tė Papės. Vladisllavi nuk ishte ortodoks serb por ishte katolik. Kjo familje rishfaqet nė skenė (pas 1319) nė fillim tė shekullit XV rreth qytezės sė Danjės dhe asaj tė Shatit mbi Drin, duke qenė i barabartė me Zahariasit e atjeshėm.
      Nė vitin 1365 Nikollė Zaharia dhe Dushmanėt (Jonimet) nė 1403, nė Pilotin e sipėrm mbajnė rojen kundėr turqėve, duke qenė tė pavarur ose vasale tė Venedikut.

      . Dukagjini

      Padyshim ėshtė njė nga familjet mė tė mėdha shqiptare qė ka patur shumė pinjollė tė shquar dhe ka pėrfshirė shumė teritore nga Shėngjini (deti) e deri nė Prizren, nga Peja e deri nė Mat. Ka luajtur njė rol tė madh nė historinė e mesjetės sė hershme deri nė atė tė vonė tė shqiptarėve. Dukagjini e ruante deri nė kohėn e pushtimit turk por dhe mė vonė karakterin e shtėpisė sė madhe dhe tė vllazėrisė.
      I pari i kėsaj familje Gjin Tanushi e mori titullin “Dukė” (1281) duke qenė ithtar i paleologėve bizantinė.
      Ai u vra nga malėsorėt katolikė tė udhėhequr nga priftėrinjtė benediktinė nė Ndėrfande (zona mes dy lumenjve Fanė), qė mė vonė ishte bėrthama e territorit tė Mirditės. Nė kėtė kohė selia e Dukagjinit ishte qyteza pranė Lezhės afėr grykės sė Drinit. Lezha nė vitin 1393 bie nė dorė tė venedikasve. Mė vonė kemi pėrmendjen e pinjollėve dukagjinas nė vende tė ndryshme. Pasardhėsit e Tanushit II Dukagjinit bijtė e Lekės I ishin zotėrues nė Perlat (mė vonė quhet Kthellė – Mirditė). Ndėrsa Muzaka nė shėnimet e tij historike (nė Napoli) thotė se kishte edhe shumė degė tė tjera qė quheshin Dukagjin tė vėrtetė. Principata kufizohej nė jug me zotėrimet e Principatės sė Kastriotėve.
      “Dibra dhe Mirdita dikur formonin pjesė tė principatės sė Skėnderbeut (kėtu Edith Durham duhet ta ketė fjalėn pėr Kthellėn dhe katėr bajrakėt e Lezhės, qė pėrfaqėsuan mė vonė gjysmėn jugore tė Mirditės, ndėrsa pesė bajraket e Mirditės zotėrohen nga dukagjinėt). Lura – vazhdon Edith Durham i takonte Dukagjinit”8.

      Djemtė e Lekė Dukagjinit (Leka I), Progoni dhe Tanushi morėn pjesė me ushtri nė betejėn e Kosovės 1389. Pas kėsaj qenė kėta qė ia dorėzuan qytetin e Lezhės Venedikut nė vitin 1393. Ndėrsa Palė dhe Nikollė Dukagjini pėrmenden shpesh nė gjysmėn I tė shekullit XV (mė tepėr pėr shkak tė grindjeve) por pėrmenden dhe nė faktin se marrin pjesė nė besėlidhjen e Lezhės (1444) dhe nė luftrat e Skėnderbeut veēanėrisht kundėr Venedikut (1447-1448). Pėrmendet edhe kur pretendimet e Lekė Dukagjinit shkaktuan grindje me Lekė Zaharinė dhe solli pėr pasojė vdekjen e kėtij tė fundit dhe kalimin e kėshtjellės sė Danjės (buzė Drinit) nė zotėrimin e Lekė Dukagjinit (1445). Kėtu ndėrhyri dhe Skėnderbeu qė shkaktoi mėrinė e Princit Lekė Dukagjini dhe kjo pasohet me mbajtjen e anės sė kėtij tė fundit nga Venediku (1456) dhe tė Turqisė (1457).Pajtimin e Gjergj Kastriotit me Lekė Dukagjinin (dy prijėsve) e bėri Pal Engjelli(Kryepeshkopi i Durrėsit 1463) nė kushtet kur zotėrimet e Dukagjinėsve vihen nė rrezik serioz prej turqėve. Pas kėtij momenti Leka i Dukagjinit bėhet ortaku (bashkėpunėtori kryesor) i luftės me Gjergj Kastrionin – Skėnderbeun deri nė vdekjen e kėtij tė fundit (1468) por edhe 11 vjet mė vonė deri nė rėnien e Kalase sė Shkodrės dhe qėndresės sė madhe tė shqiptarėve (1479). Pas vitit 1479 Leka dhe prijės tė tjerė tė luftės qė shpėtuan emigruan pėr tu strehuar nė Venedik.
      Pas Lekės pėrmendet nipi i tij Pali i Bardhė dhe nga familja e tij e ka origjinėn dhe fisi Malazias, Bjelopavliē Ciluri i Palit tė Bardhė), duke u bėrė ortodoks dhe serbofon nė Malin e Zi.
      “Thoshin se Skėnderbeu dhe Leka ishin tė lidhur midis tyre, prandaj gratė mirditore mbajnė Xhurdi dhe shami tė zezė nė shenjė zie pėr Skėnderbeun. Nė gjithė fiset e tjera Xhurdia mbahet vetėm nga burrat”9.
      Dukagjinėt kishin stemėn e tyre dhe nė tė kishim shqipen e bardhė. Pas pushtimit turk njė pjesė e fisit dukagjinit emigroi nė Itali, nė M Zi, ndėrsa pjesa mė e madhe nė Malėsinė e pėrreth. Ndėrsa influenca e kėsaj familje tė famshme ndjehen deri nė ditėt tona nėpėrmjet normave kanunore nė gjithė ish zotėrimet e familjes princore si nė Pejė, Gjakovė, Dukagjin, Lumė, Fanė, Kthellė, Lezhė e Zadrimė ku pjesa mė e madhe e kėtyre trevave filluan tė quhen Mirditė ku vetė-qeverisja, si nė asnjė vėnd tjetėr shqiptar (baza kuvendet dhe kanuni i Lekės), dallohet qartė deri nė gjysmėn I tė shekullit XX.
      Ngadale Beg, se ka hendek.

      Comment


      • #4
        Familja e Kastriotėve

        . Familja e Kastriotėve

        Kjo familje princore shqiptare nė fund tė shekullit XIV dhe fillim tė shekullit XV ėshtė e renditur nė radhėn e familjeve tė spikatura arbnore-shqiptare. Fillimisht kjo familje kishte zotėrimet e saj mes Dibrės, Matit e Mirditės dhe kufizoheshin me zotėrimet e Topiajve nė Jug-perėndim, dhe nė Veri e Veriperėndim me zoterimet e Dukagjinėve. Zona e Kthellės dhe e Lurės qė shtrihet nga Rrėsheni deri nė Burrelin e sotėm, si dhe nga Trollna (nė malin e Skėnderbeut afėr kufirit me fshatrat e Krujės dhe Tiranės) e deri nė Kalanė e Sinjės afėr Drinit mė vonė nga gjysma e dytė e Shek XV e deri nė fund tė Shek tė XIX ku sipas shumė burimeve si pjesė tė Mirditės. Kėtė fakt e pėrmendin shumė autorė si: p.sh Pjetėr Budi, Milan Shuflaj, Edit Durham, Edėin Jacques, Nuray Bozbora, etj.
        Me fuqizimin e kėsaj familje tė famshme zotėrimet e saj zgjerohen dhe bashkė me to merr nė dorė dhe shumė Kala dhe fortifikata.
        Konstandin Kastrioti e filloi sundimin e tij nė kėtė Principatė mė 1383. I biri i tij Gjergji mobilizoi njė ushtri dhe mori pjesė nė kuadrin e rezistencės sė organizuar ballkanike kundėr pushtimit turk nė Kosovė (1389). Kjo principatė u armiqėsua me Venedikun pėr ēėshtjen e Krujės (kalasė).
        Mė 1392 Venediku e pushtoi Krujėn. Ndėrsa mė 1395 Gjergji i rivendosi sundimin e tij nė Krujė duke e ēliruar nga trupat ushtarake tė Venedikut. Ky ishte dhe shkaku qė Gjergjin (princin), Venediku e shpalli armik dhe arritėn ta kapin dhe ti presin kokėn nė Durrės mė 1402. Gjoni ėshtė pasardhėsi i Gjergjit dhe princi i ri i Kastriotėve pas vitit 1402. Gjoni qė nė fillim tė sundimit tė tij qe i sukseshėm. E rimori Krujėn dhe gradualisht e shtriu sundimin e tij mbi Tiranėn, Krujėn, Matin, Mirditėn (Kthellėn e Lurėn), Dibrėn e deri nė Prizren. Keshtjellat mė tė rėndėsishme qė posedonte Principata me princ Gjon Kastriotin ishin: Kruja, Petrela, Petralba, Stelushi (Mat), Sfetigrad (Dibėr tė epėrme), Tornak etj. Veēoria e periudhės sė Sundimit tė Gjonit ėshtė se nga viti 1407 deri nė 1430 iu desh tė luftonte nė mėnyrė tė vazhdueshme pėr mbrojtjen e zotėrimeve tė tij prej invadimit turk. Por vėshtirėsia pėr ta pėrballuar inkursionin e ushtrive tė mėdha turke e detyroi Gjonin tė pranonte dhe kushte nė dėm tė tij nga Turqia. Kushtet e detyronin princin tė kishte njė sovranitet tė kufizuar nė zotėrimet e tija si dhe tė paguante njė haraē vjetor nė favor tė turqve. Marrja e 4-djemve tė tij peng nga autoritetet turke nuk ishte gjė tjetėr veēse njė garanci e nėnshtrimit pėr tė respektuar kushtet e rėnda nė dėm tė zotėrimeve tė Principatės sė tij. Autoritetet turke i garantuan Princit se pas vdekjes djali i madh do tė ishte Princi pasardhės.
        Me gjithė kėto kushte dhe pengjet e marra, Gjoni duke bėrė marrėveshje me Venediku ndihmoi nė luftėn pėr mbrojtjen e Selamikut (qytet i Venedikut), ngriti krye pėrsėri kundėr turqve (1428-1430). Selaniku u dorėzua lehtė tek turqit dhe hakmarrja e tyre kundėr shqiptarėve qe mjaft e rėndė. U shkretua jo vetėm territori nė zoterimet e Kastriotėve, por dhe pjesė tė tjera Shqiptare-Arbnore nga Shkodra deri nė Vlorė (1431-1433). Kėshtu me pėrjashtim tė Shkodrės (kalasė) dhe qyteteve bregdetare qė ishin zotėrime tė Venedikut pjesa tjetėr e Shqipėrisė pothuajse ra plotėsisht nė duart e turqve (1433). Supozohet se djemtė e Gjonit u helmuan nga turqit dhe mbeti vetėm djali i vogėl i tij Gjergji (Skėnderbeu).
        Pas Gjon Kastriotit dihet se nė krye tė principatės vjen i biri i tij Gjergj Kastrioti i cili bėhet princi qė mori pėrmasat e heroit tė shqiptarėve dhe faktor kryesor i mbrojtjes sė civilizimit kristian. Kjo ėshtė dhe arsyeja kryesore qė rreth origjinės sė tij dhe familjes sė kastriotėve, menyrės sė ardhjes nė pushtet etj., ka patur debate tė vazhdueshme si brenda vendit por nė veēanti nga historeograf tė huaj si serb-sllav, maqedonas, grek, sllavo-austriak etj.

        Debati rreth enigmės sė ardhjes sė Gjergj Kastriotit nė Krujė dhe origjinės sė tij.

        Nuk dyshohet se Gjergj Kastrioti – Skėnderbeu gjatė 25 vjetėve (1443-1468) tė luftrave tė sukseshme kundėr sulmeve turke merr pėrmasat e heroit legjendar tė shqiptarėve por jo vetėm kaq. Ai me shqiptarėt janė shėnuar si mbrojtes tė Europės nga turqit se fitoret e shqiptarėve pėr 25 vjet gozhduan ofensivėn e ushtrisė turke drejt perėndimit, por kjo pėr faktin se gozhdimi i turqve pėr tė mos pėrparuar mė tej ndodhi kur fuqia ushtarake e Perandorisė ishte nė kulmin e saj.
        Me pak fjalė Gjergj Kastrioti – Skėnderbeu, u takon jo vetėm shqiptarėve. Por ky fakt nuk i jep tė drejtėn askujt qė tė abuzojė dhe tė fallsifikojė tė vėrtetėn historike rreth ardhjes nė krye tė shqiptarėve, apo ajo qė ėshtė kryesore, rreth origjinės sė tij.
        Mangėsitė e dokumentave tė plota tė shkruara rreth figurės sė tij nuk vėnė nė dyshim qėnien e tij shqiptar. Gjergj Kastrioti luftoi kundėr turqve nė krye tė shqiptarėve se ishte shqiptar, luftoi kundėr turqve dhe pasojave ilamizuese sepse ishte katolik shqiptar, ai luftoi kundėr turqve dhe venedikasve pėr tė mbrojtur zotėrimet e tij qė ishin nė zemėr tė territoreve shqiptare, ai luftoi dhe u mbėshtet si asnjė prijės apo shtet tjetėr nga shqiptarėt sepse ishte pjesė e asaj race (kombi) etj.
        Ai duke luftuar bashkė me shqiptarėt, pėr interesat dhe fenė e tyre dhe duke patur suksese tė papara kundėr turqve solli pasoja pozitive edhe pėr tė tjerėt (perėndimin), por pa e patur obligim kryesor qė nė fillesėn e veprimtarisė sė tij luftarake.

        Enigma (pėr pamjaftueshmėri tė dokumentave tė shkruara), konsiston nė njė aspekt tjetėr. Nė jetėn e tij para ardhjes nė Shqipėri (para vitit 1443) dhe rreth origjinės sė tij brenda trevave dhe fiseve shqiptare.
        Ne do tė perpiqemi tė sjellim disa nga hipotezat qė mendojmė se janė mė afėr tė vėrtetės qe ka ndodhur.
        “… i riu Gjergj Kastrioti ishte mbajtur peng nė oborrin e Muratit II, nė Adrianopojė. Murati nė kundėrshtim me fjalėn e dhėnė, e bėri synet bashkė me tė vėllezėrit, u vuri emra myslimane dhe u mėsoi fenė myslimane.
        … atij i dhanė edukatėn e zgjedhur tė gradės – elite perandorake tė pėrbėrė prej jenicerėve, e themeluar nga Murati I … Nė atė truprojė (gardė) mbizotėronin shqiptarėt tamam si dikur nė gardėn Proteriane Perandorake tė Romės… Gjergji i quajtur tani Skėnder sipas Aleksandrit tė madh… pėr shkak tė moshės sė re, u duk se u osmanizua plotėsisht… Ai fitoi simpatinė e Sulltanit dhe ngjiti shpejt shkallėt e karrierės… Atė e graduan oficer, pastaj Sanxhak, … mė nė fund i dhanė titullin Skėnder Beg. Nė vitet 1438-1440 Skėnderbeun e dėrguan me trupat e tij tė shtypte kryengritjet fshatare tė Shqipėrisė sė Epėrme ku ai u bė i vetėdijshėm pėr gatishmėrinė e tyre (shqiptarėve) pėr t’u hedhur nė revoltė. Mė 1442 Gjon Kastrioti vdiq dhe Sulltani, nė vend tė trashigimtarit tė ligjshėm (Skėnderbeut), ia dha principatėn njė renegati shqiptar.
        Nė vitin 1443 Skėnderbeun e dėrguan nė krye tė njė ushtrie kundėr kryengritėsve hungarezė, qė udhėhiqeshin nga Huniadi. Nė betejėn e Nishit 3 Nėntor 1443, Skėnderbeu i tėrhoqi trupat e tij duke shkaktuar enkas rrėmujė. Si gjeti sekretarin e sulltanit, ai e detyroi atė qė ti jepte njė ferman perandorak (pėr renegatin shqiptar) Zabel Pashėn, Valiu i Krujės, sipas tė cilit ai duhej ti dorėzonte Skėnderbeut Kalanė e Krujės dhe qeverisjen…
        Kėshtu ndodhi dorėzimi i Kalasė sė Krujės, zhdukja e garnizonit turk, ngritja e flamurit tė familjes nė kala, njė sfond i kuq me shqiponjė dy krerėshe nė mes. Pothuaj brenda 1 muaj gjithė kalatė u dorėzuan paqėsisht (duke u premtuar mbrojtėsve tė ushtarėve turq pas dorėzimit falje dhe lejim tė shkonin nė Turqi… Kėshtu brenda 1 muaji ai e vuri nė zotėrim gjithė zotėrimet e tė atit, duke pėrfshirė: Matin, Krujėn, Mirditėn (pjesa Jugore) dhe Dibrėn. Mė 28 Nėntor 1443 nisi njė epokė e re me shpalljen e tij formalisht si kreu i Principatės sė Kastriotėve… Njėkohėsisht Skėnderbeu shpalli dhe njė herė fenė e tij tė krishterė.
        … Mė 2 Mars 1443 ai thirri njė kuvend tė feudalėve shqiptarė. Pėr te shmangur xhelozinė midis princave dhe pėr tė joshur republikėn e fuqishme (Venedikun), kuvendi u mblodh nė Katedralen e Lezhės.
        Pėrveē princave pėrreth erdhėn dhe tė tjerė si Gjergj Arjaniti, Andrea Topia, Nikollė Dukagjini, Teodor Muzaka… edhe delegatė nga Venediku.
        … kėtu ata formuan “Lidhjen e popujve Shqiptarė”.
        Principatat me ekonomi tė pavarur por Lidhja ishte ushtarake me synimin e vetėm pėr luftė tė pėrbashkėt kundėr turqve”10.
        Sipas historianit turk Nuray Bozbora, “Skėnderbeu ishte mė i vogli i tre djemve tė Gjon Kastriotit, kreu i familjes Kastrioti qė njihej si njė nga princėrit katolikė tė rajonit tė Mirditės. Ndersa ishte 9 vjec, ai iu dorėzua peng sarajit Osman. Kaloi nė Edirne 5 vjet, aty nga viti 1420 u dėrgua pranė babait tė tij. Pastaj qėndroi nė Shqiperi. … Duke u mbėshtetur nė njė dokument zyrtar osman tė vitit 1437, pretendohet se Skėnderbeu nė kėtė kohė ka qenė njė spahi i thjeshtė nė Rajonin e Dibrės.
        … Ndėrsa i ati Gjon Kastrioti u dėbua nga tokat e veta dhe nė vend tė tij, si spahi u caktua njė turk. Pas kėsaj datė Gjon Kastrioti ka vdekur (1442).
        Pėr sa i pėrket periudhės 1434-1444, kur filloi kryengritja qė mori emrin e tij, ka dy mendime pėr aktivitetin e Skėnderbeut:

        - Sipas njėres pikpamje popullsia e rajonit tė Mysjes, e cila doli kundėr caktimit tė nje spahiu turk nė vend tė Gjon Kastriotit kėrkoi qė kėto toka ti jepeshin njėrit prej djemve tė tij. Pėr rrjedhoje Skėnderbeu kėtė e kėrkoi nga Sanxhakbeu turk Mustafa nė Krujė, i cili e hodhi poshtė kėtė kėrkesė tė Skėnderbeut tė cilit nuk i besonte dhe pėr kėtė vuri nė dijeni dhe sarajin Osman. Sulltani e nėnvleftėsoi kėtė paralajmėrim tė Mustafait dhe mė 1438, pasi i dha Skėnderbeut titullin Bej e caktoi atė vali tė rajonit tė Mysjes qė bėnte pjesė nė vilajetin e Krujės…
        - Ndėrsa sipas njė pikpamje tjetėr pėr kėtė problem Skėnderbeu, ndonėse i kerkoi sulltanit ti jepeshin tokat e babait tė tij, kur ai vdiq sulltani caktoi nė kėtė post dikė tjetėr. Ky veprim i sulltanit e zhgėnjeu Skėnderbeun dhe nė kėtė kohė ai filloi pėrgatitjet pėr kryengritje duke marrė mė parė mendimet dhe tė krerėve tė tjerė shqiptarė qė gjendeshin nė radhėt e ushtrisė Osmane.
        Kėshtu njė nate duke kėrcėnuar sekretarin e Sulltanit e detyron atė tė shkruante njė ferman tė rremė dhe mė pas e vrau. Me kėtė dokument nė dorė Skėnderbeu mbėrriti nė rrethet e Mirditės, dhe duke u bashkuar me krerėt shqiptarė, me tė cilėt ishte marrė vesh mė parė, erdhi nė Krujė. Pasi ia tregoi fermanin Sanxhakbeut, mori nė dorėzim Kalanė. Vrasja e Sanxhakbeut osman, shėnoi dhe fillimin e kryengritjes…
        Me 1443, menjėherė pasi filloi fushata hungareze, Skėnderbeu shpalli krijimin e principatės sė lirė shqiptare dhe nė tokat e veta shpalosi flamurin me shqiponjėn dy krenare, simbol kombėtar i shqiptarėve… Mė pas dhe krerėt e tjerė shqiptarė duke marrė si shembull Skėnderbeun, dėbuan spahinjtė turq dhe rivendosen kontrollin nė tokat e tyre. Zhvillimet e mėpastajme patėn si pikė tė tyre kulmore “Kuvendin e Lezhes” tė quajtur ndryshe “Lidhja Shqiptare”, organin e pėrbashkėt tė krerėve shqiptar kryengritės me nė krye Skėnderbeun”11.
        Barleti e lartėson bukurinė trupore tė kastriotėve Topiajve dhe Arianiteve. Duke ju referuar atij por dhe mė tepėr Milan Shuflaj pėrcakton:
        “Nga ky soj i mrekullueshėm njerėzish me gjak violent diriarik, dolėn kalorėsit mė tė aftė tė cilėt u regjėn ndėr luftra kufinjsh ose ndėr ato kundėr turqėve deri nė shfarosje. Gjergj Kastrioti – Skėnderbeu ėshtė pjella mė e shkėlqyer e kėsaj pėrzgjedhje tė vdekur, luftėtari mė i tmerrshėm tė cilin e krijoi lufta e Europės me turqit. Europa Perėndimore e mbuloi atė me legjende ende sa ishte gjallė. Bestytmia mbi fuqinė e tij tė mbinatyrshme e bėri armikun turk qė tė humbiste besimin nė kismet. Fantazia e popujve tė ballkanit tė cilėt ishin tė shtypur nga tė pafetė krijoi nga Skėnderbeu heroin e kėngėve dhe tė rrėfimeve tė tyre.
        … Shqiptarėt kėndonin deri nė shekullin XVII madje dhe nė prani tė turqve kėngė pėr Skėnderbeun. Kėto kėngė janė ruajtur dhe tek arbėreshėt nė Italinė e Jugut…
        Emri i tij ėshtė ruajtur dhe sot e kėsaj dite nė Mat, si dhe ndėr disa fusha, duke filluar nga Fandi (Mirditė) deri nė Pukė… nė toponime tė ndryshme fusha, shpella, male. Ai paraqitet sėbashku me Leken III Dukagjinin. Nė rrėfimet e shqiptarėve tė veriut ai stoliset me motive nga cikli i Kraleviē Markut dhe me mitin nordik tė Barbarosit.
        Vllazėria mė e fortė e kuēėve (nė M Zi), Drekalovicet, e nxirrin zanafillėn e tyre nga Skėnderbeu, me qėllim qė tė ngrejnė lart “brezninė e zotėrinjėve”.
        Fama e tij u pėrhap dhe nė trevat e sllavėve tė jugut sė bashku me Lekėn”12.
        Ndėrsa nė lidhje me origjinėn e Kastriotėve, Shuflaj sjell njė ide mjaft tė mjegullt dhe qė ndryshon mjaft me idetė dhe hipotezat qė kemi nė evidencė, kur thotė:
        “… Nė Vlorė nė oborrin e despotit Jovan Komnen-Asenit (1350 deri mė 1363) kunatit tė Car Dushanit dhe vellait tė Carit Bullgar, Jovan Aleksandrit, rritej djepi i fuqisė sė kastriotėve. Nė njė kartė serbe tė “Sundimtarit tė Vlorės dhe tė Kaninės” Aleksandrit, tė birit tė despotit Jovan, pėrmendet (1366) “qefalia i Kaninės, Kastrioti”.
        … ai mori nga Balsha II (1383) dy fshatra nė Shqipėrinė e mesme, nė Mat. Pasardhėsi i tij … zotni Gjoni, nė kartat serbe “Ivan Castrioth” nė monumentet Venedikase (1407-1443), pėrmendet qysh herėt “Zotni mjaft i fuqishėm nė viset e Shqipėrisė”.
        … kur Kruja (1415) bie nė dorė tė turqve ai (Gjoni) bėhet vasal turk. Ndėrkaq, i biri Gjergji, i cili duke qenė peng i turqve (para vitit 1428) kaloi nė fenė islame dhe mori emrin Skėnderbeg, bėhet dinastia mė e fuqishme e Shqipėrisė”13.

        □ Edith Durham duke hulumtuar me tepėr pasion botėn shqiptare mėson njė ide nėpėrmjet perceptimit tė saj nė trevėn e Mirditės.
        “Ata janė tej mase krenarė me L Dukagjinin dhe thonė se bjellopavlicėt (bijtė e Palit tė bardhė) nė M Zi, vijnė nga nipi i tij, Pali i bardhė. Ata deklarojnė se Skėnderbeu ka patur lidhje me ta e pėr kėtė arsye gratė e Mirditės mbajnė xhurdinė tė zezė nė shenjė zie pėr tė, qė zakonisht mbahet vetėm nga burrat”14.
        Ėshtė njė hipotezė sikur tė parėt e familjes sė kastriotėve janė tė ardhur nga Hasi-Kastrati (pranė Pashtrikut tė Gjakovės) dhe kanė zėnė nė Sinjė tek Kalaja dhe prane Drinit, ku kanė pėrfituar shumė toka pjellore (zona e Kastriotit). Ky emėr mendohet se ka si bazė toponimin “Kastrat”qė bartet nga tė ardhurit dhe gradualisht ndryshon dhe mė vonė quhet “Kastriot”. Pastaj mė vonė familja rritet dhe bėhet nga mė tė fuqishmet duke zgjeruar zotėrimet e saj nė Mat, Mirditė (Kthellė e Lurė), Krujė etj.
        Nje mendim tjetėr (pėrfshi dhe idenė e Shuflajt) ėshtė se fillimet e veta kjo familje i ka nė Mat (nė Gurė tė Bardhė). Ka dhe ide tė tjera qė bėjnė fjalė pėr njė origjinė nga Kruja etj.
        Mbi tė gjitha e rėndėsishme dhe e sigurtė ėshtė se Gjergj Kastrioti – Skėnderbeu nuk ėshtė as grek, as maqedonas, as malazez, as italian, as turk por ėshtė shqiptar. Njė gjė ėshtė e vėrtetė se Mirdita ėshtė treva ku u ruajt mė tepėr se kudo tjetėr kujtimi pėr tė, amaneti i tij pėr fe e atdhe, duke u mbajt mė tepėr se kudo tjetėr i ndezur zjarri i luftės pėr liri, duke pranuar nė kurrizin e saj kalvarin shekullor tė vuajtjeve dhe plagėt qė nuk u mbyllėn asnjėherė deri nė kohėt moderne. Vetė Mirdita u rrit si trevė dhe u formua nga shqiptarėt qė deshėn tė ishin siē kishin qenė mė parė. Nė kėtė pikėpamje Skėnderbeu “formoi Mirditėn”, ndėrsa Mirdita mbajti gjallė lavdinė dhe amanetin e tij.

        Nė konkluzionin e kėtij kapitulli duhet thėnė se:
        “Feudalėt shqiptarė ishin tė barabartė me bujarinė e lartė tė Italisė dhe tė vendeve tė tjera tė botės mesjetare. Nė kohėn kur pas vdekjes sė Skėnderbeut (1468) ata detyrohen tė ikin nė Itali, duke mos pasur pasuri dhe duke mos njohur gjuhėn Italiane, atje i pret jo vetėm mėshira e dinastisė sė Napolit, por dhe perkrahja e plotė e aristokracisė Italiane”15.

        1. M Korkuti, H Spahiu, Zh. Andrea – Arkeologjia, Tiranė 1971 fq 166
        2. N Ceka – “Ilirėt” Tiranė 2000 fq 289-292
        3. N Ceka – “Ilirėt” Tiranė 2000 fq 293
        4. M Korkuti, H Spahiu, Zh. Andrea – Arkeologjia, Tiranė 1972
        5. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 25
        6. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 26
        7. Edėin Jacques – Shqiptarėt” fq 199
        8. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 29
        9. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 81
        10. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 22
        11. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 22
        12. Edith Durham “Brenga e Ballkanit” fq. 452
        13. E Durham – Brenga e Ballkanit, fq. 206
        14. Edėin Jacques – Shqiptarėt, fq. 203-203
        15. Nuray Bazbora, - Shqiperia dhe Nacionalizmi shqiptar nė Perandorinė Osmane, fq. 75-77
        16. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 31-32
        17. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt, fq. 27
        18. Edith Durham – Brengu i Ballkanit, fq. 450
        19. M Shuflaj – Serbėt dhe shqiptarėt, fq. 31
        Ngadale Beg, se ka hendek.

        Comment


        • #5
          Mirdita Territori

          MIRDITA – TERRITORI

          Mirdita si realitet dhe si trevė konsolidohet jo vetėm nė kohėn e rezistencės antiosmane nė kohėn e Skėnderbeut por veēanėrisht pas vendosjes sė pushtimit tė vėndit. Ajo shėrbeu si strehė e popullsise shqiptare pėrreth saj e cila u shpėrngul duke shėnuar zgjerimin e territorit tė kėsaj enklave qė padyshim pėrbėn trevėn mė tė organizuar nė luftėn antiosmane falė tė cilės ruhen mė shumė se kudo tjetėr nė territoret shqiptare, tė idenditetit Iliro-Arbėrore, fetar, kulturor dhe fisnik shqiptar. Kėtė fenomen e pėrmend dhe M Shuflaj kur thotė;
          “… kėtė lidhje fisesh e tregojnė edhe sot tė ashtuquajturit 3-bajrakėt e Ohrit; Kthella, Beshkashi dhe Selita. Stėrgjyshėrit e kėtyre vėllazėrive erdhėn nė rajonin e Mirditės qė nė kohėn e rrėnimeve tė para e tė tmerrshme turke nė Ohėr dhe rrethinė (1466). Qė nga viti 1641 dallohen mbi Lezhė nė Mat dhe Kurbin, Mirditėt dhe Selitėt.
          Turqit i quanin atėbotė rebela” 1.
          Ky territor i 3-bajrakėve nė fjalė pėrfshinė territoret e sotme nga Burreli nė Orosh dhe nga Malet e Lurės deri nė kufi me rrethinat e Krujės dhe fshatrat e Tiranės nė Jug.
          Arsyet e lėvizjes dhe koncentrimit tė kėsaj popullate ashtu si dhe e popujve tė tjerė qė lėvizin drejt territoreve ku u ngulitėn, konsiston nė faktin se kėto territore ishin jo vetėm nėn zotėrimin e kastriotėve por tani ishin nė zemėr tė shtetit tė arbėrit qė pėrbėnte dhe epiqendrėn e luftės antiosmane. Kėtu kėta popuj gjenin jo vetėm mundėsine pėr tu mbrojtur nga shfarosja prej ushtrisė turke por edhe bazėn e vazhdimin e luftės pėr liri me nė krye Skėnderbeun.
          Dyndjet e mėdha drejt Veriut tė Mirditės konsoliduan akoma mė tej formėsimin e kėsaj treve (Mirditės).
          Pashko Vasa e prek sipėrfaqshėm kėtė fenomen kur thotė;
          “Gega Llesh, Gega Dodė, Gega Tanush dhe njė gegė tjetėr emrin e tė cilit se mbaj mend, lanė malet e Pashtrikut, nė Jakovė, pa i jetėsuar dhe ceduar pėr tė shkuar e pėr t’u vendosur nė Mirditė. Ky dokumend qė u pėrkiste stėrgjyshėrve tė kryetarit tė Mirditės Bibė Doda Pasha, ishin nė posejdim tė tij i cili para se tė vdiste na i kishte treguar e na i kishte kėnduar (lexuar) dhe jemi tė sigurtė se biri i tij Preng Pasha duhet ta ketė nė dorė akoma” 2.
          Pa dyshim personat qė pėrmend Pashko Vasa ishin Prijės Fisesh dhe bashkė me ta nė Mirditė erdhėn njė numėr i madh njerėzish.
          Ky territor kufizohet me Drinin nė M Gjakovės dhe vazhdon deri nė Kthellė (afėr Rrėshenit).
          Dyndje tė tjera per nė krahinė ka patur nga trevat shqiptare tė M Zi, fusha e nėn dhe mbi Shkodres dhe janė vendosur e mbėshtetur tek fiset vendase tė Mirditės nė territoret e Bajrakėvė tė Ohrit, Mirditės dhe Lezhės e Kurbinit dhe deri nė Dibrėn e Poshtme. Kėshtu mishella e krijuar nga popullsia vendase dhe e shqiptarėve tė tjerė krenarė tė gjithė arbėrore solli krijimin dhe unifikimin e njė tradite tė re tė njė realiteti tė ri shqiptar dhe pėrfundimisht krijimin e trevės sė Mirditės.
          Uniteti etnokulturorė i krahinės, trashėgimia arbnore-shqiptare, feja, karakteri kryengritės dhe vetėqeverisja, gjuha, besa etj janė karakteristikė themelore qė e shoqėron kėtė realitet shqiptar si nė asnjė trevė tjetėr tė shqiptarėve nė Ballkan.
          Kjo trevė e Madhe qė nė shek XV deri nė shek XVII shtrihej nga Shkodra nė Dibėr (nga Buna nė Drinin e Zi), nga Drini (M Gjakovės) deri nė Krujė e Tiranė dhe nga Shėngjini (deti) nė Prizren me procesin e islamizimit dhe Osmanizimit krahas konsolidimit tė saj nė aspektin hapsinor u shoqėrua dhe me njė proces tkurrje (zvogėlimi). Pėr rrjedhojė nė shek XVIII-IXX procesi i vetqeverisjes sė Mirditės, influenca tė prelateve katolik dhe e derės princore tė Gjon Markajve u shtri nga Luma nė Kurbin, nga perėndimi (vija imagjinare Shengjin-Vau Dejes) nė lindje (Drinin e Zi, Dibra e Poshtme).
          Uniteti etnokulturor i trevės Mirditės nė kėto kufij ėshtė i qartė dhe i perceptueshėm edhe nė ditėt tona. Nuk ėshtė vėshtirė tė dallohet veshja tradicionale Mirditore (shqiptare) tek burrat, e njėllojtė si nė Vaun e Dejės, Koman e Lezhė nė perėndim, ashtu dhe nė Lurė, Baz (afėr Burrelit) nė Lindje. Po kėshtu ėshtė e njėjta veshje si nė Q Malit Srriēe, Thirre e diri nė Arren (nė veri) dhe nė Laē, Milot dhe Lundre nė kufi me malėsinė e Tiranės e Krujės (nė jug). Element sinifikativ i unitetit tė njė kulture e zakoni janė kėngėt, vajet, influencat konunore (e drejta zakonore) dhe mbi tė gjitha ruajtja e besimit katolik. Gjithė ky territor pėrfaqėson njė enklavė relativisht tė pastėr katolike.
          Uniteti territorial i kėsaj treve nė kufijtė e lartpėrmendur shprehet dhe nė organizimin ushtarak (12 bajrakėt e Mirditės) nėn influencat e Princėve tė saj B Pashės, P Bibė Pashės (shekulli XIX) etj.
          Kjo ide ilustrohet qartė nė ngjarjet kulmore tė historisė sė krahinės qė do tė shtjellohet nė kapituj tė tjerė tė kėtij libri.
          Mirdita e sotme administrative perfaqesohet vetėm njė pjesė tė Mirditės historike dhe etnologjike.
          Vijon Harta e Krahinės.


          1. E. Cabej “Problemi i vendit tė formimit tė gjuhės shqipe” (stru. Historinė. Tr. 1972 Nr.3)
          2. Catasto Veneto di Scutari, Vol I f.25.
          3. M Shuflaj “Serbėt dhe Shqiptarėt Tr.1926 f.23.
          4. Regjistri Osman i Sangjakut tė Dibrės i vitit 1467.
          5. S. Pulaha, krahina e Sanxhakut tė Dukagjinit gjatė shekullit XVI nė studimin Historik 1973 Nr.3 dhe 4.
          6. L Ugolini Pagine di Storia veneta, Roma 1933-1934, Vol III, F. 17-24. Po kėshtu nė kuvendin II tė Dukagjinit, Shp. 1608.
          7. Relacione; Tr. 1963, Vell. I.
          8. L Ugolini, vep. Pagine di Storia Veneta, f.29, 34 etj.
          9. Relacione… I f. 309.
          10. Relacione… I, f. 401.
          11. Relacione… Tiranė mė 1965, Vėll. II f. 69-71, etj.
          12. K Jerecek, romanin, Vol I f.52.
          13. M Shuflaj, Vep Ieperm F 104.
          14. M Shuflaj Vep I perm. F. 64
          15. F Granata, L’Albania e le missione italiane, nė revista d’Albania. 1942, Fascis. 4. F.230, Ja dhe Dibrri quhet Mirditė.
          16. Relacione II 379. 91 krahina barazohen me Fanin e Kthellėn. Si mision shumė mė i gjerė.
          17. Relacione II, fq. 415
          18. A theiner, Vetera munomenti, slavorum Meridionalium, Zagrab, 1875, F. 215.
          19. Hylli i dritės, Shkodėr 1931, N. 7-8, F. 437-438.
          20. Th Ippen, Die Gebirge des nordėestlichen Albaniens, Ėieu 1903, F. 42.
          21. M Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt fq. 62
          22. E vėrteta mbi Shqiptarėt – P Vasa fq. 73
          Ngadale Beg, se ka hendek.

          Comment


          • #6
            Islamizimi ne Shqiperi

            KAPITULLI IV

            ISLAMIZMI NĖ SHQIPĖRI, NJĖ FAKTOR i RĖNDĖSISHĖM NĖ PROCESIN E FORMIMIT DHE E KONTURIMIT TĖ TREVĖS (KRAHINĖS) SĖ MIRDITĖS.

            1. Procesi i Islamizimit dhe Osmanizimit nė Trojet Shqiptare.

            Pas vdekjes sė Gjergj Kastriotit – Skėnderbeu, turqit pushtuan krejt Shqipėrinė.
            “Nė Shqipėri ngjau ajo qė kishte ngjarė nė Greqi. Njė pjesė e popullatės shtegtoi nė Itali e Greqi, tė tjerė pranuan islamizimin dhe Resti ndenjti nė Shqipėri duke ruajtur fenė Kristiane; Ortodokse dhe Katolike”1.
            Pas rėnies sė qėndresės sė organizuar antiosmane tė shqiptarėve (Mė e madhja dhe mė e pėrgjakshmja nė Ballkan), turqit fokusuan njė vėmendje tė veēantė tė politikės perandorake kėtu.
            Pashko Vasa kėtij procesi dhe kėsaj politike Osmane pas v. 1478 qė do tė sillte pasoja tė zymta tė ardhmes tė shqiptarėve nė histori, i ka kushtuar njė analizė tė posaēme.
            “Nga gjithė popujt e Ballkanit vetėm kombi shqiptar ka treguar njė qėndrim tė pėrgjakte dhe tė vazhdueshem kundra pushtimit dhe zotnimit Otoman. Ky qėndrim i shkėlqyer me fitoret e mėdha tė heroit kombėtar Skender Bej Kastriotit hoqi vėrejtjen dhe admirimin e gjithė botės mbarė. Turqit osmanlli nga trimėritė e pashembullta tė shqiptarėve morėn njė mėsim dhe vendosėn qė kėtė popull ta bėjnė pėr vete pėr t’u mbajtur me armė nė sirejthujzėn (kėrthizėn) e Ballkanit”.

            Disa nga komponentėt e politikės Islamizuese ishin:

            a) Mbajtja nė okupacion tė rreptė ushtarak pėr jo mė pak se 80 vjet rresht (pas vdekjes sė Skėnderbeut), ishte komponenti bazė i nėnshtrimit dhe krijimit tė kushteve pėr islamizimin e shqiptarėve. Gjatė kėsaj periudhe kemi rrėnimin ekonomik mė tė madh nė vend. Me mbajtjen gjatė tė okupacionit tė rreptė ushtarak turqit u pėrpoqėn tė shuanin ēdo shpresė tė shqiptarėve luftėtarė pėr lirinė e tyre. Kjo fazė e dhunės sė madhe kundėr shqiptare vazhdoi deri nga fundi i shek. 16-tė, por edhe pas fazės intensive tė okupacionit, fushatat shtypėse ushtarake otomane nuk pushuan deri nė shekullin XX-tė.

            b) Turqia nė periudhėn e pushtimit tė Ballkanit planifikoi tė krijojė koloni tė ndryshme ushtarake pėr ti patur pikėmbėshtetje nė mbrojtjen e saj. Kėto koloni formoheshin:
            1. Duke vendosur familje turqish te Anadollit nė disa vende me rėndėsi strategjike (Tiranė, Berat, Elbasan, Krujė etj).
            2. Duke vendosur jeniēeret dhe familjet e tyre, qė dilnin nė pension nėpėr qytete tė ndryshme tė Rumelisė.
            3. Duke privilegjuar disa familjė tė parisė sė vendit sidomos ato tė popullsive tė njohura si luftėtarė dhe i islamizonte kundrejt kėtyre favorėve qė u jepte.
            Elementi i tretė u shoqėrua me dy elementet e parė qė pėrmendėm mė lart.
            Siē e kemi theksuar mė lart, para pushtimit Shqipėria kishte sundimtarėt e saj (familjet princore sipas krahinave) siē ishte zakoni mesjetar nė Europė. Kėto familje tė mėdha shqiptarė pėrfaqsonin njė aristokraci tė zhvilluar dhe kishin rrėnjė tradicionale nė vend.
            “Familjet e zotnive tė klasės sė parė a si kohėt ishin: Kastrioti, Dukagjini, Topia, Strazimiri, Arianiti, Urani, Spanaj, Spata, Kurona, Muzaka, Dushmani etj.
            Pas kėtyre familjesh tė para ishin dhe familje zotnish tė dorės sė dytė. Burrat e disa prej familjeve tė para e tė dyta u vranė nė luftrat e vazhdueshme, disa mėrguan e shtegtuan nė Itali, Greqi e gjetkė dhe disa mbetėn nė vend…. Pėr kėta qė mbetėn nė vend politika ishte:
            Kush tė pranonte islamizmin nga familjet e para dhe tė dyta, do t’u falte ēifliqe, do ti linte tė lirė tė mbanin armė, do t’u akordonte grada ushtarake tė mėdha brėnda dhe jashtė Shqipėrisė”2.


            c) Propoganda nė pavor tė islamizmės lulėzoi dhe shoqėroi gjithė kohėn e “Okupimit tė rreptė” por dhe mė vonė deri nė shek. 19-tė.
            Kjo ndodhi pėr shkak se shqiptarėt, nė vende e kohė tė ndryshme se pushuan asnjėherė luftėn pėr liri.
            Njė nga faktorėt qė i kishte bashkuar shqiptarėt nė luftėn kundėr turqve pėrveē prijėsit tė tyre legjendar Skėndėrbe ishte dhe besimi tek kryqi. Ky besim nė luftėn kundėr “Gjysmėhėnės sė tė pafeve” pėrbėnte dhe bazėn ideologjike tė shtetit tė udhėhequr nga Gj. Kastrioti, Skėnderbeu. Por humbja pas fitoreve tė pėrgjakta 25 vjeēare dhe okupacioni i rreptė turk pas tyre solli njė humbje dhe lėkundje tė kėtij besimi tek “Kryqi” dhe feja e tyre e krishtere. Pėrpjekjet e propogandės islamike u shoqėruan dhe me rrėnimin e shumė objekteve tė kultit kristian (kishave).
            Gjatė zbatimit tė platformės islamizuese dhe osmanizuese (krijimi i strukturave tė pushtetit dhe adminstratės turke nė vend me gjithė komponentėt e saj pėrveē pengesave tė vazhdueshme pėr tu vendosur jo rrallė shfrytėzuan dhe konfliktet mes vetė shqiptarėve. Shfrytėzimi i kėtyre konflikteve e ndihmoi pėr shpejtimin e kėtij procesi.
            “… populli shqiptar pėrgjithėsisht dallohet pėr ambicie tė mėdha, pėr energji dhe inteligjencė. Gjithmonė kėrkon fushata tė gjėra qė tė zhvillojė kėto veti. Sidomos rivaliteti mes njėri-tjetrit, sado qė kishte pushuar nė kohėn e luftės kundra armikut tė pėrgjithshėm, me pushimin e luftės filluan tė veprojnė pėrsėri. Turqit pėrfitonin nga kėto rivalitete kur njė familje pranonte islamizmėn pėr tė gėzuar avantazhet qė i jepte ajo, rivali tjetėr, me dashje ose pa dashje, pėr tė mos mbetur pas, pranonte dhe ai islamizmėn. Duke parė avantazhet qė gėzonin myslimanėt e rinj, dhe duke parė shkatėrrimin e organizatave kishtare, gjithė bota fillojnė tė imitojnė njėri-tjetrin me pranimin e Islamizmes”2.


            2. PASOJAT E PUSHTIMIT

            Proēesi i islamizimit dhe i osmanizimit tė vendit si dhe vendosja e pushtetit administrativ turk solli pasoja mjaft negative nė jetėn ekonomike, kulturore dhe politike e historike pėr shqiptarėt nė ballkanin perėndimor.
            “Pa u mbushur njė shekull qė nga pushtimi i plotė i Shqipėrisė shumica e madhe e popullit pranoi pėrciptas islamizmin, por brezi II u bė mysliman.
            Nė njė popullsi 1 800 000 njerėz, 1.5 milion njerėz u bėnė mysliman dhe 300 000 mbetėn tė krishterė, ortodoks ose katolik. Kėta tė krishterė formonin disa grupe gati indipendent dhe pėr tė mbajtur armėt ranė nė marrveshje me qeverinė qė tė mos paguanin haraē as tė dhjetėn, me konditė qė tė kishin detyrė qė nė rast se perandoria hynte nė luftė, tė vinin e tė luftonin bashkė me myslimanėt pėr mbrojtjen e saj”3.
            Kėto grupe tė krishterėsh arritėn tė organizoheshin mė vehte, ēdo fis kishte bajraktarin e vet, disa bajraktarė kishin mbi krye njė vojvodė dhe disa vojvodė kishin tė parė Kapedanin e krahinės. Marrdhėniet e jetės ekonomike shoqėrore e ushtarake normoheshin nga rregulla (norma) kanunore (kanuni i L Dugjinit, i Skėnderbeut dhe i Labėrisė).
            Gjithė katolikėt e Mirditės (Dukagjinit), Ortodoksėt e Himarės, tė Sulit, tė Lunxhėrisė, tė Zagorisė e tė Rrėzes formonin grupe e krahina kėsodorėt.
            “Pas kėtij organizimi tė krishterėt e Shqipėrisė nuk u bėnė raja (shkolla mė ė lartė e skllavėrisė mesjetare) si kombet e tjera, se zakoni i vendit, historia e pėrhapjes sė islamizmės nė Shqipėri nuk i la tė degradonin nė shkollėn e rojave”4.
            Ky ndryshim i popullit shqiptar me popujt te Ballkanit do tė linte pasoja dhe do tė ndikonte nė tė ardhmėn e ndryshme historike tė shqiptarėve me popujt e tjerė.
            “Ndėrmjet grekėve, bullgarėve dhe serbėve, elementi mysliman vendas ose ardhės, ka qenė i paktė dhe shumica ishte e krishterė. Elementi mysliman mbronte zotėrimin turk sepse bashkohej me tė fetarisht, sepse qeveria i siguronte supremacine e kastit dhe rangut, ashtu dhe tė drejtėn e pronsisė mbi toka tė mėdha, kurse shumica e popullsisė sė krishterė atje luftonte qeverinė turke pėr tė shpėtuar nga zgjedha.
            Nė Shqipėri ngjante e kundėrta. Pėrveē qė shumica ishte myslimane, por dhe pakica kristiane ishte e mbrojtur dhe e privilegjuar, tė paktėn, nė grupet e mėdha tė saja. Dhe njėfarė soje bashkohej me elementin mysliman deri sa mund tė bashkonte gjaku dhe gjuha qė kishin tė pėrbashkėt. Ky ndryshim i Shqipėrisė ėshtė shkaku qe vonoi ndarjen e saj nga Turqia”5.
            Suksesi qė u arrit nė proēesin e islamizimit dhe osmanizimit nė Shqipėri i dha besimin Turqisė pėr tė bėrė shumė shqiptarė pjesė tė pushtetit Perandorak. Nuk ėshtė e rastit fakti se nė historinė e kesaj Perandorie kanė bėrė gjurmė dhe kanė bėrė emėr tė madh shqiptarėt duke u bėrė Sulltanė, Vezirė, Vali e Sanxhakbej etj. Kėto fakte por dhe shumė tė tjera tregojnė se shqiptarėt protogonistė (fisnikėt) e siguruan lirinė e tyre tė karrierės, tė sundimit dhe fuqizimit tė tyre ekonomik nga zhvillimi i sistemit osman. Kėshtu lindja e lėvizjes kombėtare nuk do te ishte pėr njė kohė tė gjatė e nevojshme pėr ta e pėr pasojė lėvizja nacionale nė Shqipėri do tė vonohej, do tė ishte e brishte dhe jo e suksesshme.
            Njė pasojė tjetėr e islamizimit dhe sidomos e Osmanizimit (sistemit tė Timarit) ishte dhe legjitimimi i njė padrejtėsie tė madhe sociale. Shumica e shqiptarėve braktisėn tokat e tyre fushore e pjellore, toka tė cilat i pėrdori pushteti osman pėr tė privilegjuar kastėn ku do tė mbėshtetej sistemi dhe pushteti (kolonet nga Azia), fisnikėria e re shqiptare qė u islamizua dhe qė pėrqafoi pushtetin turk etj.
            Ky ishte dhe mjedisi i pėrshtatshėm i lulėzimit tė piraterisė deri vonė ne Shqipėri. Pėr malsorėt e jugut (zona e Labėrisė) dhe ata tė veriut (Mirditasit, sidomos Kthellasit) pirateria nuk pėrbėn vetėm njė mėnyrė pėr tė jetuar por dhe “profesion”.
            Nė fakt duke e parė me objektivitet kėtė fenomen, shihet qartė se shkaku ėshtė rregjimi dhe reforma antishqiptare ndėrsa pirateria ėshtė pasoja e kėsaj reforme, madje njė formė e luftės antiosmane. Pasoja negative hasen mes shqiptarėve deri nė ditet tona me etiketime si “malok”, “fusharak” etj, etiketime qė nuk kanė pėrmbajtjen fillestare por diferencimet kulturore pėr shkak te kushteve tė pabarabarta natyrore tė zhvillimit dhe prosperitetit.
            Fatkeqėsisht kėto etiketime dashakeqėse mes shqiptarėsh janė akoma aktuale dhe amblifikohen nga segmente tė papėrgjegjėshme politike (tė pa kulturuar dhe qė nuk e dinė mirė origjinėn e kėtij fenomeni. Kjo ėshtė mėnyra mė primitive e tė bėrit politikė.
            Shqiptarėt duke luftuar pėr ekzistencėn e tyre nuk kanė mbyllur reformėn brenda tyre. Pushtimi i tokave nga malsorėt e jugut dhe veriut nė ultėsirėn bregdetare pas vitit 1990 ishte jo vetėm nevojė, kurajo pėr tė neglizhuar pronarėt e tokave nė kėtė ultėsirė perėndimore por shprehte dhe simptomen e njė “invadimi piratesk” ēka e ka vėnė nė sprovė njė reformė tė pėrgjithėshme tė pronėsisė.
            Ngadale Beg, se ka hendek.

            Comment


            • #7
              Krijimi i enklavave kristjane

              KRIJIMI i ENKLAVAVE KRISTIANE.
              MIRDITA – REALITETI MĖ INTERESANT, MĖ ORIGJINAL DHE MĖ i PLOTĖSUAR i KĖTIJ FENOMENI

              Me gjithė kompleksitetin dhe intensitetin e platformės islamizuese dhe osmanizuese, por dhe suksesin qė pati zbatimi i kėsaj platforme, nuk u arrit islamizimi i plotė i vendit. Mbrojtja zonale qe e vetmja mėnyrė pėr ti shpėtuar islamizimit. Tkurrja (lėshimi i territoreve pėr shkak tė dhunės) nga shqiptarėt qė nuk pranuan islamin dhe osmanin (fenė dhe pushtetin) solli dhe formimin e disa trevave ku vijoi besimi kristian, vetė qeverisja lokale duke mos e pushuar asnjėherė luftėn pėr ekzistencėn e tyre kundėr pushtetit perandorak turk. Trevat e kėtij lloji qė kush mė tepėr e kush mė pak morėn trajtėn e Principatave automome Shqiptare ishin: Mirdita, Himara, Lunxhėria dhe Rrėza, Dukagjini etj.

              KUSHTET DHE RRETHANAT HISTORIKE TE FORMIMIT TE ENKLAVĖS MĖ TĖ MADHE KRISHTERE.

              Mirdita, formimi dhe organizimi i saj nė Shqipėrinė e islamizuar ėshtė rasti mė i mirė pėr tė kuptuar kėtė fenomen, nė mėnyrėn e tij mė tė plotė se kudo gjetiu nė trevat e Ballkanit Perėndimor, tė banuar me shqiptarė.
              Krahina e Mirditės “Konservoi” deri nė ditėt tona, mė mirė se kudo tjetėr, kulturėn arbnore – shqiptare, krenarinė pėr tė parėt e tyre, duke besuar siē besonin tė parėt duke pranuar nė kurrizin e saj vuajtjet, skamjen dhe sakrificėn.
              Pėr Mirditėn dhe autonominė e saj ka studime dhe pikėpamje tė sipėrfaqshme historike, tė cilat nuk depėrtojnė nė njė analizė tė thellė dhe objektive tė kėtij fenomeni.
              Shpesh herė analiza tė tilla janė tė qėllimshme dhe jo vetėm nuk ndricojnė tė vėrtetėn historike tė Mirditės dhe tė shqiptarėve por e errėsojnė atė. Pėr ta kuptuar mirė fenomenin, ėshtė i vlefshėm trajtimi i rrethanave historike tė formimit tė krahinės sė Mirditės, shkaqeve tė formimit etj.

              1. Migracioni i brendshėm (emigrimi dhe imigrimi) pas ballafaqimit tė shqiptarėve me pushtuesit turq (fund shek. 14) dhe gjatė vendosjes sė regjimit turk (deri nė fillim tė shekullit 18).

              Siē dėshmojnė pothuajse tė gjithė burimet, qė nė ballafaqimet e para tė pėrgjakshme me barbarėt turq (nga fundi i shek 14) dhe nė vazhdimėsi filloi njė emigracion i popullsisė shqiptare, nė fillim nė mėnyrė sporatike. shqiptarėt qė nuk pranonin rregullat dhe regjimin turk shpėrnguleshin nga zonat qė pushtoheshin duke lėvizur drejt zonave shqiptare tė papushtuara.
              Me intensifikimin e veprimeve pushtuese, rritet dhe numri i shpėrnguljeve masive drejt zonave mė tė sigurta. Kjo popullsi shtegtonte bashkė me parinė e saj. Njė dyndje e madhe e kėtij lloji ndodhi pas betejės ballkanike kundėr turqve (1389). Lėvizja e kėsaj popullsie u drejtua drejt zotėrimeve tė brėndėshme tė Dukagjinėve dhe tė Kastriotėve. Nje moment tjetėr i lėvizjes masive te shqiptarėve brenda trevave tė tyre ėshtė dyndja e stimuluar pėr shkak tė luftės sė pėrgjakshme dhe humbjes sė shqiptarėve nė lufte me turqit nė zoterimet e familjes Gropa nė zonėn e Ohrit dhe rreth saj, tė shpėrngulurit lėvizen drejt zotėrimeve tė Kastriotėve (zona e Kthellės = 3 bajrakėt e Ohrit, qė pėrfshin nga Rrėsheni sotėm nė Burrel dhe nga Lura nė fshatrat malore tė Krujės dhe Tiranės). Ky territor ėshtė gjysma jugore e Mirditės sė mėvonshme. Vihet re njė fenomen, se dyndjet e shqiptarėve tė “pabindur ose rebele” ndiznin mė tej qėndresėn dhe luftėn kundėr turqėve. Ata nuk vinin thjeshtė pėr tu mbrojtur me familjet e tyre por ata merrnin me vete dhe urrejtjen dhe ndjenjėn armiqsore kundėr turqve. Njė nga prijėsit e familjes Gropa (e kėtyre tė ardhurve) Zaharia Gropa u tregua mjaft aktiv nė luftėn pėrkrah Skėnderbeut deri nė fund (1468).
              Njė shkak qė ndihmoi nė luftėn e organizuar nga Gj. Kastrioti Skėnderbeu si dhe formimin e njė shteti unik shqiptar kanė qenė dhe imigrimi dhe vendosja e kėtyre shqiptarėvė brenda territorit ku ushtrohej sovraniteti i kėtij shteti.
              Lufta e shqiptarėve kundėr armikut tė pėrgjithshėm (turqve) jo vetėm zbuti armiqsitė dhe ndarjet midis tyre por pėrbashkoi pėrpjekjet e tyre dhe mund tė themi se kjo ishte drita e parė e krijimit tė kombit shqiptar nė mjegullėn mesjetare.
              Pas pushtimit tė plotė ushtarak tė Shqipėrisė nga Turqia si gjithė pasojat e tjera dhe shpėrnguljet e popullatės janė katastrofike. Kėsaj radhe jo vetėm brėnda krahinave shqiptare por mė tepėr drejt Greqisė, Italisė dhe Dalmacisė. Nė territoret e Mirditės (qė kishte filluar krijimin e trajtės sė saj) u shpėrngul (emigroi) njė popullsi e madhe dhe bashkė me tė edhe prijėsit dhe fisnikėria feudale jashtė vendit. Pjesa dėrmuese e popullsisė qė emigroi ishte pikėrisht e Kthellės, Lezhės, Krujės, Shkodrės, Fandit, etj. Pjesa mė e madhe ė ketyre territoreve mė vonė u quajtėn Mirditė (e kemi trajtuar tek emigracioni).
              Karvanet e shumta tė popullatės si shpėrngulur nė rrugėn e tyre pėr Itali dhe Greqi nuk arritėn tė gjithė nė destinacion. Njė pjesė jo e vogėl ndėrtoi vendbanime nė brigjet e Jonit (nga Vlora nė Sarandė) si Himara, etj, duke depėrtuar nė brendėsi tė territorit dhe qė mė vonė u quajt Labėri.
              Megjithatė Mirdita pėrveē “zbrazjes” sė saj pati dyndje tė reja po drejt saj. Kėshtu mendohet tė ketė njė lėvizje tė popullatės nga Shkodra dhe rrethinat e saj drejt Mirditės si Kthellė, Dibėr (Kacinar), Arren, Mal tė Zi (Shėn Mėri tė Lumės), Lure etj. Nje drejtim tjetėr i shpėrnguljes popullatės ka qenė dhe dyndja nga Gjakova dhe rrethinat e saj sidomos nga Pashtriku e Hasi. Kjo popullatė u vendos kryesisht nė Dom Gjon tė Fanit, Orosh, Spac dhe vende tė tjera tė Mirditės. Fiset qė vinin shpesh herė e humbnin identitetin e tyre fisnore duke u mbėshtetur fek fiset e forta vendase. Mendohet se nė kėtė kohė kanė ardhur nė Orosh, nga Pashtriku, fisi i Markolajve dhe gjetėn atje pak fise; atė tė “Skanės” tė “Lulit”etj. (fisi i B. Dodės dhe Gjonmarkajve).

              ………
              Pėr kėtė dyndje Pashko Vasa pėrmend:
              “Gega Llesh, Gega Dodė, Gega Tanush dhe njė Gegė tjetėr emrin e tė cilit se mbaj mend, lanė Pashtrikun nė Jakovė… pėr tė shkuar e pėr tu vendosur nė Mirditė. Ky dokument qė u pėrkiste stėrgjyshėrve tė Kryetarit tė Mirditės Bibė Doda Pasha, ishte nė posejdim tė tij i cili para se tė vdiste na e kishte treguar dhe e kishim kėnduar (lexuar) dhe jemi tė sigurtė se i biri Prengė Pasha duhet ta ketė nė dore akoma”6.

              Emigracioni mesjetar nė Mirditė (zbrazjet dhe ardhjet) ka tėrhequr vėmendjen e shumė studiuesve tė Albanologjisė.
              “Se me ēfarė elementesh tė llojė-llojėshme ėshtė e pėrbėrė kjo lidhje e tregojnė edhe sot tė quajturit 3 bajraqėt e Ohrit: Kthella, Beshkashi (Rranza) dhe Selita. Stėrgjyshėrit e kėtyre vllazėrive erdhėn nė rajonin e Mirditės qė nė kohėn ė rrėnimeve tė para tė tmerrshme turke nė Oher dhe rrethine (1466) – Kujton albanologu Jirecek” (kjo ėshtė dyndja II pasi e para ėshtė pas betejės sė Kosovės 1389).
              Ndėrsa Shuflaj
              “Qė nga viti 1642 dallohen nė Lezhė, Mat dhe rreth Kurbimit mirditėt, bullgarėt dhe selitėt. Turqit i quanin atėbotė rebela”7.
              Me gjithė konfuzionin pėr mungesė tė dhėnash qė ka, Edith Durham pėrmend:
              “… mė kanė thėnė se Mirdita, Shala e Shoshi kanė ardhur nga Pashtriku i Gjakovės kur turqit u dyndėn drejt perėndimit. Pėrpara kėsaj shpėrngulje ata bėnin njė pjesė tė grupit tė fiseve tė Pejės dhe ishin tė gjithė tė krishterė (ka arsye tė besohet sepse mirditorėt dikur kanė qenė ortodoksė)… kur turqit pushtuan dhe bėnė masakra ata u dyndėn pėrsėri duke u rikthyer nė malet e Pashtrikut dhe malet e Mirditės. Vetėm 259 vjet mė parė erdhėn prapė nė Mirditė nė pjesėn e ulet tė saj. Ka tė ngjarė qė para dyndjes sė dytė mirditasit thėrresin mė tepėr dukagjinas”8.
              Mė tej Edith Durham duke folur pėr rolin e Mirditės jashtė saj, shton:
              “Nė luftė Kthella shkon me Mirditėn. Kėto tė dyja kanė tė drejtė tė prijnė fiset nė tė gjithė luftrat nė Jug. Hoti udhėheq luftėrat nė Veri… Fiset e Hasit shtrihen nė Malet e Pashtrikut, qė tradicionalisht ka qenė mėmėdheu pėr Mirditorėt”9.

              Gjatė zbatimit tė platformės islamizuese dhe osmanizuese nė periferi tė Mirditės shqiptarėve iu hap nje plagė e madhe, ajo e gjakmarrjes (pėrēa e sundo). Kėshtu dhe pėr kėtė shkak, pati jo pak fise qė u shpėrngulėn nga vllazėritė e tyre (atje ku banonin) nė krahinėn e Mirditės. Ky zakon (kjo plagė), nga mė tė tmerrshmit u pėrhap dhe nuk u shporr deri vonė nė Mirditė etj.
              Kėshtu Mirdita u formua nga “gjithė shqiptarėt”qė nuk e pranuan islamizimin dhe pasojat e tjera tė pushtimit turk, ashtu sikundėr Mirdita me gjithė izolimin hermetik tė saj kontriboi gjatė historisė sė saj, dhe nėpėrmjet bijėve tė saj pėr kulturėn shqiptare si dhe pėr tė qenė vatėr qėndrese e luftės antiosmane dhe vatėr shprese e frymėzimi pėr gjithė fisin e “racėn” shqiptare.
              Nė fazėn e parė tė formimit tė kėtij realiteti shqiptar-arbnor tė tkurrur (nga trsynia e pushtetit turk), prezantohet gjurma e parė e Mirditės e cila shtrihej nė kufijtė maksimal tė saj; kufiri verior ishte Drini, jugu Malet e Skėndėrbeut (fshatrat e Tiranės dhe Krujės sė sotme). Nė perėndim shtruhej deri nė Shėngjin (dete) dhe shkonte nė Lindje deri nė Drin tė Zi (duke pėrfshirė dhe Lurėn deri nė Sinjė). Mė vonė pas shek. 16 deri nė fillim tė shek 18 vihen re dy fenomene kryesore:
              □ Tkurrja (zvogėlimi i eklavės) nga trysnia e pushtetit Osman dhe paralelisht me tė islamizimi i pjesėve periferike tė saj. Konkretisht ky proēes preku krahinėn e Lumės (ishte vllazėri i zonės sė Fanit. Edhe sot pėrmendet nga banorėt e vjetėr tė Lumės se i pari i bajrakut kryesor tė Lumės, ai i Bicajve ėshtė Bic Xhuxha, i cili ishte Fanė”. “Fanė” Lumjanėt nėnkuptojnė tė parėt e tyre Katolikė, ndėrsa sot ato i kanė shumicėn kumbarė tė tyre).
              Po kėshtu ky proces ndonėse pjesėrisht u zhvillua edhe nė Lurė, Tejdrinas (Arren, Kolsh, Surroj etj), ndėrsa nė Selitė (bajrak i I i Kthellės ose Ohrit) nė lindje tė tij ndodhi e njėjta gjė (Laē, Bruc, Urak, Lufaj, nė afėrsi tė Kurbneshit deri nė Macukull e Burrel). Nė perėndim tė saj u islamizua pjesėrisht Fusha e Zadrimės dhe e Bushatit duke iu nėnshtruar pjesėrisht dhe reformės (regjimit tė timarit).
              Pavarsisht nga ky fenomen i zvoglimit tė enklavės katolike vihet re qartė se pėrveē ndryshimit tė fesė zonat e lart-pėrmendura kanė qenė gjatė gjithė historisė sė mėvonshme pjesė tė pandara tė principatės sė Mirditės si nė aspektin e organizimit tė qėndresės kundėr Osmane, tė organizimit tė Kuvendeve prej tė cilėve merreshin vendime tė rėndėsishme tė organizimit politik ushtarak si dhe vendime qė rregullonin jetėn e brendėshme tė krahinės dhe zonės pėrreth saj etj.
              □ Fenomeni i dytė paralel me tkurrjen ėshtėKonsilidimi i Krahinės si nė aspektin vetėqeverisjes (krijimi i 12 bajraqeve) dhe bashkė me tė promovimi i njė dere princore (nė fillim tė shek 18) dhe formimi i principatės sė Mirditės.
              Baza kryesore e vetėqeverisjes ishte Kanuni i L Dukagjinit. Hallkat e dhėnies sė tė drejtės kishin Hierarki tė plotė (pleqtė) nga fisi, nė Bajrak dhe deri tek “Oxhaku” ose dera e Kapidanit (princit). Pėrveē kėsaj u konsolidua sistemi ushtarak. I pari i bajrakut ishte bajraktari dhe kryebajraktari ose Kapedani ishte Princi i Krahinės. Kuvendet dhe vendimet e tyre ishin pushteti mė i madh, nė veēanti pėr organizimin dhe fillimin e luftės, por dhe pėr ndėrprerjen e saj.
              Ngadale Beg, se ka hendek.

              Comment


              • #8
                Mirdita – realiteti me autentik i kėsaj mbijetese

                KAPITULLI III

                KUSHTET DHE RRETHANAT E VĖSHTIRA HISTORIKE TĖ MBIJETESĖS TĖ KULTURĖS ILIRO-ARBNORE
                MIRDITA – REALITETI ME AUTENTIK I KĖSAJ MBIJETESE

                RĖNIA E QĖNDRESĖS PAS PUSHTIMIT TURK. EMIGRACIONI DHE HUMBJA E PRIJĖSVE DHE ARISTOKRACISĖ VĖNDASE


                1. Internerari dhe destinacioni i Emigracionit tė Shqiptarėve Mirditas e Dukagjinas nga fundi i shekullit XV deri nė fillim tė shekullit XVIII.

                Ėshtė e kuptueshme se pas pushtimit turk hakmarrja turke mbi shqiptarėt qė luftuan dhe fituan pėr mė tepėr se 25 vjet do tė ishte barbare. Kjo shtypje dhe hakmarrje rėndoi mė tepėr provincat dhe vendet ku ishin epiqendra tė luftės antiosmane si Mirdita e Dukagjini (zotėrimet e Dukagjinėve dhe Kastriotėvė), qė pėrfshin dhe korespondon nė territoret e sotme nga Tirana nė Shkodėr, nga Durrėsi nė Prizren dhe nga Dibra nė Shėngjin. Reprezalejet e ushtrisė barbare turke detyruan popullsinė heroike tė Mirditės dhe Dukagjinit tė braktiste trojet e veta dhe tė emigronte nė disa drejtime kryesore:

                Drejtimi kryesor i kėsaj lėvizje u bė drejt jugut tė Shqipėrisė duke u grumbulluar nė territoret e Himarės dhe e bregut jonian dhe jugut tė Adriatikut (Vlorė-Himarė).

                a- Destinacioni i popullatės sė shpėrngulur kėtu nuk ishte ky por kalimi i Otrantos pėr nė Italinė e Jugut (nė tokat e Alfonsit V tė Napolit).
                “Mėrgimtarėt e parė nė Itali thuhet se janė vendosur me 1443 nė kohėn kur Alfonsi i V tė Napolit pajtoi pėr luftė trupat shqiptare nėn komandėn e Dhimitėr Rėrės. Pas luftės ai u bė guvernator i Kastra Rexhios duke themeluar 13 fshatra shqiptarėsh afėr Katanzaros dhe disa tė tjerė nė Siqili” 1.
                Ndėrsa pas fushatės sė Skėnderbeut nė Itali, mė 1462, atij i falen toka tė shumta ku u vendosėn disa nga familjet e veteranėve tė lodhur nga betejat e shumta.
                “Mė 25 Prill 1467 dy katolikė Shkodranė, nga frika e perparimit tė turqėve morėn imazhin e “Zonjės sė Kėshillit tė Mirė” e njohur mė shumė si “Zonja e Shkodrės” dhe e kaluan pėrtej Adriatikut nė Genacano, Itali rreth 27 km nė lindje tė Romės. Aty imazhi u bė i njohur nė basimin popullor arbėresh. Edhe sot e kėsaj dite ēdo 25 prill, nė orėn 900 tė mėngjesit, tė gjithė kėmbanat Genacanos bien nė pėrkujtim tė mėrgimit dhe tė pranisė saj mbrojtėse” 2.
                Por dyndjet mė tė mėdha tė shqiptarėve nga territoret e lartpėrmendura pėr nė Itali ndodhen nė periudhėn 11-vjeēare (nga vdekja e Gj. Kastriotit 1468 deri nė rėnien e Shkodrės mė 1479.
                Nė njė letėr qė i dėrgon Filipit (Duka i Burgonjės), Papa Pali II bėn kėtė pėrshkrim:
                “Ėshtė e dhimshme t’i shohėsh kėta aventurierė pa atdhe qė kalojnė adriatikun me varka tė lehta dhe pėrpiqen tė gjejnė buzė brigjeve tė Italisė njė strehė kundėr barbarizmave tė tė pafeve"”3.
                Shumica e mėrgimtarėve kėrkuan strehė nė Italinė e Jugut ku miku i madh i tyre Ferdinanti (mbreti i Dy Sicilive) mirėnjohės i mirėpriti nė tokat qė i kishte falur Fj. Kastriotit – Skėnderbėut. Nė gjithė trojet e Italisė Jugut sidomos nė Kalabri u vendosėn emrat e fshatarėve nė gjuhėn shqipe. Po kėshtu edhe nė Sicili etj.
                Madje ekziston idea se edhe Rajoni i Kalabrisė ka emrin pėr shkak tė emigracionit te ilirėve dhe mė vonė tė shqiptarėve drejt gadishullit Italik. Pra Kalabria pėrbėhet:
                Ka = Nga
                Albėria = Arbėria
                Kėshtu vendasit e Italisė sė Jugut (edhe ata tė ardhur kohė mė parė nga Iliria filluan ti quanin “Kolonėt” e rinj tė ngulitur nė Italinė e Jugut si njerėz tė ardhur ka (nga) Albėria ndėrsa vendi i tyre i ri Kalabėria.

                “Mbreti i Napolit Frederiku qė nė vitin 1482 u premtonte toka tė lira shqipėtarėve dhe grekėve tė cilėt shkonin nė Brindizi.
                Kėta ishin kryesisht shqiptarė nga Greqia dhe Shqipėria.
                Emigrimin nė Itali e pėrfundojnė emigrantet e Himarės nė vitin 1744.
                Nė vitin 1886 nė 79 Komuna tė Italisė kishte 196 768 shqiptarė”4.

                Po Labėria (Arbėria) ku ndodhej?

                Ka gjasa se emigrantėt e tregonin Labėrinė (Arbėrinė) tek toka mė e afėrt pėrtej detit nga kishin ardhur (Vlora dhe Himara).
                Natyrshėm njė pjesė shumė e madhe e Mirditasve (Dukagjinėve), nuk arritėn tė kalonin detin pėr tė prekur “tokėn e kėrkuar” Italinė. Pėr mė tepėr se 200 vjet radhazi nga 1468 e deri nė fillim tė shek XVIII-tė mirditasit mbetėn nė bregun e Jonit duke themeluar atje fshatra e qendra tė tjera banimi.
                Nuk ėshtė qėllim kryesor i kėtij libri shtjellimi i ēėshtjes sė formimit tė zonės etno-kulturore tė Labėrisė apo qėndrave kryesore tė banimit tė kėsaj treve. Por nuk mund tė mos pėrmenden sipėrfaqshėm ngjashmėritė etnokulturore tė njė zone tė gjėrė tė labėrisė nga Himara (kryeqendėr e dikurshme e Labėrisė), deri nė afėrsi tė Karthiqit, nga Vlora e deri nė Sarandė. Kjo zonė si dhe mirditasit e Dukagjinit janė vetėqeverisur me njė Kanun qė nuk ndryshon shumė me atė tė “Lekės” dhe ate tė “Skėnderbeut”, atė tė Labėrisė.
                Mėnyra e jetesės, shumė rite, zakone, janė si nė Mirditė dhe nė Labėri. Pirateria qe jo vetėm mėnyrė jetese pėr trevat respektive por nė radhė tė parė ishte nje rebelim dhe njė formė e luftės antiosmane si pėr lejbėrit dhe mirditasit e margjinalizuar nga pushteti feudal ushtarak turk dhe kjo pronėsi feudale lulėzoi kryesisht nė ultėsirėn perėndimore shdqiptare.
                Kėta shqiptarė Piratuan pasurinė qė krijohej nė tokat e tyre prej tė cilave ishin pėrzėnė padrejtėsisht dhe nė mėnyrė tė dhunshme.
                Zgjuarsia, kryeneēėsia, bujaria, trimėria, burrėria, dinakėria, besa etj janė virtyre qė karakterizojnė kėta dy treva tė tė njėjtes origjine. Virtytet e malsorit shqiptar si nė jug dhe veri nuk ishte dhe nuk ėshtė njė tipar apo virtyt qė ua “dhuroi” mali por pėrkundrazi kur sheh skemėn e transplatimit tė popullsisė nga fusha nė mal vėrteton se kemi tė bėjmė me lėvizjen e njerėzve me fisnik shqiptar, bashkė me virtytet mė tė larta. Malėsorėt e dinė mirė se mali ėshtė mė i vėshtirė se fusha pėr tė jetuar por ato e duan malin dhe janė krenarė pėr tė, veēse mali i ndihmoi tė mbijetonin bashkė me virtytin e tyre shqiptar. Toponomia nė pėrgjithėsi ėshtė e ngjashme. Ka dhjetėra e qindra emra nga Labėria (mbiemra, fise vende etj) si ato tė Mirditės e Kurbinit si:
                Koleka = Kolė Leka, Gjondeda = Gjon Deda, Lekdushi = Lekė Dushi, Gjokgjini = Gjokė Gjini, Bardhgjini = Bardh Gjini, Dodbiba = Dodė Biba, Gjinushi = Gjin Nushi, Gjipali = Gjin Pali, Gjonika = Gjon Nika, Doda, Lleshi, Kola, Nika, Nushi, Nikolli etj. Gjithė kėto mbiemra tė zonės sė Labėrisė e tė Bregut janė bashkime emrash ose emra tė mirėfilltė shqiptarė dhe janė prezent kudo dhe aplikohen edhe sot e kėsaj dite si emra qė u vihen nė gjithė trevat e Kurbinit, Kthellės, Mirditės, Lezhės e tė Dukagjinit.
                Nė historinė e lavdishme tė popullit shqiptar spikat qartė bashkveprimi (ndonėse nė njė largėsi jo tė vogėl tė trevave) dhe patriotizmi specifik nė momentet kulmore tė historisė sė shqiptarėve qė nga koha e Skėnderbeut. Po pėrmendim vetėm disa prej tyre.
                Sipas Shuflajt, metropoliti i Kthellės Atanasiu udhėhoqi nė 1595 10000 shqiptarė nė Himarė tė veshur tė gjithė me tė kuq …, ēka tregonte se nuk kishte humbur lidhja e kėsaj popullsie e ardhur nė Himarė dhe zonat pėrreth me udhėheqesit e saj shpirtėror qė vinin herė pas here nga Kthella dhe Mirdita.
                Nė vitin 1602 kemi kuvendin e zhvilluar nė kishėn Shėnllezhdrit (shėn Aleksandrit) nė Orosh tė Mirditės ku morėn pjesė dhe prijės fisnorė nga Himara, Kurveleshi dhe zona tė tjera tė Labėrisė. Kjo ishte pėrpjekja I e madhe shqiptare pėr tė rilindur qėndresėn antiosmane.
                Nė historinė e popullit shqiptar pėrveē rezistencės antiosmane nė pėrgjithėsi, vėrehet qartė se 2 janė epiqendrat qė ruajtėn autonominė brenda trojeve, Mirdita dhe kryeqendra e Labėrisė Himara.
                Nuk ėshtė e rastit qė kėto dy degė tė tė njėjtit trug-shqiptar janė protoganistė nė formimin e dy organizmave shtetrore brenda P Osmane Pashallėkut te Janinės (ka patur mjaft mirditas) dhe Pashallėkut tė Shkodrės.
                Nuk ėshtė rastėsi qė Lidhja e Prizrenit (10 qershor 1878) e ndėrroi dhe e transformoi pėrmbajtjen e saj nga Lidhje Islamike e Prizrenit (pėr te mbrojtur zotrimet turke nė Ballkan) nė lidhje patriotike shqiptare pas marrjes pjesė nė tė tė delegacionit tė vilajetit tė Janinės dhe atij tė Shkodrės (korrik 1878).
                Lėkundja e besimit e shfaqur nė shekullin XX dhe ditėt tona nė veēanti nė Himarė tek atdheu i tyre nuk pėrbėn thelbin dhe pėrkatsinė kombėtare tė kėsaj treve shqiptare tė pastėr, por njė histori pėrcarje qė nė kohėn e Ali Pashės si dhe ndarjes fetare aty ku shqiptarėt ortodokse pėr tė mbrojtur pėrkatėsinė e tyre fetare siē thote Pashko Vasa ngritėn Ēėshtjen Helene e cila ishte njė ēėshtje e varrosur nė shekuj. Kėta shqiptarė qenė protagonistėt e luftės pėr pavarėsi tė Greqisė. Deri nė ditėt tona feja dhe politika (qarqe tė caktuara) greke janė munduar ta pėrdorin pėrkatėsinė fetare nė favor tė tyre duke arritur deri nė absurdin se bregasit nė Himarė dhe rreth saj janė grek.
                Nga ana tjetėr ka dhe dallime e veēori qė lidhen si me vendim ashtu dhe me kohėn dhe qė shfaqen nė artin dhe kulturėn popullore tė trevave. Polifonia labe ėshtė unike nė kėngėt e folklorit. Mbrojtja kolektive ėshtė tipar i ri i komunitetit lab. Kjo ndoshta dhe pėr faktin se kėto banorė ku mbizotėruan tė ardhurit duke qenė nė vėnde larg zonave nga erdhėn qenė tė detyruar tė ndėrtonin qendra banimi ku shtėpitė tė ishin afėr njėra-tjetrės, tė linim ēdo hasmėri me njeri-tjetrin, kur i kėrcėnonte rreziku jashtė sojit tė tyre etj. Kultura e varrimit dhe shumė rite tė tjera janė tė ngjashme nė tė dy trevat etnokulturore. Dialekti iu pėrshtat popullsisė indogjene (vendase) toske.

                b- Dyndjet e Shqiptarėve pėr nė Greqi.

                Pushtimet sllave nga Veriu i kishin detyruar shqiptarėt tė shtegtojnė nė Greqi qė nė shekullin VIII.
                Ndėrsa nė kohėn kur Shqipėria ra nėn pushtimin turk pati njė valė tė re emigrimi pėr nė vėndin helen, duke krijuar koloni tė tėra shqiptare nga mesi i shekullit XV deri nė fillim te shekullit XVIII.

                P Vasa shkruan:
                “Nė Shqipėri ngjan ajo qė kishte ngjarė nė Greqi: njė pjesė e popullsisė shtegtoi nė Itali dhe Greqi, tė tjerė pranuan islamizimin dhe resti ndejti nė Shqipėri duke ruajtur fenė kristiane, ortodokse dhe katolike” 5.
                “… kapedanėt shqiptarė ortodoksė (Krishterė shqiptare dhe arvanitas) qė ndodheshin nė shėrbim tė Ali Pashė Tepelenės qenė ata qė i pėrgatiten Greqisė sė Re trimat mė tė shquar tė luftės sė indipendencės sė saj. Bocari, Karajuskeqėt, Xhovellat, Mianlet si dhe kaq luftėtarė tė tjerė, tė gjithė qenė shqiptarė qė morėn pjesė me mish e me shpirt nė favor tė Greqisė, duke qenė tė udhėhequr pikė sė pari nga shpirti luftėtar lakmitar ngjarjesh dhe luftėrash, dhe pastaj prej ndjenjave fetare qė kishin tė pėrbashkėta me grekėrit” 6.
                Kolonitė e para shqiptare nė Greqi nė shekullin XV i ngriti Gjin Bue Shpata. Duke qenė se vinin nga Arvania ata e quanin veten “Arvanitė”.
                “Historiani bizantin Kanteku vuri nė dukje se grindjet midis fisnikėve bizantinė dhe princave latine pas kryqezatės sė katėrt (1202-1204) e kishin shkretuar fshatin grek. Mirėpo “arvanitet” ose shqiptarėt e sapoardhur u vendosėn nė tokat djerr, prenė pyjet dhe happen toka tė reja tė punueshme. Shumė krahina greke tė cilat kishin qenė vetėm strofka tė banditėve, falė punės sė kėtyre bujqėve me pėrvojė u lėruan dhe me drithėra” 7.
                Si bazė nisje pėr kėta emigrantė kėtė kohė ka qenė bregu i Jonit nga Vlora e deri nė Sarandė. Sipas tė dhėnave rezulton se gjysma e Peloponezit ose Moresė ishte e banuar me shqiptare “Arvanitas”. Duhet theksuar se shqiptarėt nuk shkuan nė Greqi nė asnjė kohė si pushtues por tė detyruar pėr tė lėnė Atdheun e tyre ata u ngulitėn nė tokėn helene dhe e bėnė atė atdheun e tyre tė dytė. Kaq e vėrtetė ėshtė kjo sa arvanitasit jo vetėm punonin pėr tė jetuar atje por qindra e mijėra prej tyre dhanė jetėn e tyre pėr ēlirimin e Greqisė duke u bėrė bashkė me prijėsit e tyre dhe faktor kryesor nė ēlirimin dhe fitoren e pavarėsisė sė Greqisė nė fillim tė shek. XIX. Protoganizmi i arvanitasve nė tokėn dhe shtetin grek nuk ėshtė i shprehur vetėm tek numri i madh i arvanitasve atje (sot mbi 2.5 milion) por nė radhė tė parė ai mishėrohet nė heronjtė (me origjinė shqiptare) tė Greqisė, personalitetet politike, kulturore, artistike deri nė ditet tona.

                c- Drejtimi i Dyndjeve tė Shqiptarėve Drejt Italisė sė Veriut.

                Fluksi mė i madh i emigrimit drejt veriut pėr nė Venedik, Gjenova etj, ka qenė pas rėnies sė Kalasė sė Shkodrės nė duart e turqve mė 1479. Banorėt qė shpėtuan kėtu por dhe nje numėr i madh njerėzish qė vashdonin tė lėviznin drejt Venedikut u bashkuan duke lėnė pėrgjithmonė atdheun e tyre. Nė kėtė kohė kanė emigruar bashkė me njė garnizon (grup luftėtarėsh) edhe vellezėrit Gjon Gazulli, Andrea Gazulli dhe Pal Gazulli (nga Gazulli i Dibrrit te Mirditės tė cilėt i kishin dhėnė njė ndihmesė tė madhe Gj. Kastriotit Skėnderbeut veēanėrisht nė fushėn diplomatike dhe politike. Refugjatėt u pritėn mirė dhe u dhanė pension pune dhe shumė prej tyre u vendosėn nė zonėn e Gradiskės (njė zonė qė preferohej nė mėnyrė tė veēantė). Toka u nda nė 150 pjesė kaq sa u vendosėn atje dhe familje. Venedikasit i vendosėn kolonitė shqiptare kėtu (nė lindje tė Venedikut) pėr tė patur njė mburojė nga ndonjė sulm i mundshėm turk sesa pėr tė privilegjuar shqiptarėt (Turqit nė 1476 kishin arritur njė herė atje). Njė komunitet i madh shqiptarėsh u vendos pranė lagunės sė Venedikut, ku ata ngritėn spitalin e tyre, shkollėn e famshme shqiptare, fasada e sė cilės ėshtė edhe sot me basorelievet e saj qė tregon episode tė betejave dhe luftrave shqiptare” 8.
                Njė nga refugjatėt qė u vėndos pranė kėsaj kolonie ishte dhe humanisti i madh shqiptar Martin Berdheti (Marin Barleti) mirditasi (Q. Malit) qė u shkollua pėr prift dhe shėrbeu nė Shkodėr. Po kėshtu nė kėto familje tė kėsaj Kolonie ishte dhe Leonik Tomėn.
                Vdėrsa njė valė emigrimi diēka mė e vogėl ka ndodhur nė drejtimin e Durrėsit pėr Halinė Veriperėndimore. Keshtu u krijua njė koloni shqiptarėsh nė Gjenova por dhe koloni tė tjera nė bregdetin e “Rivieres Italiane”.


                2. Vala e emigrimit merr me vete prijėsit dhe aristokracinė e Mirditės dhe Dukagjinit.

                Duhet theksuar se gjatė periudhės sė sundimit 25 vjeēar tė shtetit shqiptar tė Gjergj Kastriotit – Skėnderbeu krahas aristokracisė sė lartė tė trashėguar mė parė u zhvillua dhe u formėsua njė fisnikėri e re siē ishin nėnpunėsit e kėtij shteti, politikanė, diplomatė, u konsolifua mė tej inteligjenca kryesisht e edukuar nė universitetet katolike perėndimore etj. Kėshtu klasa e fisnikėve dhe aristokracisė nė kėte shtet deri nė fundin e shekullit XV ishte e kosoliduar dhe me mentalitete e kulturė si kudo nė vendet mė tė civilizuara perėndimore. Kėtu, nė kėtė kohė spikat aristokracia mirditase, veēanėrisht shtresa e politikanėve dhe e intelektualėve qė mė vonė spikasin dhe bėhen tė famshėm nė mendimin intelektual e humanist europian.
                Pas vdekjes sė Gj. Kastriotit – Skėnderbeut prijėsat dhe shtresa intelektuale qė pėrbėnte dhe “trurin” dhe “palcėn” e “Kombit” qė kishte nisur tė formohej u godit, u “kosit” u islamizua dhe pjesa mė e ndritur emigroi pėr nė Itali, Greqi dhe Dalmaci etj, duke shkėlqyer dhe ndihmuar nė evoluimin e civilizimit tė popujve europianė nė pamundėsi pėr t’i kontribuar progresit tė atdheut dhe kombėsisė shqiptare.
                “Mėrgimtarėt e parė nė Itali thuhet se janė vendosur atje 1443, nė kohėn kur Alfonsi V i Napolit pajtoi pėr luftė trupat shqiptare nėn komandėn e Dhimitėr Rėrės. Pas luftės Dhimitėr Rėra u bė guvernator i Kastra Rexhios dhe kėtu u themeluan 12 fshatra shqiptare afėr Katanzaros, nė skajin Jugor tė Italisė dhe nė Sicili” 9.
                Pas fushatės sė Skėnderbeut, prijėsit mirditas dhe gjithė arbėrisė, nė Italinė e Jugut mė 1462 atij i falėn toka tė shumta nė tė cilat u vendosėn ushtarakė tė lartė tė plakur e tė lodhur nga lufta.
                Po nė Italinė e Jugut u vendos pas 1469 familja e Gj. Kastriotit, i biri i tij Gjoni etj ndonėse pėr kėtė familje nė fillim u hezitua tė pronohej nga Ferdinanti i Napolit jo se nuk donte por u frikėsua se mos pėr kėtė shkak mund tė bėheshin zotėrimet e tija objekt sulmi i P Osmane. Mė vonė ndėrhyri dhe Papa dhe e pranoi.
                “Nė vitin 1387 njė familje tregtare nga Durrėsi mėrgoi nė Republikėn e Gjenovės brenda njė shekulli ajo u bė nga mė tė pasurat nė rajon. Dazhi apo presidenti i parė i Republikės sė Gjenovės ishte Xhakomo Durazzo, kurse gjashtė presidentė tė tjerė dhe dy kardinalė mbanin mbiemra qė dėshmonin pėr origjinėn e tyre shqiptare”
                Mė 1479 pas rėnies sė Shkodrės falė marrveshjes sė kapitullimit shpėtuan njė pjesė e mirė e garnizonit luftarak dhe disa prijės tė tyre ndėr to dhe familja e shquar mirditase nga Gjazi i Kacinarit, Gjon, Pal dhe Andrea Gazulli (me banim nė Shkodėr).
                Andrea, Gjon dhe Pal Gazulli i kishin dhėnė njė ndihmesė tė madhe diplomatike dhe politike shtetit tė Gj Kastriotit – Skėnderbeut. Gjoni i cili mė 1430 ishte diplomuar pėr matematikė dhe Astronomi nė Universitetin e Padovės. Pikėrisht ky universitet e ftoi tani si petagog i Astronomisė dhe u bė mjaft i njohur si “Joannis Gini Gazuli da Albania”
                Marin Barleti (Martin Bardheti – ka mundėsi tė jetė nga Berdheti i Q Malit) u bė i njohur nė gjithė Evropėn me dy veprat e tij nė latinisht “Jeta dhe vepra e Skėnderbeut” dhe “Rrethimi i Shkodrės”, rrethim tė cilin e kishte pėrjetuar vetė.
                Leonik Tomeu (1456 – 1531), mėrgoi nė Venedik dhe u ftua nė vitin 1497 tė jepte filozofi nė Universitetin e Padovės. Pėr 30 vjet Tomeu u dallua pėr dhėnien nė origjinal tė filozofisė sė Aristotelit. Ndėr nxėnėsit e petagogut L Tomėn ka qenė dhe Astronomi i famshėm Nikolla Kopernikut i cili ndėr tė tjera ka thėnė se arritjet e tija nė shkencė ia dedikonte petagogut tė famshėm Leonik Tomėn.
                Njė tjetėr refugjat qė mbėrriti nė Venedik mė 1479 (pas rėnies sė Shkodrės) ka qenė Marin Bicikemi (1468-1526) i cili nė moshėn 11 vjeēare prej 30 pjestarėve tė familjes sė tij, 26 i kishte parė tek vdisnin duke mbrojtur Shkodrėn.
                Marin Bicikemi shkruajti komedinė mbi Ciceronin romak, Plinin etj dhe dha mėsim nė retorikė nė Universitetin e Padovės.
                Andrea Aleksi (Ndre Lleshi) (1425-1505) i ardhur nė Milano dhe kontributin kryesor nė bėrjen e veprės sė “Altarit Shqiptar” prej mermeri dhe qė u vendos nė katedrėn e Milanos. Ky ishte arkitekt, skulptor dhe piktor i shquar.
                “Prej kėtyre refugjatėve tė shekullit XVI ėshtė dhe familja e ndritur Albani nė Romė (me origjinė nga Laēi). Kjo familje i dha kishės katolike shumė prelate tė njohur ndėr tė cilėt dhe Papa Klementi XI (1700-1721) dhe shumė kardinalė.
                Aleksander Albani kujdestar i librarisė sė Vatikanit ndėrtoi nė vitin 1758-1760 shtėpinė e tij tė mrekullueshme nė fshat, Villa Albani, pėr tė vendosur aty koleksionin e tij tė pasur me kryevepra tė artit modern e antik, tė cilat tani zbukurojnė muzeumet kryesore tė Evropės. Njė tjetėr kontribut ishte piktori i talentuar Francesko Albani” 12.
                Edhe Franca pėrfitoi nga mėrgata shqiptare. Konti Zhyl Tomeu qe njė nga filantropėt mė tė mėdhenj tė Francės dhe perkthyes i shkėlqyer i veprave tė Aristotelit, tė veprave tė keshilltarit tė Aleksandrit tė Madh etj.
                Shumė mėrgimtarė tė tjerė u bėnė princėr Katolik nė shumė vende perėndimore, drejtues luftarak nė ushtrine Spanjolle etj.
                “Nė pjesėn mė tė madhe kėta mėrgimtarė pėrfaqsonin eliten e Kombit shqiptar, udhėheqjen e tij. Ata dhanė ndihmesin e tyre nė zhvillimin e vendeve tė tjera. Mirėpo, fatkeqėsisht, kėta mėrgimtarė varfėruan Shqipėrinė” 13.

                1. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
                2. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220-221
                3. Radoto, 1760, 3;30
                4. Milan Shuflaj “Serbėt dhe Shqiptarėt” fq. 51
                5. P Vasa “E Vėrteta mbi Shqipėrinė dhe Shqiptarėt” fq. 57
                6. P Vasa “E Vėrteta mbi Shqipėrinė dhe Shqiptarėt” fq. 61
                7. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
                8. Liria, 1 shkurt 1989, 1.
                9. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
                10. Sinishta, 1976 fq. 224
                11. Dielli, 25 Prill 1988, 6
                12. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 222.
                13. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 223.
                Ngadale Beg, se ka hendek.

                Comment


                • #9
                  Mirditasit bėjnė pashallėkun e shkodrės.

                  KAPITULLI IV

                  LINDJA E PASHALLĖQEVE SHQIPTARE SHPREHJE E LĖVIZJES SEPERATISTE NDAJ PORTĖS SĖ LARTĖ.
                  MIRDITASIT BĖJNĖ PASHALLĖKUN E SHKODRĖS. KY i FUNDIT KONSOLIDON PRINCIPATĖN AUTONOME TĖ MIRDITĖS.

                  Familja e famshme e Bushatit ishte pjesė e gjeneratave qė rridhnin nga fise mirditasish (nga Gojani i Spacit). Mehmet pashė Plaku e quante vehten mirditas. Kjo familje e islamizuar dhe e osmanizuar, pėrfitoi privilegjet e pushtetit perandorak dhe u bė e dėgjuar pas pasurimit me toka e prona tė shumta dhe sidomos kur pinjollėt e kėsaj dere (familje), morėn detyra tė ndryshme nga fiset katolike prej nga rrjedhnin pėr shkak tė synimeve dhe veprimeve seperatiste ndaj Portės Lartė, por edhe shkak tė luftės kundėr feudaleve osmane dhe pronave tė tyre nė ultėsirėn e Shkodrės, kjo familje e pati tė lehtė tė bashkėpunonte dhe t’i bėnte mirditasit pjesė tė formimit tė njė principate autonome (pashallėkut tė Shkodrės).
                  Pėr origjinėn e kėsaj familje princore si familje mirditasish, flet edhe Pashko Vasa kur polemizon me francezin Delary. Ky i fundit i quante bushatasit me origjinė malazeze ndėrsa Pashko Vasa i kundėrvihet kėsaj hipoteze duke thėnė:
                  “Nė Shqipėri ku tė gjithė e dinė se kreu i shtėpisė sė Bushatasve ėshtė me prejardhje nga Mirdita dhe qė bėnte pjesė nė njerėzit e Gojanit, tregimi i M. Delaryit, nuk mund tė pėrflitet ndryshe veēse si njė tregim aventuror”29.
                  Kėrkesat e Bushatasve pėr tu pėrkrahur nga Mirdita u shfrytėzua nga ana tjetėr prej tyre, pėr tė forcuar pozitat e tyre nė krahinėn autonome.
                  Mehmet pashė Plaku, me 1756 kėrkon ndihmėn e mirditasve. Nė kėtė kohė influenca e tij nė Mirditė ishte e kufizuar.
                  Por mė vonė mirditasit kalojnė me shumicė nė ndihmė tė sundimtarit tė Shkodrės.
                  “Mė 2 shtator 1775, duke luftuar kundėr fuqive tė Ahmet Kurt Pashės sė Beratit, vritet nė Peqin Gjon Marku me disa nga njerėzit e vet”30.
                  Pjesmarrja mė e madhe e mirditasve nė zgjerimin dhe konsolidimin e kėtij pashallėku, si dhe marrdhėniet mė tė mira tė tyre me familjen bushatase ka qenė kur sundonte Kara Mahmud Pasha.
                  Krahina e Mirditės ishte izoluar nė kėtė kohė nga tė gjitha anėt dhe nėn presionin shekullor tė pushtuesve turq. Mahmud Pasha krijoi lehtėsira nė perendim e jug tė krahinės duke lejuar kėmbimin dhe duke eleminuar taksat. Kjo ishte njė situatė e re pėr zhvillimin e lirisė nė Mirditė dhe mirditasit krijuan simpatinė e besimin tek Kara Mahmud Pasha.
                  “Mirditasit kėrkonin njė Skėnderbe tė ri, dhe Veziri i Shkodrės, Mahmud Bushati, i cili rridhte nga heronj shqiptarė, nuk mungoi tė gėzonte pėrkrahjen e mirditasve”31.
                  Nė kuvendin e Podgoricės i kryesuar nga Kara Mahmudi mirditasit zinin pozitė kyēe (pranverė tė vitit 1786).
                  “Nė vitin 1787, kur Kara Mahmud Pasha, pėr ti bėrė ballė ushtrisė turke qė mėsynte tė shpartallonte ushtrinė e tij, u mbyll nė kėshtjellėn e Rozafatit, mirditasit zunė trapėt mbi lumin Drin dhe shtigjet malore nga mund tė lėvizte ushtria turke. Nė ditėn dhe orėn e caktuar sipas planit tė pėrpunuar me hollsi, me 25 nėntor garnizoni i ngujuar i Kara Mahmudit, doli nga kėshtjella e kundėrsulmoi furishėm. Fuqitė e malsorėve, vendėsve dhe mirditasit, pėrfunduan shpartallimin e ushtrive turke nė tėrheqje, nė afėrsi tė Vaut tė Dejės dhe bėnė kėrdinė nė tė”32.
                  Pashko Vasa pėr Kara Mahmud Pashėn dhe lidhjen e tij me mirditasit ndėr tė tjera shkruan:
                  “Mahmud Pasha, nga familja e Bushatasve, kishte ardhur nė fuqi nė krahinėn e Shkodrės. Natyra e kishte krijuar pėr tė qenė luftėtar, koha dhe rrethanat e kthyen nė njė tiran. Ai guxoi tė shihte mundėsinė e njė Shqipėrie tė bashkuar nėn njė kryetar dhe u perpoq t’ia arrinte kėtij qėllimi. …Pėr tė realizuar qėllimet e veta, Kara Mahmudi filloi tė luftojė shumicėn e bejlerėve e agallarėve qė qeverisnin nė emėr tė Sulltanit, rrethinat e ndryshme afėr krahinės sė Shkodrės, dhe duke patur me vehte krerėt e Mirditės, qė kishin marrė anėn e tij, i detyroi pothuajse tė gjithė ata bejlerė e agallare qė t’ia lėshonin zotėrimet e tyre atij, ose tė paktėn ta nderonin si kryetarin e tyre”33. ??
                  Ngjarjet e viteve 1786-87, rebelimi i Kara Mahmud Pashės kundėr Portės sė Lartė si dhe luftimet e tij kundėr turqve janė vazhdim i kėsaj historie.
                  Pastaj Pashko Vasa ndalet tek fakti se si Kara Mahmud Pasha u nis nė Mal tė Zi dhe se si u zhvilluan luftimet e pėrgjakshme deri nė vrasjen e tij tek gryka e Bjellopavlloviqit. Pėr kėtė situatė ai sjell ndėr mend dhe dy strofa tė kėngės popullore qė u kėnduan nė Mirditė deri vonė:

                  “Mori kishė, o kisha plakė,
                  aty mbetėn shtatė Bajrakė,
                  bini mirė, mirditase
                  se mbet pasha i Shkodrėse
                  bini mirė Mirditase
                  mbet luani i Shkodrėse…”

                  Nė kohėn e sundimit tė Ibrahim Pashė Bushatit marrdhėniet mes mirditasve e familjes sė Bushatasve, pėr shtatė vjet me radhė u prishėn (1806). Shkaku ishte vrasja e komandantit tė njė reparti mirditasish nga Ibrahim Pashė Bushati, nė vitin 1806.
                  Gjatė kėsaj periudhe (7 vjet, 1806-1813), sundimtari tjetėr i famshėm, ai Janinės, Ali Pasha e shfrytėzoi kėtė armiqėsi tė pėrkohėshme, duke kėrkuar ndihmė nga mirditasit dhe duke u lidhur me ta.
                  Ali Pasha kur mirditasit ishin nė luftė pėr shtatė vjet me Ibrahim Pashėn, kėrkoi tė lidhej me Mirditėn duke synuar tė shtiente nė dorė gjithė Shqipėrinė e veriut nėpėrmjet saj. Ai kėrkoi tė kishte pranė tij njė repart mirditasish nė ushtrinė e tij. Ndikimi i ndėrsjelltė i dy sundimtarėve nė Mirditė dhe i Mirditės tek ata sollėn pėr rrjedhoje fuqizimin e krahinės dhe forcimin e unitetit tė saj. Ndėrmjetsinė e parė tė Mirditės me Ali Pashėn e bėri Abati vendas i Mirditės, Gazulli (nga Dibrri). Kur i dėrgoi njė numėr njerėzish nėn armė tė drejtuar nga kushėriri i tij qė kishte shėrbyer nė kishėn e tij, Ndrekė Gazulli, Atė Ali Pasha e bėri komandant dhe i dha titullin “Kapidan”.
                  Momenti i parė i mosmarrvėshjes sė Aliut me repartin dhe komandantin e mirditasve, kapidan Ndrek Gazulli ka qenė kur nuk u zbatua urdhėri i pashait pėr tė masakruar burrat e Kardhiqit.
                  “Qenė pikėrisht kėta mirditas qė mė 1812 bėnė aq shumė emėr, sepse te Hani i Valaresė kundėrshtuan urdhėrin e Vezirit, Ali Pashė Tepelenės, pėr tė masakruar Kardhiqiotėt e lidhur.
                  Francezi Samson Lefter, ish gjeneral nė ushtrinė… e pėrshkruan kėshtu dėshminė e tij (kishte qenė present kur Aliu dha urdhėrin);
                  “Aliu u ngarkoi mirditasve masakrėn. U dėgjuan pėshpėritje nė radhėt e tyre. Aliu kujtoi se do tė jetė puna pėr shpėrblimin dhe vuri veshin.
                  Ndreka, komandant i mirditasve doli pėrpara dhe me nje zė tė sigurtė tha:
                  “Ali Pasha, urdhėrat tuaja ne na fyejnė, ne nuk jemi armatosur tė luftojmė kundėr njerėzve tė ē’armatorur e tė mbyllur. Lėri tė dalin kardhiqotėt, jepu armėt e tyre, tė njoftohen pėr tu mbrojtur dhe ne do tė dimė tė luftojmė. Mirditasit… nuk janė pėr t’ju shėrbyer si xhelatė”34.
                  Fama e Mirditės mori dhenė. Urdhėrin e kapshėm e zbatoi Thanas Vaja. Pas kėtij momenti Aliu priti mjaft mirė ardhjen e prijėsit mirditas Kolė Prenga tė cilit i dha menjėherė titullin Kapidan (prijės) pėr repartin e mirditasve. Ndaj tij ai u tregua dorėlėshuar duke u dhėnė luftėtarėve mirditas dyfishin e pagės sė tė tjerave, por duke u dhėnė dhe pajime e materiale luftimi mbi tė tjerėt.
                  “Mė 1812 Prengė Lleshi u detyrua tė bėjė paqe me Mustafa Pashė Bushatin. … Pas kėtij pajtimi Mustafa Pashė Bushati u pėrpoq tė siguronte mbėshtetjen e mirditasve, tė pėrsėrisė ato marrėdhėnie tė mira qė ishin vendosur nė kohėn e sundimit tė Kara Mahmud Pashės. Me 25 nėntor 1815, nėpėrmjet Dod Preng Bocit tė Fanit, Mustafa Pashė Bushati, i dėrgon krerėve, bajraktarėve dhe vegjėlisė sė Mirditės njė letėr nė tė cilėn, ndėr te tjera thuhet:
                  “Shtėpia e Gjomarkut ka qenė e njohur nė tė gjithė Mirditėn, prandaj duhet ta njihni dhe nė tė ardhmen”35.
                  Kėshtu, influencat dhe marrdhėniet e Bushatasve me Mirditėn e rritėn dhe e forcuan kėtė tė fundit. Ėshtė koha kur Mirdita merr trajtėn e plotė tė principatės autonome me 12 bajrakė si: i Oroshit, Spacit, Kuzhnenit, Dibrrit (Zadrima e epėrme), Fanit qė deri nė atė kohė quhej se shkonte me Pejė, Kthella, Selita, Rranza (Bushkashi e Bazi), 4-Bajrakėt e Lėzhės etj (1815).
                  Pas vitit 1822 kur Ali Pasha bie (vritet) Mirdita kthehet duke mbėshtetur plotėsisht Bushatasit.
                  Nė vitin 1823 njė fuqi mirditasish merr pjesė nė fushatėn e Mustafa Pashės nė More. Beteja e fundit e madhe nė mbėshtetje tė Muatafa Pashės ėshtė ajo e vitit 1831 nė Babunė. Ata (mirditasit) luftuan me trimėri duke siguruar tėrheqjen e fuqisė sė M Bushatit. Si u kthyen nga andej pashaj u mbyll pėrkohėsisht nė kėshtjellė, por nuk i qėndroi dot presionit tė ushtrisė turke dhe u dorėzua. Lleshi i Zi qė ishte mbyll bashkė me tė nė kėshtjellė, e internuan, e mė vonė e mbyllėn nė burgun e Janinės. Ky ishte dhe fundi i Pashallėkut tė Shkodrės dhe bashkė me tė dhe historia e lidhjes sė bushatasve me mirditasit dhe anasjelltas.
                  Ngadale Beg, se ka hendek.

                  Comment


                  • #10
                    Pėrpjekjet pėr krijimin e njė principate autonome

                    3. Ideja pėr krijimin e njė dere princore dhe pėrpjekjet pėr krijimin e njė principate autonome.

                    Rezistenca e pareshtur e mirditasve kundėr perandorisė turke e bėnte tė domosdoshme krijimin e njė dere princore pavarsisht se vendimet me tė rėndėsishme pėr luftėn merreshin nė kuvendet tradicionale qė bėheshin nė kėtė treve. Megjithatė lindte nevoja qė tė kishte njė familje dhe njė njeri qė tė pėrfaqsonte krahinėn nė marrdhėniet me faktorėt jashtė krahinės (konsujt e huaj si Austriak, anglezė, francezė, italianė, por dhe me autoritetet e Portės sė Lartė).
                    Kjo derė princore (dhe Princi) nuk do tė pėrfaqsonin vetėm zėrin, interesat dhe kėrkesat e Krahinės tek faktorėt e jashtėm, por Princi do tė ndihmonte nė unifikimin e veprimeve luftarake dhe mobilizimin e forcave nėn armė, e kjo gjithmonė nė zbatim tė vendimeve qė merrnin krerėt e krahinės nė kuvende tė posaēme.
                    Mendėsia pėr krijimin e njė “dere” princore dhe institucionalizimin e jetės ekonomike, politike e luftarake nė Mirditė u pėrkrah nga drejtuesit shpirtėrorė, tė Mirditės abatėt Pjetėr Zarishti, Gaspėr Krasnici (nė vitet 1820-1868). Personi mė i promovuar ishte nė kėtė periudhė Bibė Doda. Promovimi dhe konsiderimi i Bibė Dodės si pėrfaqėsues i Mirditės ishte i pranishėm nė atė kohė dhe tek pėrfaqėsitė e qeverive perėndimore si Austrisė, Francės, Anglisė, Italisė por dhe Rusisė etj.
                    Bibė Doda ishte i degjuar si drejtues i veprimeve luftarake si nė lindje por dhe nė Bosnje, nė betejat kundėr Malit tė Zi, qė solli dhe mbrojtjen e Kelmendit nga njė shfarosje e sigurtė prej trupave malazeze.
                    Pėr aftėsi tė treguara Bibė Doda kishte marrė dekorata tė shumta deri dhe nderuar me urdhėrin e Shėn Gregorit prej Selise sė Shejtė.
                    “Ajo qė mbushi me lavdi Bibė Dodėn qė lufta Ruso-Turke qė u quajt ndryshe lufta e KRIMESĖ e vitit 1854. Me Mirditėn mbajtėn anėn e aleatėve; Turqi, Angli, France dhe Piemonte. Me njė qėndresė qė i dalloi mirditasit ndaj tė gjithė tė tjerėve, MIRDITA fitoi njė vend tė lavdishėm nė historinė Europiane, nderimin e Perandorisė Otomane, dhe konsideracionin e ēmueshėm tė Francės e cila qė atėherė e mbrapa mbajti nėn mbrojtje Mirditėn dhe prijėsit e saj”1.
                    Prestigji i Mirditės dhe Bibė Dodės arriti kulmin e lavdisė brenda por dhe jashtė perandorisė Osmane.
                    Megjithatė pėr merita tė vecanta nė luftėn e Krimesė Bibė Dodės Turqia qe e detyruar ti japė titullin “Pashė”.
                    Ėshtė i pari Pashė Katolik shqiptar.
                    Turqisė nuk i pėlqen njė sukses kaq i madh i Bibė Dodės pasi ai pėrfaqsonte nė fund tė fundit njė krahinė qė nuk i ishte bindur Turqisė.
                    Nė vitin 1855 ndėrsa Bibė Doda kishte kthyer nė Mirditė pėr tė mbledhur ushtri tė re nė kundėrshtim me tė drejtat e autonomisė sė Mirditės, Turqia i hoqi ushtrisė sė Mirditės, qė ndodhej nė Stamboll, Kostumin Kombėtar dhe e inkorporoi nė ushtrinė turke me dimizė ushtarake. Lajmi mbėrriti nė Mirditė dhe pati konseguenca tė mėdha.
                    Kjo sepse Mirdita kėtė akt tė Turqisė e konsideroi poshtėrim tė nderit tė vet”2. Kėshtu pas kėsaj, aktivistė mirditas mblodhėn njerėz nėn armė dhe u mblodhėn nė Zadrimė tė shtrėnguar pėr luftė. “Turkia me djallzi tė shquar orientale kishte mendue se duke e ba pashė B Dodėn dhe duke i hequr ushtrisė Mirditės nė Stamboll Kostumin Kombėtar, faji do tė binte mbi Bibė Dodėn dhe ai do te akuzohej si tradhtar nga Mirdita. Por, ajo lojė politike, djallzorė orjentale nuk iu realizua Turqisė sepse Bibė Doda qėndroi si i kishte hije, “Burrė mbi burra”.
                    Pas kėsaj gjendja u acarua kaq shumė saqė u krijua njė “klimė” lufte mes provincės dhe autoriteteve turke.
                    Pėr kėtė situatė tė krijuar prokupohet konsulli francez nė Shkodėr dhe me iniciativėn e tij u formua njė komision ndėrkombėtar i pėrbėrė nga; konsulli i Francės, i Anglisė, Ipeshkevi i Lezhės si dhe pėrfaqsues tė Qeverisė Turke.
                    Anėtarėt e kėtij komisioni pėr tė parandaluar krizėn u nisėn pėr nė Orosh pėr tu takuar me Bibė Dodėn
                    Mė 12 Janar 1855 mblidhen nė Kuvend Krerėt e Mirditės dhe pasi patėn sigurimin e komisionit ndėrkombėtar pėr kthimin e ushtrisė sė Mirditės, morėn vendimin pėr pushimin (pezullimin) e ēdo aksioni luftarak.
                    Ky ishte padyshim njė eveniment politik dhe historik jo vetėm pėr Mirditėn. Kjo tregonte se Mirdita ishte bėrė faktor real nė mardhėniet ndėrkombėtare tė kohės.
                    Ndėrsa Bibė Pashė Mirdita do tė konsiderohej pas kėsaj i rrezikshėm pėr Turqinė.
                    Nė kėtė situatė tė re rilindje tė luftės antiosmane u vunė nė lėvizje dhe njė grup intelektualesh rilindas pėr ta ideuar dhe organizuar nė shkallė mė tė gjerė lėvizjen pėr mėvetesi tė Shqipėrisė. Ata ishin Abati i Mirditės, Gasper Krasniqi si frymėzues dhe ideator kryesor i lėvizjes; Zef Jubani (sekretar i konsullatės franceze), Pashko Vasa, ish pjestar i revolucionit tė vitit 1848-49 nė Itali dhe arqipeshkvit tė Shkodrės Pal Dodmasej i cili kishte hartuar planin e Kryengritjes nė Mirditė.
                    Kur planet po ecnin shumė mirė dhe Mirdita kishte marrė pamjen e njė principate autonome dhe Bibė Doda kishte formuar personalitetin e duhur nė Mirditė si njė sundimtar autonom Qeveria Turke veproi ndryshe.
                    Mė 1868 Bibė Pasha helmohet nga turqit nė Shkodėr.
                    Pas varrimit turqit qė e urrenin kaq shumė e zhvarrosen arkivolin dhe e hodhen kufomėn jashtė arkivolit, e shėmtuan atė kufomė. Zemėrimi i shqiptarėve ishte i madh.
                    Ky zemėrim u shpreh dhe nga konsulli francez si ish mik i Bibė Dodės.
                    Pas kėtyre gjesteve tė shėmtuara tė autoriteteve turke u bė njė rivarrim madhėshtor nė Shkodėr.
                    Mė nė fund turqit morėn peng dhe birin e Bibė Pashės, Prenge Bibė Dodėn, fare tė ri (fėmijė) dhe e dėrguan nė Stamboll, qė Mirdita mos tė ēonte krye.
                    Nė kėtė mėnyrė u ndėrprenė dhe planet e rilindėsve katolik shqiptar sipas tė cilėve do tė ngrihej flamuri shqiptar nga Bibė Doda, tė shpallej Princ i Mirditės dhe nėn shėmbullin e saj tė ngriheshin nė luftė dhe trevat e tjera shqiptare dhe principata tė zgjerohej nė fillim nė gjithė Veriun e Shqipėrisė e mė vonė nė gjithė Shqipėrinė. Historia e Mirditės do tė impulsohet dhe do tė rifitojė lavdinė 8-9 vjet mė vonė nė pėrmasa mė tė mėdha kur tė kthehet i biri i Bibė Pashės nga Stambolli nė vitin 1876.

                    Nė pėrmbledhje tė kėsaj periudhe, pėr kohėn e sundimit tė Bibė Dodės nė Mirditė, veēanėrisht nga vitet 50-tė tė shekullit XV-tė bie nė sy qartė ekspozimi dhe faktorizimi i kėsaj enklave tė Krishterė nė historinė e Shqipėrisė dhe mė gjerė. Vėmendja e faktorit ndėrkombėtar ndaj provincės tashmė shfaqej dhe ishte evidente si: nga Italia, Austria, Turqia, Rusia etj.
                    Nga kėto faktorė tė jashtėm veēohet faktori francez.

                    Nė fakt Napoloni i III-tė prej disa kohėsh kishte filluar tė ndiqte me interes ngjarjet nė Ballkan me qėllim qė tė rivendoste pėrsėri ndikimin e perandorisė Franceze nė Lindje.
                    “Nė konfliktin Malazezo-Turk, Franca pėrkrahte principatėn e vogėl (Mirditėn) dhe nuk kursente premtime e ndihma. Kjo pėr shkak tė numrit tė madh tė bajraqeve, potencialin luftarak mė tė madh se kudo, si dhe pėr ndikimin qė kishte midis malsive tė tjera, kishte tėrhequr vėmendjen e Perandorit Francez”1.
                    Pas vdekjes sė B Dodės autoritetet turke patėn njėfare suksesi nė Mirditė.
                    “Ato larguan pėr nė Stamboll trashėgimtarin e tij tė mitur, Prengėn, dhe vendosėn njė kajmekan nga gjiri i familjes sė Kapedanit tė vdekur, si dhe 2 batalionė. Megjithatė, Porta nuk mundi ta thyente qėndresėn e mirditasve, tė cilėt duke kėrkuar qė trashėgimi tė respektohej sipas zakonit e mbrojten pėr njė kohė tė gjatė autonominė e tyre. Mė 1873 nė Mirditė shpėrtheu kryengritje e disa muaj mė vonė ajo u shtri edhe nė Dukagjin”5.
                    Ekspedita osmane u soll shumė egėrsisht me Mirditėn e Dukagjinin, por duke mos mundur ta nėnshtrojė atė, u detyrua tė tėrhiqej.


                    1. Mark Marleku- “Principata e Mirditės- Dera e Gjomarkajve”
                    2. Mark Marleku- “Principata e Mirditės- Dera e Gjomarkajve”
                    3. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 174
                    4. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 160
                    5. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 162
                    Ngadale Beg, se ka hendek.

                    Comment


                    • #11
                      Lindja e kombit shqiptar dhe e lėvizjes kombėtare shqiptare

                      PJESA II

                      LINDJA E KOMBIT SHQIPTAR DHE E LĖVIZJES KOMBĖTARE SHQIPTARE. AMBJENTI HISTORIK I ZHVILLIMIT TE KETIJ PROĒESI


                      Fiset (gjaku) dhe besimi, gjuha e kultura, Atdheu (territori), kalbėzimi i sistemit osmano-feudal dhe lindja e kapitalizmit (krijimi i shtresės borgjeze) – Ja themeli mbi tė cilin lindi Kombi dhe Lėvizja Kombėtare Shqiptare.

                      KAPITULLI VII

                      FISET NĖ SHQIPĖRINĖ E VERIUT, THEMELI I LUFTĖS PĖR LIRI, I FORMIMIT TĖ PRINCIPATĖS SĖ MIRDITĖS DHE ELEMENT I RĖNDĖSISHĖM I FORMIMIT TĖ NACIONALIZMIT SHQIPTAR NĖ MJEGULLĖN MESJETARE (SHEK. XV E NĖ VAZHDIM)

                      1) Proēesi i formimit dhe konsolidimit te fiseve pas pushtimit turk.

                      Siē e kemi parė, nė shekullin XV e vazhdim, nė kohėn e pėshtjellimit tė madh te populatės shqiptare, qė nė fillim tė pushtimit por dhe gjatė gjithė proēesit tė islamizimit e osmanizimit, nė territoret e zotėrimit tė kastriotėve dhe Dukagjinėve, nė ato vende ku mė vonė (shek XVI e XVII) u njohėn me emrin Mirditė, por dhe pėr rreth saj, u vėrejt procesi i krijimit tė bėrthamave tė reja fisnore. Kėto fise pėrbeheshin nga familje e njerėz tė njė gjaku, por me vonė nga tė katėr anėt erdhėn familje e fise dhe pėr tė mbijetuar mbėshteteshin (bėheshin pjesė e fiseve vendase) tek fiset mė tė mira e mė tė forta. Familjet qė vinin pėr ti shpėtuar sundimit turk ose pėr shkak tė konflikteve me fiset nga vinin (gjakmarrja ishte njė plagė e shkaktuar nga pushtuesit turq), e humbnin shpesh herė emrin e fisit qė kishin dhe pranonin emrin e fisit tek vinin dhe e quanin veten tė njėjtė nė kėtė fis. Kėto fise shqiptare kishin bazėn tek “Substanca” fisnore (kombėsia shqiptare), ndėrsa kjo e fundit ishte formuar nga gjaku ilir brenda tė cilit ishte “tretur” gjak sllav, vėlleh e helen (gjatė procesit tė asimilimit tė ndėrsjelltė).
                      Fiset shqiptare mesjetare (herėt) ishin konsoliduar nė tė gjitha aspektet duke arritur tė krijonin lidhje fisnore dhe formimin e Principatave mesjetare Brenda Perandorise Bizantine dhe asaj romake. Familjet sunduese nė fund tė shekullit XIV dhe fillim tė shekullit XV siē edhe ne e kemi pėrmendur tregonte se bashkė me formimin e kombėsisė arbnore shqiptare, ishte formuar aristokracia fisnore dhe mė vonė aristokracia feudale si kudo nė vendet e zhvilluara tė kohės.
                      Nė fund tė shekullit XV dhe nė vazhdim u zhduk kjo aristokraci (bujaria shqiptare) dhe dobėsimi dhe shpesh shkatėrrimi i fiseve dhe zotėrimeve tė tyre. Vendi i shqiptarėve ku lulėzoi e njėjta ripėrtėritje fisesh e lidhjesh fisnore pas shekullit XVI ishte vendi i mirditasve e dukagjinėve.
                      “Mirditasit pėrmenden afėr vitit 1570 si njė lidhje e fuqishme ushtarake e pazakontė… Prej ēfarė elementėsh tė ndryshme ishte e pėrbėrė kjo lidhje fisesh, na e tregojnė sot tre bajraqet e Ohrit qė quhen: Kthella, Bishkashi e Selita. Stėrgjyshėrit e kėtyre vllazėrive siē duket kanė ardhur nė viset e Mirditės si nė kohėn e tmerreve tė parė atė turqve, nė Ohėr e nė qarkun e tij (1466). Edhe nė vitin 1641 dalloheshin pėrmbi Lesh, mbi Mat pėrqark Kurbinit, mirditasit, bolgarėt e selitėt. Turqit, atėherė i quanin kryengritės e rebela”1.
                      Pėrpara shpėrnguljės sė tyre, mirditasit i pėrkisnin grupit tė Pejės.
                      Ēėshtja e shpėrnguljes sė popullsisė sė Pejės e Gjakovės, nė Mirditė e anasjelltas pėr shkak tė luftės me Turqinė pėrpiqet tė trajtojė dhe Edith Durham, por gjithnjė duke mos qenė shumė e sigurt; “A ishte Mirdita njė prej kėtyre fiseve me gjak tė pėrzierė, qė u bėnė serb ose shqiptare, sipas kishės me tė cilėn lidhėn fatin e tyre?
                      Kjo pa dyshim ka ndodhur shpesh, kur ka qenė rasti. Ose a ėshtė e vėrtetė tradita e mėvonshme qė mirditorėt, pas vdekjes sė Skėnderbeut, kur turqit morėn Shkodrėn dhe shkretuan vendin ikėn nga Mirdita dhe u kthyen pėrsėri nė Pashtrik, ndėrsa rierdhėn 250 vjet mė parė pėrsėri nė Mirditė?... Para shpėrnguljes sė dytė, ndoshta Mirditorėt njiheshin thjeshtė dukagjinas.
                      Dy bajrakė (fise) tė tjerė, Fandi dhe Dibrri (Zadrima e Epėrme) nuk kanė lidhje gjaku me Spaē, Orosh e Kuzhnen (Mirdita) nė fillesėn e saj, por vetėm janė pranuar nga Mirdita”2.
                      Fandi ka bėrė pjesė nė grupin e Lumės, por e ka lėnė atė kur Luma u kthye myslimanė, dhe u bashkua me Mirditėn Katolike. Nė luftime, Kthella, njė fis nė kufi me tė, shkon me Mirditėn. Po kėshtu dhe Beshkashi i Bazi (Bajraku i Rranzės) dhe Selita. Kėto i janė pėrshtatur traditės e zakonit nė Mirditė, kanė ruajtur shumė tipare arbnore si ajo, por s’kanė lidhje gjaku me tė. Kėto tipare e zakone i kanė dhe Kurbini e Lezha (katėr bajrakėt), ndėrsa mungonte lidhja e gjakut me Mirditėn e fillimit (Spac, Orosh e Kuzhnen).
                      Nė fushėn e nėnshkodrės kishte ndodhur lėvizja e ndėrsjelltė nga Mirdita nė fushėn e Shkodrės dhe nga Fusha e Shkodrės nė Mirditė.
                      Organizimi i fiseve dhe tendenca e tyre pėr t’u vetėqeverisur pėrbėjnė fillimin e procesit tė shtetėformimit nė Mirditė. Nė lidhje me kėtė Shuflaj analizon: “Nė kohėn e vetėrregullimit tė fiseve shqiptarė si atėherė kur kėtu u zhduk krejtėsisht bujaria e lartė dhe turqit i kishin pėrzėnė kudo dhe venedikasit, ndikimi i kishės bėhet shumė i madh ndėr tė gjitha kėto fise luftarake. … Mirditėt i mbajnė edhe sot kuvendet e tyre pranė gėrmadhave tė Shėn Palit, tek abacia e dikurshme dhe fshati i Peshkopit tė Pilotit. Por dhe duke filluar nga bregoret e Zetės dhe deri nė Oher e Himarė njihen prova tė qarta se fiset e organizuara shndėrrohen nė ameba shtetėrore hierarkike” 3
                      Nė kreun e VIII, tek Brenga e Ballkanit, Edith Durham duke folur pėr Mirditėn thotė:
                      “Nė vilajetin e Shkodrės ka mė tepėr liri se kudo. Shėrbimi ushtarak nuk ėshtė i detyrueshėm dhe nuk paguhen taksat. Garnizoni turk nė pėrgjithėsi, qėndron brenda nė qytet “sepse” siē thonė shqiptarėt, “s’na pėlqeu tė bredhė poshtė e lart nėpėr vendin tonė”. Ka dhe njė arsye tjetėr. Nė vilajetin e Shkodrės jetojnė malsorėt (Mirditasit Gj N), bijtė e vėrtetė tė shqipes”3.
                      I njėjti fenomen i formimit tė lidhjeve fisnore vihej re edhe nė Dibėr (Zadrima e epėrme), Kazhnjet. Ardhėsit kėtu janė kryesisht nga veriu, nga ku “rrodhi” gjaku i dukagjinėsve nga Gjakovė, Peja e Decani pėr tė formuar lidhjet e fiseve tėOroshit, Spaēit e Kuzhnenit, Lura, Arrni e Mali i Zi (sot Shėnmėria) – ardhur nga Shkodra. Mungesa e aristokracisė pas pushtimit turk u zėvendėsua nga priftėrinjtė katolikė deri nė konsolidimin e bajrakėve dhe Principatės, kur u riciklua aristokracia e re fisnore dhe hierarkia e trashėgueshme e saj, shtėpitė e para, bajraktarėt dhe kapidani (princi) e krerė tė tjerė.
                      “Kundėrshtimi midis Shqipėrisė sė veriut ku edhe sot ekziston lidhja e fiseve katolike tė mirditasve, e trashėguar prej historisė, dhe nga ana tjetėr e Shqipėrisė sė madhe tė jugut, myslimanė, ku sistemi turk i cifliqeve ėshtė bashkuar me organizimin bizantin e me pronat e mėdha tė aristokratėve shqiptarė; ky kundėrshtim po them, ėshtė kaq i vjetėr sa pėr njė kohė tė gjatė nuk do tė fiket ndjesia qė kanė mirditasit pėr njė republikė tė veten”4.
                      Sipas Edith Durham: Grupi i Mirditės ėshtė grupi mė i madh nga tė gjithė. Ėshtė tėrėsisht katolik, atėherė (1908), kishte njė kryetar klerik, Abatin e shuguruar Preng Doci… Fisi kishte njė kapedan trashėgimtar. Prenken, birin e Bibė Dodės.Abati ishte njė nga burrat mė tė shquar qė ka nxjerrė Shqipėria…
                      Fiset shqiptare dhe lidhjet e tyre e mbronin ekzistencėn e tyre dhe e bazonin kėtė mbrojtje tek hakmarrja kjo e normuar dhe nė normėn kanunore tė Lekė Dukagjinit dhe Skėnderbeut. Madje nė kanunin e Skėndėrbeut obligohej pėr marrjen e gjakut edhe nipi pėr dajėn (kuptohet brenda fisit tė gjithė njerėzit kishin obligim tė reagonin duke u hakmarrė ndaj ēdo “armiku” qė sulmonte duke vrarė qoftė edhe njė pjesėtar tė fisit. Mos veprimi nė raste tė tilla (mos marrja e gjakut) ndaj “armikut” ishte turpi pėr fisin dhe jeta nuk vlente kėto raste pėr anėtarėt e fisit qė turpėroheshin. Mbrojtja e gjakut, kėshtu, ėshtė baza e mbrojtjes nga zhdukja dhe e ngadhnjimit mbi vdekjen. Ndėrsa formimi i lidhjes sė fiseve pėrbėn njė formė tė mbrojtjes mė tė organizuar dhe kryesisht kundėr armikut tė pėrgjithshėm (ushtrisė turke).

                      2. Simbolet, Stemat dhe Flamuri

                      Mirditasit qė nė shekullin XVI dhe mė vonė dalloheshin me pjesėn e popullsisė sė islamizuar qė e rrethonin, nė zakone, traditėn popullore, nė ritet e varrimit, tė dasmave, kostumet popullore etj. Banorėt e enklavės katolike duke ruajtur zakonet dhe kulturėn iliro-arbnore gjatė qėndresės antiosmane e pasuruan kėtė traditė. Pėr nder tė Gjergj Kastriotit dhe lidhjet qė pati ai me Lekė Dukagjinin gratė e Mirditės, mbajnė gjurdinė e Zezė, nė shenjė zie pėr tė. Deri nė ditėt e sotme xhupi (xhurdia) i nuseve ka gėrshetime ngjyrash si e kuqja e zeza etj.
                      Perveē kėsaj nė kėto rroba dallohet qartė kryqi nė pjesėn e prapme tė tij.
                      Gėrshetimi i ngjyrave tė flamurit kuq e zi por dhe figurave tė ndryshme ku bie nė sy kryqi, tregon se simbolet e qėndresės, por dhe tė kujtesės pėr tė kaluarėn e lavdishme nė veshjet e tyre e kudo, tregonte se mirditasit i ruajtėn simbolet dhe traditėn, ndėrsa simbolet dhe tradita i ndihmoi ato tė mos harronin se kush ishin por dhe duke i bėrė krenarė pėr identitetin e tyre.
                      Simboli mė sinifikativ pėr tė dalluar organizimet fisnore, bajraqet, Principatėn etj, ėshtė flamuri.
                      Princet e territoreve qė mė vonė u quajtėn Mirditė Kastriotėt dhe Dukagjinėt patėn stemat dhe flamurin e tyre.
                      Dukagjinėt kishin nė stemėn e tyre shqipen e bardhė.
                      Kastriotėt nė flamurin e tyre me fushė tė kuqe patėn shqiponjėn dykrerėshe me ngjyrė tė zezė.
                      Flamuri i kuq me shqiponjėn dy-krerėshe u bė flamuri i shtetit tė formuar nga bashkimi i principateve shqiptare tė udhėhequra nga Heroi Skėndėrbe.
                      Prania e flamurit shqiptar tė Skėndėrbeut nė trevat e Mirditės, gjatė gjithė historisė, ėshtė njė nga dėshmitė e gjalla tė autonomisė dhe vetėqeverisjes sė krahinės.
                      Pėr kėtė fakt kanė shkruar tė huaj dhe historianė shqiptarė.
                      Nė vitin 1786 u mblodhėn nė Kuvendin e Podgoricės tė thirrur nga Kara Mahmud Pasha, krerė malesh (bajraktarė), malėsorėt dhe mirditasit.
                      Pas pėrfundimit tė kėtij kuvendi, E Spencer shkruan;
                      “Shqiponja e zezė nė fushėn e kuqe gjak, flamuri i Skėndėrbeut u ngrit pėrsėri”6.
                      Ndėrsa Ami Bue shkruante: “Flamujt e Skėnderbeut ishin tė kuq, me shqipen dykrerėshe tė zezė, sikundėr e kanė dhe mirditasit”7.
                      Gjithė bajrakėt kishin flamurėt e tyre. Ndėrsa ato mbaheshin nė betejė nga mė luftėtarėt.
                      Ndėrsa Frank Bardhi rreth shekullit XVII shkruante;
                      “Krerėt kur udhėtojnė pėr tu dalluar nga tė tjerėt e lidhin kryet me shami tė qėndisur me mėndafsh”8.
                      “Nė njė raport tė administratės Osmane tė vitit 1702 thuhet se Mali i Rrazės (Bajraku i Beshkashit dhe i Bazit), qė nė atė kohė kishin ngritur krye dhe kanė flamujt e vet”9.
                      Shtėpia e Cefės nė Hajmel, armėtar brez pas brezi, kishte si stemė tė vetėn shqipen me dy Krerė”10.
                      “Duke folur pėr mirditasit, nė shekullin XIX Puzhad shkruan:
                      Shėrbejnė nė ushtritė osmane tė komanduar nga shefat e vet natyral dhe nėn njė flamur qė e kanė tė vetėn…”11.
                      Kjo tregon se mirditasit edhe jashtė krahinės sė tyre, madje dhe kur viheshin nė njė front tė pėrbashkėt me truqit diku gjetke (lufta Ruso-Turke etj) nuk hiqnin dorė nga identiteti dhe simbolet e saj.
                      Njė dėshmi tjetėr kur mirditasit kryengritės, protestonin kundėr pushtetit osman (1901) nė njė letėr tė shkruar prej tyre valiut tė Shkodrės thuhej:
                      “Flamuri yne do tė jetė ai i Gjergj Kastriotit, qė prej kohėsh valvitet nė majat e zbardhura nga bora tė Shėn-Palit, nė qiellin e kthjellėt tė Mirditės, qė pėrshkohet nga flladi i lirisė”12.
                      Ndėrsa Edith Durham pėrmend se stema e mirditasve ishtenjė diell me rreze. Kėtė stemė tė tjerė e lidhin dhe me pėrmbajtjen e emrit (Mirditė, ditė e mirė me diell, etj). Kjo mund tė lidhet dhe me simbolin e Aleksandrit tė Madh.
                      Ndėrsa bajrakėt kishin flamuj qė dalloheshin nga njėri tjetri. P sh; Bajraku i Kuzhnenit sipas Franc Nopces, ishte njė dorė e bardhė nė fushė tė kuqe dhe njė kryq i kuq nė fushė tė bardhė.
                      “Edhe Kthella kishte njė flamur. … i cili pėrbėhej nga njė qendėr e kuqe nė formė ylli qė e rrethonte njė yllė i bardhė shumė rrezesh… Ky flamur kishte njė madhėsi prej 5 pellėmbė e gjysėm thonė Nopca dhe Shtajmeci, tė cilėt e kanė parė dhe vizatuar nė fillim tė kėtij shekulli.
                      …Flamuri qėndronte nė themelin e familjes mirditase, ishte symbol i bashkimit nė Kuvende etj. …Nusja do tė shkonte nė shtėpinė e burrit vetėm nėn hijen e flamurit”13.
                      Ngadale Beg, se ka hendek.

                      Comment


                      • #12
                        Kushtet historike tė lindjes dhe tė formimit tė kombit shqiptar

                        KAPITULLI VIII

                        KUSHTET HISTORIKE TĖ LINDJES DHE TĖ FORMIMIT TĖ KOMBIT SHQIPTAR


                        1. Lindja e Nacionalizmit Ballkanik dhe veēoritė e tij nė Vilajetet Shqiptare.

                        Nė fillim tė shekullit XIX vihet re nė pjesėn Ballkanike tė Perandorisė Osmane depėrtimi i marrdhėnieve kapitaliste dhe krijimit tė shtresės tregtare-borgjeze.
                        Zhvillimi i tregtisė sidomos nė Greqi dhe Rumani por dhe vende tė tjera si Serbi e Mal te Zi, apo dhe Bullgari dhe mė pak nė vilajetet shqiptare bėri tė mundur lindjen dhe zhvillimin e elementeve tė para tė ekonomisė sė tregut (mallė-para).
                        Lindja e elementeve tė ekonomisė kapitaliste solli disa pasoja tė rėndėsishme gjatė shekullit XIX:

                        - E para tregonte se Perandoria Osmane e cila e bazonte sistemin dhe energjinė e saj nė marrdhėnie mesjetare feudale e ushtarake, po rrėnohej nė sistem.
                        - E dyta lindi dhe filloi tė zhvillohej shtresa e tregtarėve dhe e borgjezisė Ballkanase (Greke, Serbe, Bullgare, Rumune por edhe Shqiptare).
                        - Qė nė fillimet e marrdhėnieve kapitaliste Ballkanike nė fundin e shekullit XVIII por sidomos gjatė shekullit XIX vihet re qartė “proēesi gradual i lindjes sė Nacionalizmit Ballkanik dhe bashkė me tė dhe i rilindjes sė ndjenjės dhe idesė pėr pavarėsi kombėtare tė vendeve tė kėtij gadishulli. “Nacionalizmi ballkanik i cili kaloi nė sulm kundėr Perandorisė Osmane nė shekullin XIX ėshtė bėrė tashmė temė kryesore e studiuesve qė pėrmban fillimin e proēesit tė shkėputjes tė komuniteteve tė krishtera nga njė shtet islam”1.
                        Njė tipar themelor i Nacionalizmit ballkanik ėshtė se ai nuk ėshtė vetėm njė nacionalizėm qė formohet mbi bazėn e njė ndryshimi tė marrdhėnieve ekonomiko-shoqerore nė dėm tė marrdhėnieve mesjetare feudale ushtarake turke, por ėshtė njė lėvizje ideologjike e kulturore me tipare kristiane.
                        Pra, dy janė arsyet qė shtetet e Europės Perėndimore pėrkrahen direkt ose indirekt lėvizjet nacionale ballkanike:
                        Nga njėra anė mbėshtetej ky nacionalizėm nė marrėdhėniet ekonomiko-shoqėrore antifeudale nė dėm tė sistemit ekonomiko-shoqėror turk, por nga ana tjetėr ky nacionalizėm ishte nė thelbin e tij kristian dhe i frymėzuar e i karakterizuar kundėr Perandorisė Turke dhe idologjisė sė saj fetare islamike (ky ishte themeli i Perandorisė turke).
                        Nė literaturėn dhe veprat qė trajtojnė historinė e re tė vendeve tė Ballkanit bie nė sy fakti se proēesi i lindjes dhe zhvillimit tė kombeve dhe nacionalizmit ballkanik nuk ėshtė i njėjtė nė etnitė ballkanike apo dhe brenda njė etnie. Kjo pėr shkak tė rrethanave historike qė lidhen jo vetėm me intensitetin e pushtimit, pėrpjekjet pėr turqizimin e popujve tė ballkanit, por dhe pozicionit gjeopolitik, islamizimit tė pabarabartė (ritmeve tė ndryshme tė kėtij proēesi) etj.
                        Nė ecurinė dhe suksesin e Nacionalizmit ballkanik dy janė faktorėt qė kanė luajtur rolin themelor.
                        Sė pari, sistemi millet i cili pėrben themelin e politikės fetaro-tradicionale tė zbatuar nga shteti Osman, ku sipas kėtij sistemi grupet etnike pėr shkak tė pėrkatėsisė sė ndryeshme fetare janė trajtuar nė tė gjitha drejtimet veēmas nga myslimanėt (tė privilegjuarit). Kjo i mbajti tė ndezura ndjenjat kombėtarė tė pakicave etnike kristiane dhe qė e kishin bazėn qė nė periudhėn mesjetare.
                        Sė dyti, mbėshtetja qė dhanė shtetet europiane perėndimore. Pakicat etnike qė mė sė shumti pėrbėheshin nga popullsi fshatare tė prapambetura ekonomikisht dhe tė dobėta politikisht me pėrjashtim tė tregtarėve tė fuqishėm latin e grekė gjetėn bashkėpunimin e shteteve perėndimore nė kurriz tė Perandorisė Osmane.
                        “… mundėsitė e pakicave tė krishtera pėr tė fituar mbėshtetjen e shteteve perėndimore me pretendimin se jetonin brenda njė perandorie islame dhe tė organizuara e diskriminuara nga sistemi millet na shfaqen pėrpara si avantazhet mė tė mėdha pėr suksesin e kėtyre lėvizjeve nacionale.

                        2. Kushtet historike tė lindjes sė nacionalizmit shqiptar ndryshe nga nacionalizmi grek, bullgar, serb, rumun etj.
                        … Nėse pėr lehtėsi analize lėvizjet nacionaliste serbe, bullgare, greke dhe rumune do t’i veēonim si lėvizje kristiane tė shekullit XIX, atėherė nė kėtė kuadėr mund tė trajtohet dhe nacionalizmi shqiptar. Pra sistemi millet dhe mbėshtetja e shteteve tė huaja nė zhvillimin e nacionalizmave tė krishterė, paralelisht me dobėsimin e brendėshėm dhe tė jashtėm tė Perandorisė Osmane, ishin faktorė tė rėndėsishėm nė pėrshpejtimin e proēesit tė krijimit tė shteteve nacionale dhe lindjen e nacionalizmit shqiptar; por pėrfundimi i lėvizjes nacionaliste te krishtera me krijimin e shteteve kombėtare, i pėrballi shqiptarėt, tė lidhur mė shumė fije me perandorinė dhe me njė shumicė myslimane tė popullsisė me rrezikun e coptimit tė trojeve tė tyre historike. Nė kėtė kuptim nacionalizmi shqiptar lindi edhe si reaksion ndaj nacionalizmit tė krishterė ballkanik tė shekullit XIX”2.
                        Intensiteti i procesit tė islamizimit dhe i osmanizimit, gjatė proēesit tė zbatimit tė tij tek popujt dhe trevat e ndryshme tė ballkanit, do te ndikonte dukshėm nė tė ardhmen historike tė kėtyre popujve, si nė procesin e lėvizjes nacionale tė luftės pėr liri, por edhe nė rezultatin e kėtyre lėvizjeve, nė procesin e shtetformimit tė tyre dhe orjentimit tė tyre politik drejt perėndimit ose ruajtjes sė mentalitetit dhe orjentimit turko-aziatik.
                        “Ndėrmjet grekėve, bullgarėve dhe serbėve, elementi mysliman vendės ose ardhės ka qenė i paktė dhe shumica ishte e krishterė. Elementi mysliman mbronte zotnimin turk, sepse bashkohej me tė fetarisht, sepse qeveria i siguronte supremacinė e kastės (shtresės) e tė rangut, ashtu dhe tė drejtėn e pronėsisė mbi toka tė mėdha, kurse shumica e popullsisė sė krishterė luftonte qeverinė turke pėr tė shpėtuar nga zgjedha.
                        Nė Shqipėri ngjante e kundėrta. Pėrveē qė shumica ishte myslimane, por dhe pakica kristiane ishte e mbrojtur dhe e privilegjuar, tė paktėn nė grupet e mėdha tė saja, dhe njėfarėsojė bashkohej me elementin mysliman derisa mund tė bashkonte gjaku dhe gjuha qė kishin tė pėrbashkėt. Ky ndryshim i Shqipėrisė ėshtė shkaku qė vonoi ndarjen e saj nga turqia”3.
                        Ndėrsa duke i parė tė krishterėt shqiptarė nė raport me sllavėt nė veri dhe grekėt nė jug gjatė proēesit tė formimit tė kombit shqiptar ka njė veēori interesante:
                        Katolikėt e Veriut duke qenė nė kundėrshtim race e feje me sllavėt kufitarė nuk mund t’i shėrbenin ēėshtjes sė Pan Sllavisė, kurse nė jug, pikėsėpari Rusia, filloi tė bėnte propogandė midis tė krishterėve grekofon ashtu dhe mes tė shqiptarėve nė emėr tė ortodoksisė.
                        “Grindja e pėrgjaktė qė ndodhi nė mes tė Ali Pashės e tė suliotėve ka filluar pasi u kthye prifti Samueli nga Rusia me mendime fanatike dhe armiqėsore. Me rrethimin e Ali Pashės nė kėshtjellėn e Janinės, filloi dhe kryengritja greke e vitit 1821, ditėn e Vangjelizmoit. Qė nga kjo ditė e pastaj, ortodoksėt e toskėrisė, si grekofon ashtu dhe shqiptar, pėrfaqėsuan ēėshtjen e Helenizmės. Sidomos ortodoksit shqiptarė, me trimėrinė e shkėlqyer tė tyre, ringjallėn helenizmin qė kish vdekur prej shekujsh. … Zakoni qė mbretėronte deri atėherė mes myslimanėve dhe tė krishterėve, u kthye nė njė luftė feje tė rreptė, por kjo nuk provonte se ortodoksit shqiptarė ishin helenė… Luftrat fetare mes vllazėrve tė gjakut dhe tė gjuhės, ka ngjarė nė shumė vende tė Europės, por mendimet liridashėse tė pėrparimit modern, kanė zhdukur fanatizmin dhe kanė ringjallur vllazėrinė e parė”4.
                        Gjatė sundimit tė perandorisė Osmane gjatė reformave, u formua aristokracia shqiptare e lidhur me pushtetin Perandorak, duke qenė mjaft aktive nė jetėn politike e ushtarake tė saj dhe duke u bėrė kėsisoj pjesė e sundimit osman.
                        “… Shqipėria, Perandorisė Otomane i ka dhėnė mė tė mirėt veriorė tė mėdhenj dhe gjeneralet me trima: Qypurli Mehmet Pasha, Fazil Ahmet Pasha, Lutfi Pasha, Sinan Pasha, Bajraktar Mustafa Pasha dhe kaq burra shteti e gjenerale me vleftė tė jashtėzakonshme, tė tjerė qė kanė marrė drejtimin e punėve ose komandėn e ushtrisė, nė rrethana tė jashtėzakonshme, e me mirėsjelljen dhe guximin e tyre, kanė mundur armiqtė e jashtėm, kanė kapėrcyer vėshtirėsitė e brendėshme dhe kane ringjallur fuqinė dhe pushtetin e Perandorisė, e cila shpesh pėr shkak tė sundimit tė keq, pa zotėsi dhe korrupsion tė ministrave, nė shumė raste e kanė shpenė Perandorinė afėr ngjirės”5.
                        Por jo gjithmonė ka qenė kėshtu. Etja pėr lavdi dhe sundim qė i karakterizonte shqiptarėt, por edhe pėr shkak tė pėrkatėsisė sė tyre solli dhe veprime seperatiste. Ėshtė e udhės tė pėrmendim kėtu krijimin e dy pashallėqėve shqiptare nga Valiu i Janinės Ali Pasha dhe Valiu i Shkodrės, i familjes sė Bushatit. Megjithatė lėvizja dhe formimi i kėtyre pashallėqėve (organizma shteterore Brenda Perandorisė), nuk kishte lidhje me lėvizjen kombėtare dhe lėvizjen pėr pavarėsi tė shqiptarėve, jo pėr shkak tė paaftėsisė ushtarake por pėr shkak tė mentalitetit prej sundimtarėsh tė dy pashallarėve.
                        “Ali Pashė Tepelena dhe Mustafa Pashė Bushati i Shkodrės, kanė pasur kaq fuqi, sa sikur tė ish e mundur qė tė bashkoheshin, indipendenca shqiptare qysh atėherė, do tė ishte njė fakt i mbaruar, por qė tė dy kishin njė mentalitet satrapi, prej tė cilėve s’mund tė dilte njė gjė e re, me shpirt tė ri”6.

                        3. Nė suksesin e njė lėvizje kombėtare pėr pavarsi ose autonomi, organizimi dhe legjetimiteti luajnė rol parėsor dhe varet nga kushtet dhe rrethanat ku zhvillohet ajo. Nė lėvizjet nacionaliste ballkanike tė shekullit XIX rolin parėsor e luajti legjitimiteti.
                        Ky fenomen (legjitimiteti) nė lėvizjen e kombeve tė krishtera ushqehej nga burime tė jashtme, legjitimiteti i nacionalizmit mysliman shqiptar, ishte i detyruar tė ushqehej kryesisht nga burime tė brendėshme.
                        I parė nga ky kėndvėshtrim nacionalizmi i krishterė ballkanik i shekullit XIX duke siguruar mbėshtetje nga jashtė i hapi rrugė ndėrhyrjes sė shteteve tė huaja, ndėrsa nacionalizmi shqiptar u shtrengua tė krijojė legjitimitet tė brėndėshėm.
                        Nga sa thamė nė trajtimin e kushteve pėr lindjen e lėvizjes Nacionale nė Shqipėri dallohet qartė se formimi i njė programi unik kambėtar dhe gjetja e njė mbėshtetje tė gjėrė nė botėn shqiptare tė asaj kohe qe njė gjė gati e pamundur.
                        Prokupacioni i Rilindasit tonė Pashko Vasa dhe e rilindasve tė tjerė pėr tė krijuar njė frymė dhe njė program unik pėr shqiptarėt qė tė tregonte rrugėn e sė ardhmes sė tyre, dhe nga ana tjetėr vėshtirėsitė pėr tė arritur kėto qėllime tė larta nė kushtet kur shqiptarėt janė tė ndarė e tė pėrcarė nga feja, influencat e huaja, e frymėzojnė atė, pėr t’u bėrė gjithė njerėzve tė “fisit” shqiptar njė thirrje e shprehur nė vargje tek poema “O Moj Shqypni”

                        Poema: …… tė radhitet poema e plotė O moj Shqypni





                        Kjo poemė por dhe vargjet e poetit dhe idealogut tjetėr rilindas, Prengė Doci;

                        “Shqyptarė trima zgjedhėn lshoni
                        kputni prangat e luftoni”!

                        pėrbėn jo vetėm frymėzim, por njėkohėsisht dhe projektin mė tė saktė dhe mendimin mė tė guximshėm tė shqiptarėve per tė ardhmen e tyre perėndimore.
                        Kėta patriotė rilindas dhe shumė tė tjerė bėnė jo vetėm programe e thirrje shqiptarėve, por me orjentimin dhe punėn e tyre pėrgatitėn veprime konkrete kryengritėse qė sipas mendimit tė tyre, epiqendra do tė ishte Mirdita (1862 dhe 1876-77) e pas saj, kryengritja do tė hapej valė-valė nė gjithė vilajetet shqiptare deri nė formimin e njė shteti tė pavarur kombėtar shqiptar


                        1. Nuray Bazbora – Shqipėria dhe Nacionalizmi Shqiptar nė pernandorinė Osmane, fq. 13
                        2. Nuray Bazbora – Shqipėria dhe Nacionalizmi Shqiptar nė pernandorinė Osmane, fq. 15
                        3. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 87
                        4. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 99
                        5. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 99
                        6. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 87

                        4. Lufta Ruso-Turke – krijimi i shteteve tė krishtera Ballkanike.

                        Pjesa ballkanike e pushtuar nga Turqia kishte disa provinca si: Bosnja dhe Hercegovina nė Veriperėndim, Serbia, M Zi, Shqipėria (4 vilajete), Greqia, Maqedonia, Bullgaria dhe Rumania.
                        Provinca e vogėl e Bosnjės dhe Hercegovinės pėrbėnin njė rajon malor tė padepėrtueshėm dhe provinca ishte e izoluar si nga P Osmane ku bėntė pjesė edhe nga perandoria Austriake nė veri dhe perėndim.
                        Kjo ishte arsyeja e parė qė era e ndryshimeve qė kishte filluar nė Ballkan kėtu ishte e vėshtirė tė depėrtonte. Shoqėria Boshnjake ishte konservatore dhe kjo ishte e vendosur nga klasa ushėheqėse e bujarėve mesjetarė, tė cilėt pėr tė ruajtur pronėn dhe pushtetin e tyre ishin bėrė myslimanė megjithėse ishin me prejardhje Serbe.
                        Fshatarėt e varfėr mbetėn ortodoksė por shpesh dhe me ndikim tė besimit Katolik qė vinte nga kroacia (Kroacia ishte pjesė e P. Austriake).
                        Pra nė Bosnjė viheshin re dy klasa me besime tė ndryshme por dhe me ndikime tė ndryshme. Kjo pėrbėnte nje hendek jo tė vogėl dhe qė do tė sillte pasoja duke rėndur tė ardhmen e kėsaj province.
                        Kėta pronarė tė islamizuar (bejlerė) nuk ishin tė gatshėm tė reformoheshin as ti pėrgjigjeshin as evolucionit perandorak turk. “Kėta serbė tė islamizuar ishin myslimanėt me fanatikė tė gjithė Perandorisė Otomane”1.
                        Kjo u duk qartė nė kundėrshtimin e reformave tė reja tė Mahmut dhe Abdyl Mexhitit. Po kėshtu shkatėrrimi i jeniēerėve nuk u mirėprit pasi ata quheshin nga bujarėt boshnjakė si pjesė e njė tradite tė shenjtė.
                        Nė 1839 reforma e Tanzimatit shfuqizoi sistemin e vjetėr tė rajave tė krishterė. Kjo solli njė kryengritje e cila zgjati shumė vjet. Pra kjo tregonte se parisė boshnjake i kishte ngelur “ora mbrapa” dhe e kishte tė vėshtirė tė ecte me hapin e parisė perandorake (baballarėve tė vjetėr).
                        Mė 1849 nė bosnjė u shtyp kryengritja boshnjake dhe nė Sarajevė u vendos pushteti i reformuar nga Stambolli me pėrfaqėsues Omar Pashajin me njė ushtri dhe adminstratė perandorake. Kjo pėr tė bėrė reformat e qeverisė Turke.
                        Mė 1 Korrik 1875, fshatarė (kryesisht tė Krishterė) tė Bosnjės ngrihen pėr shkak tė varfėrisė kundėr bejlerėve konservatorė vendas, pasi kėta ishin shfrytėzuesit e drejtpėrdrejtė tė tyre. Kėshtu autoritetet qeveritare me Omar Pashajn nė krye nuk u shqetėsuan nė fillim pėr kryengritjen fshatare tė drejtuar kundėr bujarėve vendas me tė cilėt sapo kishte fituar luftėn. Kryengritja mori pėrmasa tė mėdha. Fshatarėt kryengritės u ndihmuan nga vllezėrit Serbė por dhe Malazezė. Lidhja e bashkėpunimi mes kryengritėsve boshnjakė e hercegovinas, me Serbėt e Malazezėve (qė ishin nė prag tė njė kryengritje antiqeveritare turke e ndryshoi situatėn dhe u bė shqetėsim i madh pėr Turqinė. Kjo kryengritje duhej shuar shpejt pasi mund tė ndizte njė kryengritje nė gjithė provincat ballkanike tė pushtuara dhe tė armiqsuara me Perandorinė Osmane gjithnjė e mė tė dobėsuar.
                        Serbia dhe Mali i Zi, me 1 Korrik 1876 i shpallėn luftė Turqisė. Sulltani pėr tė bėrė marrėveshje bėri njė paketė reformash. Megjithatė Nikolla i Malit tė Zi dhe Milani i Serbisė nuk duruan veprimet e mbrapshta tė Sulltanit dhe mobilizuan popujt e tyre pėr luftė.
                        Formimi i Perandorisė sė Madhe Serbe tė Car Stefan Dushanit, tė shekullit 12 dhe qė do tė pėrfshinte jo vetėm territore tė banuar me Serbe e Malazeze, ishte impiruese edhe pėr nacionalistėt serbo-sllave tė shek XIX.
                        Po ti referohemi veprimeve luftarake nė terren; forcat kryengritėse korren suksese por nuk arritėn qėllimin pasi nuk qenė tė mjaftueshme mjetet dhe forcat. Kryengritja ra dhe serbėt pėsuan disfate. Ndėrhyrja ruse shmangu marshimin e ushtrisė turke mbi Beograd. Paqja u bė me 1 Nėntor 1876 nė Konstandinopojė mes Portės Lartė dhe tė humburve, paqe e cila e konsideronte Serbinė tė paprekur nga lufta, pėr ti shpėtuar pasojave ndėshkuese qė rridhnin prej saj.
                        Ndryshe fqinji dhe “vėllai” i vogėl i Serbisė, Mali i Zi me Nikollėn u dalluan nė luftė kryesisht guerile dhe nuk e pranuan paqen. Rezistenca e Malit tė Zi vazhdoi deri nė pranverė 1877 duke e ditur mirė sė ballafaqimi luftarak Rusi-Turqi ishte ēėshtje javėsh.
                        Jo mė pak e vogėl ka qenė kryengritja e Mirditasve dhe e zonave pėrreth nė vitin 1876-1877 e udhėhequr nga Prengė Bibė Doda dhe e frymėzuar nga Abati i Mirditės Prend Doci. Pėr nga koha e zhvillimit territori ku bėhet lufta etj, na imponon tė nxjerrim disa konkluzione:

                        1. Kryengritja zhvillohet nė territorin e shtetit tė Skėndėrbeut deri nė kufi me Malin e Zi. Ėshtė pikėrisht vendi ku u bė epiqendėr e rrezistencės pėr tė mos lejuar pushtimin turk.
                        2. Kjo kryengritje gjen frymėzim tek koha e lavdishme e parapushtimit dhe pikėrisht kėtu rilind frymėzimi i pasuar me veprime pėr ēlirim kundėr pushtuesit. Dera princore nuk mund tė ishte mė ajo e Kastriotėve (pėr arsye historike qė dihen), por pėr tė arritur dhe koordinuar veprimet luftarake pėr liri brenda e jashtė vendit ishte promovuar nga tė huajt por dhe pėrkrahur nga P Doci; B Doda dhe i biri i tij P Bibė Pasha tė derės sė Gjomarkajve.
                        3. Bie nė sy jo vetėm zhvillimi i njėkohshėm i kryengritjes me kryengritjet e tjera ballkanike si ajo e Malit tė Zi, Serbisė, Bullgarisė e Bosnje-Hercegovinės por duhet theksuar se ka patur tendenca e lidhje tė marrėveshjeve konkrete pėr mbėshtetje reciproke sidomos me Nikollėn e Malit tė Zi dhe mė pak me Serbinė. Por kjo tendencė u sabotua nga qarqet shoviniste sllave nė dėm tė Shqiptarėve.
                        4. Rizgjimi i popujve tė Ballkanit pas njė letargjie qindravjeēare nė fillimin e tij, pati frymėzimin legjendar tė parapushtimit por me pėrmasa e raporte tė ndryshuara.
                        5. Nga kėto kryengritje pėrfituan dhe u liruan nga pushtimi turk vetėm shtetet kristiane Ballkanike si: Greqia, Serbia, Mali Zi, Rumania, Bullgaria dhe mbetėn nėn hijen Turko-Aziatike Shqipėria e Kosova, Maqedonia e Thesalia lindore, Bosnja e Hercegovina. Ky kontrast dritė-hije nė Ballkan, e fiksuar nė Kongresin e Berlinit 13 Qershor 1878 do tė sillte ndėr tė tjera shkaqe e pasoja tė rėnda. Pėr rajonin tonė, do tė prodhonte njė nacionalizėm ekstrem, izolacion mes provincave e popujve, armiqėsi, tė gjitha kėto tė amplifikuar nė mėnyrė tė pamėshirshme nga influencat e fuqive botėrore e rajonale. Armiqėsitė e shteteve ballkanike por dhe e popujve tė tyre, tendencat pėr tė pėrfituar nė kurriz tė njėri-tjetrit, abuzimi me lirinė e tė tjerėve ishte karakteristikė ballkanike qė solli deri nė ditėt tona pamundėsinė e fitores sė lirisė si pėr “viktimat” por dhe pėr “tė fortėt”.
                        Ngadale Beg, se ka hendek.

                        Comment


                        • #13
                          Pėrpjekjet e rilindėsve patriotė

                          KAPITULLI IX

                          PĖRPJEKJET E RILINDĖSVE PATRIOTĖ PĖR TA SHNDĖRRUAR LĖVIZJEN ANTIOSMANE NĖ MIRDITĖ SI FILLIMIN E LĖVIZJES KOMBĖTARE SHQIPTARE PĖR LIRI DHE PAVARĖSI.


                          1. Mendimi politik i rrymės radikale revolucionare tė rilindėsve shqiptarė para Lidhjes sė Prizrenit.

                          Nė vitet 1860 dhe deri nė 1875-77 (kryengritja e Mirditės), nė kushtet kur Perandoria Turke po shthurej, e shumė Kombe tė reja nė Ballkan si grekėt, serbėt, rumunėt madje dhe malazezėt e kishin zgjidhur rrugėn e sė ardhmes sė tyre tė pavarur, nė Shqipėri ėshtė present mendimi i shkėputjes pa kompromis nga Turqia.
                          Pėrfaqėsuesit kryesorė tė kėsaj rryme pėrfaqėsonin shtresat borgjeze tregtare tė posalindura, Zef Jubani etj, klerikė patriotė mirditas si: Pjetėr Zarishti, Gaspėr Krasniqi, Preng Doēi, Pal Dodmasej (arqipeshkvi i Shkodrės) dhe intelektualė tė tjerė nė emigrim por edhe nė vend si mirditori Pashko Vasa, Thimi Mitko, Gurakuqėt, arbėreshėt rilindas si: De Rada, Dhimitėr Kamadra, Zef Serembe etj. Kjo rrymė patriotėsh rilindas tė frymėzuar dhe tė ndikuar dhe nga lėvizja Garibaldiste qė udhėhoqi nė kėtė kohė revolucionin pėr bashkimin e Italisė, mendonin se ēlirimi kombėtar i shqiptarėve dhe pavarėsia e tyre mund tė fitohej me kryengritje. Kjo kryengritje u projektua se mund tė fillonte nė trevėn e Mirditės si zona ku kushtet objektive pėr fillimin e njė lėvizje tė tillė ishin mė tė pėrshtatshme dhe pastaj do tė pėrhapej nė gjithė territoret e tjera tė banuara nga shqiptarėt nė Ballkan.
                          Protagonistėt e kėsaj rryme radikale nacionaliste shqiptare e filluan aktivitetin e tyre mbi bazėn e njė platforme tė qartė, thelbi i sė cilės ishte ēlirimi i gjithe tokave shqiptare me njė strategji tė pėrcaktuar mė parė. Kjo ndodhi nė kohėn kur dhe kombet e tjera ballkanike tė sapolindur ishin futur nė rrugėn e revolucioneve nacionale dhe fitores sė pavarėsisė sė tyre. Ndėrsa nė Shqipėri kėta rilindas gjetėn mbėshtetjen, nė enklavat kristiane (Nė Vilajetin e Shkodrės dhe pjesėrisht nė atė tė Janinės), qė nė fakt pėrbėnte njė mbėshtetje tė pamjaftueshme pėr tė arritur qėllimin e pavarėsisė. Kjo rrymė pas dėshtimit tė kryengritjeve (fillimi i revolucionit nacional), siē do ta shohim nė vijim tė kapitullit “Lidhja e Prizrenit” e mė vonė, nuk do tė kishte aksesin e duhur pėr tė pėrcaktuar karakterin e kėtij revolucioni, pavarėsisht nga roli pozitiv qė do tė luante.
                          Lindja e shteteve tė reja nė Ballkan dhe kalbėzimi i mėtejshėm i Perandorisė Osmane, nxori nė evidencė rrezikun e pushtimit nga shovinistėt Sllavo-Grekė nga fundi i shekullit XIX-tė. Kėshtu kjo rrymė dhė idėalėt ė pastra kombėtare, tė rilindasve qė pėrfaqėsonin atė, dėshtuan dhe bashkė me to dhe e ardhmja perėndimore e shqiptarėve deri nė ditėt tona.
                          Edhe vetė Prengė Doēi pas vitit 1878 njė nga protagonistėt e spikatur tė kėsaj rryme, por dhe Pashko Vasa etj, e ndryshuan mendimin e tyre pas Lidhjes sė Prizrenit, duke patur frikėn e rrezikut shovinist dhe gllabėrimin e territoreve shqiptare nga serbosllavėt e grekėt.

                          2. Kryengritja e vitit 1862 nė Mirditė.

                          Nė vitet 50 e 60 tė shekullit XIX-tė pas luftės sė Krimesė Turqia u dobėsua mė tej dhe nė kėtė situatė lufta antiosmane e popujve tė Ballkanit, pėr liri e pavarsi mori njė vrull dhe zhvillim tė ri. Edhe nė trojet ballkanike tė banuar nga shqiptarė u vu re njė rritje e lėvizjes kundėr reformave tė reja tė qeverisė perandorake (reformės sė Tanzimatit), si nė Shkodėr, Dibėr, Polog, nė viset jugore shqiptare, Kosovė etj. Por lėvizjet shqiptare qenė sporadike, tė shkėputura, dhe pa njė program tė qartė…
                          Nė kėtė kohė njė grup intelektualėsh si Pashko Vasa, Zef Jubani, Abati i Mirditės Gaspėr Krasniqi, Pal Dodmasej e disa klerikė tė tjerė bėnė njė platformė tė re tė lėvizjes pėr pavarsi tė shqiptarėve. Ata, nėpėrmjet P Vasės, u lidhėn me Garibaldin, pėr ti kėrkuar atij ndihmė pėr armė dhe vullnetarė pėr luftė. (Pashko Vasa mori pjesė nė lėvizjen pėr bashkimin e Italisė tė kryesuar nga Garibaldi dhe andej mori dhe tituj e grada kalorsiake).
                          Intelektualėt patriotė, koordinuan planet me vėllezėrit arbėresh tė Italisė sė Jugut (kėta tė fundit ishin faktori kryesor mbėshtetės tė Garibaldit, nė revolucionin pėr bashkimin e Italisė), dhe bėnė tė mundur qė nėpėrmjet tyre tė merrnin nga Garibaldi kontigjente ndihmash materiale, veēanėrisht armė, pėr kryengritjen e planifikuar tė fillonte nė Mirditė.
                          “Kjo ekspeditė (kryengritje), sipas mendimit tė revolucionarit tė shquar Italian, do tė ndihmonte popullin shqiptar, qė ai tė ēmonte si popull trim, tė fitonte lirinė, dhe do ta vinte diplomacinė Europiane, qė nuk ishte pėr njė kryengritje, pėrpara njė fakti tė kryer”1.
                          “Sipas planit tė hartuar prej intelektualėve patriotė, kryengritja qė do tė ishte pjesė pėrbėrėse e lėvizjes sė pėrgjithėshme antiosmane nė Ballkan duhej tė shpėrthente nė Mirditė dhe prej kėtej do tė shtrihej edhe nė malėsitė e tjera. Pėr realizimin e kėtij plani ata mbėshteteshin nė gatishmėrinė pėr luftė tė Mirditės, nė rrethanat e krijuara nga gjendja e luftės me Malin e Zi, qė i lidhte duart Perandorise Osmane etj”2.
                          Njė rrethanė pozitive pėr realizimin e planit tė lėvizjes ishin dhe marrdhėniet e mira qė kishte Mirdita me Francėn nėpėrmjet konsullatės sė saj (Francės) nė Shkodėr, sekretar i sė cilės ishte Zef Jubani, njėri nga planbėrėsit e kėsaj lėvizje pėr liri.
                          “Nė fakt Napoleoni III prej disa kohėsh kishte filluar tė ndiqte me interes ngjarjet nė Ballkan, me qėllim qė ta rivendoste pėrsėri ndikimin e Perandorisė Franceze nė Lindje. Nė konfliktin Malazezo-Turk, Franca pėrkrahte Principatėn e vogėl dhe nuk kursente premtime e ndihma edhe nė Shqipėri, veēanėrisht nė Mirditė, e cila pėr numrin e bajraqeve, potencialin luftarak mė tė madh, dhe pėr ndikimin qė kishte midis malsive tė tjera, kishte tėrhequr vėmendjen e perandorit francez”3.
                          Pjesė e rėndėsishme e planit ishte fakti se flamurin e kryengritjes do ta ngrinte i pari, kapedani i Mirditės, Bibė Doda Pasha dhe do tė shpallte Principatėn autonome ose tė pavarur.
                          Mė vonė rreth saj do tė bashkoheshin edhe krahinat e tjera tė vendit. Pashko Vasa e shoqėroi nė 1862 pėr nė Stamboll Bibė Dodėn (si pėrkthyes). Ai ndikoi nė formimin e Bibė Dodės dhe ndikoi mjaft tek ai. Pėrultėsia e Princit Bibė Doda ndaj Pashko Vasės duket dhe nė letrat qė i dėrgonte ai kėtij tė fundit, duke i pėrfunduar letrat… me pėrultėsi, unė shėrbėtori juaj… etj.
                          Pjesė e synimeve qė parashikoheshin nė programin e luftės ishte siē e pėrmendėm edhe Bibė Doda.
                          Kėshtu Bibė Doda Pasha dhe mirditasit veprojnė sipas mundėsive pėr tė vėnė nė jetė synimet e intelektualėve patriotė, por qė ishin dhe synimet e tyre.
                          Kur Bibė Doda Pasha shkoi nė Rrafshin e Dukagjinit pėr tė normalizuar gjendjen atje, Porta i nguli malsorėt e Kelmendit nė Gurėz e Shėllaz. Porta ndezi dhe njė konflikt tė ri me malėsinė e Lezhės. Kur Bibė Pasha ndodhej nė Stamboll, reparte mirditorėsh, ndėrprenė rrugėn Shkodėr-Prizren.
                          Abati i Mirditės Krasniqi me grupin e patriotėve kishin bėrė thirrje pėr tu vendosur nėn armė pėr kryengritje antiqeveritare. Abati Krasniqi ishte njėkohėsisht ndėrmjetėsi i Princit Bibė Pasha me principatat Ballkanike etj, pėr tė koordinuar veprimet kryengritėse, e kėsisoi ai ishte dhe pėrfaqėsuesi diplomatik i principatės me tė huajt.
                          Nga ana tjetėr Porta i tha Bibė Pashės tė grumbullonte forca tė armatosura pėr luftė kundėr Malit tė Zi. Asnjė mirditas nuk e pranoi thirrjen, ndėrsa Bibė Pasha pėr tu justifikuar para autoriteteve Osmane i shkruante sundimtarit tė Shkodrės Reshit Pasha. “Gaspėr Krasniqi i ka bėrė popullit tė Mirditės pėr kryengritje pėr tė sulmuar rrugėt publike. Pėr kėtė u ka thėnė se do tė kemi ndihmėn e Francės.
                          …Zėvendėsi im (Krasniqi) ėshtė larguar nga Mirdita e ka ardhur nė Shkodėr. Ai ka rėnė mik nė shtėpinė e Dodmazejve, tė cilėt i fryjnė kryengritjes e duan ti nxjerrin vėshtirėsi serioze qeverisė. Prandaj kam arsye tė besoj se trazirat nuk do tė mundojnė e do tė pėlcasin”4.
                          Siē dimė Dodmazejt mbėshteteshin nga Austria, nga ana tjetėr pėrmendej dhe Franca e implikuar nė kėtė histori, por dhe Krasniqi u quajt zėvendėsi i Princit. Tė gjitha kėto ishin presione politike tė Bibė Pashės kundėr qeverisė pavarsisht se nė dukje ai pėrpiqet tė justifikohet para saj.
                          Nė pranverė tė vitit 1862 Reshit Pasha e dėrgon Bibė Dodėn nė Mirditė tė qetėsonte gjendjen, por jo vetėm gjendja nuk ndryshoi por Bibė Pasha i dėrgon njė letėr Valiut, ku i kėrkon tė paguante rrogat e prapambetura tė luftėtarėve mirditas. Pėr mos zbatimin e urdhėrave tė valiut, Bibė Pasha justifikohej se mirditasit e zemėruar janė nėn influencėn e abatit Krasniqi.
                          Kėshtu mirditasit jo vetėm nuk pranuan tė rreshtohen nė luftė kundėr Malit tė Zi, por pėr shkak tė mos pagesave tė pagave u shtuan veprimet luftarake kundėr ushtrisė turke. Nė fillim tė verės mirditasit sulmuan njė karvan turk me rreth 150 kuaj tė ngarkuar me material luftimi dhe qindra ushtarė turq.
                          Nė korrik 1862 u ndėrpre rruga Shkodėr-Prizren duke shkaktuar humbje ushtrisė turke por dhe duke bllokuar kėtė rrugė strategjike shkėpuste dy territore tė rėndėsishme tė sundimit osman.
                          Qė Bibė Pasha ishte nė anėn e kryengritėsve dhe nė krye tė tyre kjo kuptohet dhe nė letrėn qė nė kėtė kohė i dėrgon ai Pashko Vasės. “Meqė i dini mirė ngatėrresat qė kam me Krasniqin, ju lutem tė flisni mirė pranė autoriteteve”5.
                          Nė qershor 1862 ushtria turke korri fitore kundėr malazezėve tė cilėt qenė tė detyruar nė gusht tė kėtij viti tė nėnshkruajnė njė armėpushim nė dėm tė tyre me turqinė. Po kėshtu dhe Anglia e Austria nuk luajtėn rol pozitiv nė pėrkrahjen e lėvizjeve antiosmane nė Ballkan. Duke bėrė fjalė pėr ndikimin e shteteve Europiane nė Ballkan intelektualėt patriotė, qė projektuan dhe programuan lėvizjen kryengritėse, i quajtėn Fuqitė e mėdha si Anglia e Austria, si fuqi qė me politikėn e tyre pėrkrahnin “njė kufomė qė quhej Turqi”, ndihmonin pėr tė mbajtur edhe mė tej nėn zgjedhė popujt e Ballkanit. Ndėrsa qeverinė e Sulltanit si “shtypėse tė pamėshirshme tė popullit shqiptar”.
                          Kjo situatė e vėshtirė solli dhe ndėrprerjen e hovit tė kryengritjes dhe rėnien e saj. Qeveria turke nė pranverė e verė tė vitit 1864 u pėrpoq tė bėnte politikė afrimi dhe favorizuese pėr Mirditėn, por nga ana tjetėr planifikonte copėzimin dhe futjen nėn sundim tė plotė tė saj. Krasniqi u ndjek nga autoritetet dhe u dorėzua nė Konsullatėn Austriake nė Prizren ku kėta tė fundit nė mėnyrė tė pabesė ia dorėzojnė trupave qeveritare turke atje. Me presionin e mirditasve dhe tė klerikėve P Dodmazej etj, por dhe me ndėrhyrjen e Konsullit Francez, Krasniqi lirohet nga burgu ndėrsa Bibė Pasha u mbajt nga Turqia nė Stamboll, jashtė Mirditės pėr disa vjet. Nė verė tė vitit 1868 Bibė Pasha kthehet nė Shkodėr dhe mė 14 Korrik tė atij viti princi helmohet dhe vdes.
                          Mirdita do tė rikthente qėndresėn e organizuar antiosmane nė kryengritjen e viteve 1876-1877 me nė krye princin fare tė ri, tė birin e Bibė Pashės – Prengė Pashė Mirdita.


                          3. Kryengritja e viteve 1876-1877
                          Rėnia e saj. Rėndėsia.

                          ► Kushtet e zhvillimit tė kryengritjes nė Mirditė.

                          Pa u shuar flakėt dhe pa u “tharė” gjaku i shkaktuar nga kryengritja e viteve 1862-1864, nė Mirditė filluan pėrgatitjet pėr njė kryengritje akoma mė tė madhe 1876-1877.
                          Shpėrthimi i krizės Ballkanike, lufta e Serbisė, e Malit tė Zi, e Bullgarisė etj kundėr Turqisė, zhvillimi i ngjarjeve luftarake, humbjet qė pėsoi ushtria turke, nė kufirin me Malin e Zi etj, nuk mund tė mos ushtronin njė ndikim tė posaēėm nė Mirditė, por edhe nė viset e tjera shqiptare, pėr ti dhėnė hov tė mėtejshėm luftės pėr liri, qė s’kishte pushuar asnjėherė. Turqia si nė 1862 edhe nė 1875 dėshtoi nė planet e saj pėr tė rekrutuar luftėtarė mirditas e tė tjerė, pėr ti mobilizuar nė frontin malazez (kundėr Malit tė Zi).
                          Nė kėtė kohė bajraktarėt dhe tarafi i luftės u gjallėrua dhe mori pėrsėri hov duke pėrzėnė krerėt e tarafit tė Portės si nga Mirdita dhe nga zonat rreth tė cilės kishte lidhje dhe influencė.
                          Nė shkurt tė vitit 1869 u mblodh kuvendi i 12-bajrakėve tė Mirditės, ku u vendos njėzėri qė kryetari (Princi) i Mirditės ishte i biri i Bibė Pashės – Prengė Bibė Doda.
                          Qeveria turke nuk e pranonte kėtė dhe caktonte si Kajmekam tė krahinės njerėzit qė mbronin interesat turke. Kjo nuk pranohej nga Mirdita dhe u pėrzunė njėri pas tjetrit. Mirdita kishte vetėm njė kėrkesė: tė kthehej Prengė Bibė Pasha pėr tu drejtuar prej tij.
                          Nė vitin 1876 duke parė situatėn e vėshtirė me Malin e Zi, si dhe duke dashur tė mobilizonte luftėtarė mirditas kundėr tij (Malit tė Zi) Turqia emėroi Prengė Bibė Dodėn, Kamekam, duke lejuar kthimin e tij nga emigrimi (ishte peng nė Turqi), nė verė tė vitit 1876. Pėrpjekjet sporadike me armė mes turqve e mirditasve kishin vijuar. Nė 1873 Mirdita (Naraēi nė Zadrimė) nuk paguanin taksa dhe dhuna e xhandarėve turq provokoi njė betejė, ku erdhėn nė ndihmė edhe 300 burra tė tjerė nga bajraku i Spaēit. Forcat e xhandarmėrisė, nė atė kohė u shpartalluan keqas.
                          Me 3 dhjetor 1873, Kuvendi i Shpalit i dėrgon Fuqive tė Mėdha njė letėr ku shprehej protesta e mirditasve kundėr Kajmekanllėkut (formė e administrimit osman) dhe ruajtja e autonomisė sė trashėguar qėmoti. Mirditasit s’morėn pėrgjigje prandaj ndėrprenė rrugėn Shkodėr Prizren.
                          Nė verė tė vitit 1874 mirditasit lidhėn besėn me pukasit pėr tė ndėrprerė, ndėrtimin e postave tė fortikifikuara pėrgjatė rrugės tregtare e strategjike Shkodėr-Prizren dhe pėr tė prishur postat qė ishin ndėrtuar. Pas betejash tė ashpra (turqit vranė gra e fėmijė, dogjėn shtėpi e ē’gjetėn pėrpara), turqit u detyruan tė ndėrpresin ndėrtimin e postave tė fortifikuara pėrgjatė rrugės. Mė 1875 u zgjerua beslidhja e mirditasve me zonat pėr rreth duke u shtuar nė kėtė besėlidhje dhe Mati. Kėshtu Mirdita e theu rrethimin pėr tė komunikuar dhe pėr tu lidhur me jugun e saj me Elbasanin, Dibrėn, Tiranėn, Krujėn etj. Qytetarėt e Dibrės, pėrfituan pas kėsaj, pėrkrahjen e mirditasve pėr tė penguar ndėrtimin e gazermave ushtarake nė kėtė qytet.

                          ► Platforma e intelektualėve rilindas pėr zhvillimin e kryengritjes pėr liri tė vitit 1876-1877 nė Mirditė e mė gjerė.
                          Bashkėpunimi i arbėreshėve dhe i mirditasve, si dhe ndikimi i Garibaldit tek udhėheqėsit dhe frymėzuesit e lėvizjes antiosmane nė Mirditė.
                          Situata e ndezur pėr luftė nė Mirditė (1876), por edhe historia e shkuar, luftarake, antiosmane, e krahinės (sidomos kryengritja e viteve 1862-1864 e mė vonė), kishte tėrhequr vėmendjen e diplomacisė europiane, veēanėrisht, tė Rusisė, Italisė, tė Francės etj. Nė rastin e njė lufte me Turqinė, Rusia e quante lėvizjen antiosmane nė Mirditė si njė faktor ndihmės, pėr tė zgjeruar ndikimin e saj nė Ballkanin Perėndimor, ku ishte mė tepėr i pranishėm ndikimi austrohungarez. Nga ana tjetėr Italia dhe qarqe tė rėndėsishme politike tė saj duke e parė veten tė pafuqishėm pėr tė bėrė njė politikė ekspansioni nė Ballkan, ashtu siē bėnte Austrohungaria nxiste dhe pėrkrahte ēdo iniciativė qė mund tė vinte nė vėshtirėsi politikėn e Habzburgėve nė Ballkan.
                          Kėto qarqe politike italiane, nuk nguronin tė pėrkrahnin parullėn “Ballkani-Ballkanasve”. Ato inkurajonin nėpėrmjet arbėreshėve dhe tė njė komiteti qė mbante emrin “Lidhja pėr ēlirimin dhe vėllazėrimin e popujve Ballkanikė, idenė e krijimit tė njė sėrė shtetesh ballkanike, midis tyre dhe atij shqiptar, dhe kėshtu do tė krijohej njė Federatė. Kjo federatė ballkanike do tė realizonte frenimin e ekspansionit Austrohungarez nė Bosnjė-Hercegovinė e mė tej. Kjo ishte arsyeja qė Habzburgėt e shikonin lėvizjen nė Mirditė si njė lėvizje qė cėnonte rėndė interesat e tyre. I inspiruar nga kjo lėvizje mbarėballkanike shkoi nė Cetinė tė Malit tė Zi nė 05,01,1876, udhėheqėsi shpirtėror i mirditasve, Abati Prengė Doēi, pėr tė biseduar me burrat e Principatės dhe princ Nikollėn.
                          Princi i dha Doēit sigurinė pėr ndihma si; armė, mjete financiare etj. Gjithashtu ai (princ), e siguroi pėrfaqėsuesin mirditas Doēin, se ndihma nuk presupozonte asnjė pretendim tė Principatės sė tij nė tokat shqiptare.
                          Doēi mbante lidhjet dhe koordinonte veprimet (mė parė Pashko Vasa), me komitetin arbėresh tė Kozencės, pėr tė pėrfituar edhe nga Italia mbėshtetje pėr kryengritjen qė ishte gati tė fillonte nė Mirditė.
                          Roli qė donte tė luante si dhe pikėpamja e demokratit revolucionar Xhuzepe Garibaldi nė ēlirimin e popujve tė Ballkanit nga tirania Perandorake, shihet qartė nė deklaratėn e lėshuar nė njė proklamatė tė vitit 1862;
                          “…me anė tė njė lėvizje revolucionare tė vetė popujve, tė cilėt ishin aleatė dhe duhej tė harronin urrejtjet, grindjet dhe paragjykimet kombėtare dhe fetare, do tė realizohej ēėshtja e ēlirimit dhe e bashkimit kombėtar… Ēėshtja e lirisė ėshtė njė e vetme cilido qė tė jetė populli qė e mbron. Kur ta kenė kuptuar tė gjithė popujt kėtė tė vėrtetė… atėherė mbretėria e despotizmit, do tė marrė fund pėrgjithmonė… Kur tė jetė pėrmbysur mė nė fund krenaria e Habzburgėve dhe tė jetė dėbuar osmani barbar, nė shkretėtirat e tij, Adriatiku do tė banohet, nė tė dy brigjet prej popujsh tė lirė, tė denjė, tė duhen e tė kuptohen si vėllezėr…”

                          Nė rrethanat historike tė krijuara si nė gjendjen dhe kushtet e papėrshtatshme tė shpėrthimit tė kryengritjes nė principatėn e Mirditės ashtu dhe nė krijimin e kushteve tė favorshme ndėrkombėtare (sigurimi i mbėshtetjes dhe lidhjes sė bashkėpunimit me qarqe politike italiane dhe tė arbėreshėve nė Itali, mbėshtetjes qė u sigurua nga Rusia por edhe Franca, aktivizohet grupi i intelektualėve rilindas mirditas dhe shkodranė me nė krye Prengė Doēin, pėr tė orientuar kėtė lėvizje pėr liri drejt synimeve tė qarta, mėnyrėn e organizimit tė saj, koordinimin e veprimeve luftarake, duke e synuar kėtė lėvizje si pjesė tė lėvizjes sė kombeve tė tjerė ballkanikė pėr liri e pavarėsi. Pėrveē Prengė Doēit nė grupin qė programoi kryengritjen ishte dhe Zef Jubani, Pjetėr Gurakuqi e Lorenc Gurakuqi, disa klerikė etj. Kėta intelektualė programin e luftės pėr liri e realizuan duke patur parasysh dhe duke u ndikuar nga vizioni i Garibaldit pėr tė ardhmen e Ballkanit dhe tė Italisė, si dhe duke patur parasysh dhe konjukturat e politikės Ballkanike dhe Europiane. Sipas Doēit dhe pėrkrahėsve tė tij kryengritja do tė fillonte nė Mirditė me rrethinat e saj, do tė shpallej botėrisht Principata e Mirditės (Prengė Bibė Doda Pasha do tė ngrente flamurin dhe do tė ishte Princi i krahinės). Pas kėtij momenti grupi organizator i kryengritjes, por dhe vėllezėrit arbėreshė e Garibaldi, mendonin se kryengritja duhet tė zgjerohej pėr rreth principatės sė lirė, duke u krijuar si ajo principata tė tjera si: e Shqipėrisė sė Mesme, e Jugut me qendėr Vlorė, nė Kosovė, nė Shqipėrinė Juglindore. Kėshtu sipas programit presupozohej tė ngrihej nė kryengritje pėr ēlirim gjithė populli shqiptar pa dallim fetar, krahinor etj.
                          “Kėshtu pėrpara botės u ngrit tani ēėshtja shqiptare”. Kėshtu shkruante nė kėtė kohė nga Shkodra diplomati rus Jastrebov. Lėvizja nė Mirditė nė kryė tė sė cilės qėndronte Prengė Bibė Doda, filloi tė fitonte pėrkrahje gjithnjė e mė tė gjerė nė veri… Shpresat e kryengritėsve, ishin varur si thoshte Jastrebovi “tek gjėmimi i topave nė Danub” d.m.th te mundėsia e njė lufte Ruso-Turke”6.
                          Ngadale Beg, se ka hendek.

                          Comment


                          • #14
                            Zhvillimi i veprimeve kryengritėse (1876-1877)

                            ► Zhvillimi i veprimeve kryengritėse (1876-1877)

                            Pėr ti dalė pėrpara rrezikut tė njė aleance tė Mirditės me Malin e Zi (me kėtė tė fundit Turqia kishte pushuar paqėn dhe ishte nė luftė nė vitin 1876), Turqia plotėsoi kėrkesėn e Prengė Doēit, por dhe gjithe mirditasve, pėr kthimin e Princit tė saj Prengė Bibė Doda (ishte shpallur qė nė vitin 1869 nė kuvendin e Shpalit kur ai ishte 11 vjeē). Turqia e emėroi Prengė Bibė Dodėn Kajmekan nė Shkodėr (pėr krahinėn duke e bėrė dhe pasha si dhe duke e ngarkuar me misionin pėr tė vėnė Mirditėn nė luftė kundėr Malit tė Zi pėr tė ndihmuar Turqinė nė kėtė luftė.
                            Qė kur ndodhej nė Stamboll Prengė Pasha kishte krijuar kontakte me diplomatė rusė, tė cilėt kishin ndikuar tek idetė e tij pėr tė ngritur popullin dhe pėr tu lidhur me Malin e Zi. Ai ishte i informuar pėr planin e kryengritjes dhe lidhjen me Italinė e Malin e Zi etj, nga Prengė Doēi, i cili ky i fundit, ndikoi fuqishėm si nė promovimin dhe kthimin, por dhe formimin e tij si princ.
                            Mė 27 dhjetor, njė kuvend i madh u mblodh nė Shpal tė Mirditės ku krerėt e krahinave tė Mirditės por dhe disa zonave pėrreth saj si nga Luma, Dibra, Puka, njė pjesė tė Matit etj lidhėn besėn pėr luftė kundėr Turqisė dhe pranuan si Princ Prengė Bibė Dodėn.
                            Krerėt e Mirditės jo vetėm kishin kundėrshtuar mbėshtetjen e Turqisė nė luftėn kundėr Malit tė Zi, por kishin nisur tė caktuarin e posaēėm pėr punėt e jashtme Prengė Doēin i cili nė dhjetor 1876 kishte bėrė marrėveshje bashkėpunimi me Princ Nikollėn kundėr Turqisė.
                            Vonesa e Prengė Bibė Dodės pėr tė filluar veprimet kryengritėse deri nė dhjetor 1876 afroi njė kohė tė papėrshtatshme pėr suksesin e lėvizjes antiosmane pasi kishte filluar tė merrte fund lufta e Turqisė me Malin e Zi e cila kishte filluar qė nė pranverė tė kėtij viti. Veprimet sporadike luftarake kishin filluar tani mė nė Pukė, nė Shkodėr, nė Lezhė etj. Nga ana tjetėr Turqia pėrqendroi mijėra trupa ushtarake rreth Mirditės. Vetėm nė Lezhė korpusi ishte 4 600 vetėsh, nė Shkodėr mijėra tė tjerė. Mijėra trupa ushtarakė turke u stacionuan nė Prizren, Gjakovė, Dibėr etj. Gjithsej 3 Korpuse ushtarake tė udhėhequr nga gjeneralė dhe 1 marshall. Nė Bullgari shumė mė pak. Turqia shtyu njė armėpushim me Malin e Zi. Me disa lėshime Serbisė ajo u pėrpoq tė siguronte edhe prapashpinėn nga veriu. U bllokuan gjithė tregjet pėr bukė tė mirditasve pėrreth principatės sė tyre. Kėshtu Turqia vendosi ti qėronte hesapet me qėndrestarėt mirditas.
                            Nė letrėn qė Prengė Bibė Doda i shkruante konsullit Austro-Hungarez me 2 shkurt 1877, ndėr tė tjera shkruhet:
                            “Duket e pabesueshme por ėshtė e vėrtetė se turqit, kanė hartuar njė plan pėr masakrimin e pėrgjithshėm tė shqiptarėve. Jam i detyruar tė shpall haptas… se ky popull ėshtė pėrgatitur dhe ka vendosur tė qėndrojė me guxim, pėr tė siguruar vetėmbrojtjen nė vend… Tmerret nė Bullgari janė pėrgatitur tani pėr popullsinė e kėtushme”7.
                            Ndėrsa konsulli anglez Green thotė mė 3 shkurt 1877 duke i raportuar qeverisė britanike:
                            “Kam dėgjuar se pėr Shqipėrinė turqit do tė pėrdorin tė njėjtat metoda qė pėrdoren pėr shuarjen e lėvizjes nė Bullgari, mirėpo, kėtu populli ėshtė guximtar dhe plotėsisht i zoti ta kthejė goditjen kundėr armikut”8.
                            Ndjenja liridashėse e popullit tė Mirditės ishte e lartė, e kjo del nė evidencė nga letra qė Prengė Bibė Doda i dėrgon konsullit Francez ku thuhet;
                            “Duke ndjekur nė ēdo rrethanė rrugėn e mendimeve dhe tė bindjeve tė popullit tė Mirditės… jam lidhur ngushtė pas politikės sė bashkimit nė njė regjim tė vetėm tė tė gjithė banorėve… tė vihem karshi qeverisė, nė mėnyrė qė ajo tė mos ketė mundėsi tė shkatėrrojė veprėn paqėsore tė filluar nga unė sipas dėshirės sė popullit… qė tė mos pezmatojė mė tej ndjenjėn popullore jam i detyruar t’i pėrshtatem dėshirave tė tij… Puka, Lura, Malėsia e Lezhės dhe Ohri (Kthella), pothuaj gjithė malėsitė e Shkodrės, duan tė quhen vetėm Mirditė”9.
                            Inkursionet e ushtrisė turke qė kishte rrethuar gjithė krahinėn filluan nė Va tė Fierzės nė Qafė tė Malit dhe pika e dytė e fillimit tė sulmit turk ishte nga Zadrima (Naraēi) drejt Mnelėz (pjesa mė e pėrparuar e kryengritėsve), mė 9 prill 1877. Luftė e pėrgjakshme u zhvillua nė Mnelė. Pėrballė epėrsisė luftarake e teknologjike tė turqve, mirditasit pėrgjigjen me taktika efikase luftėtarėsh tė pėrgatitur, duke shfrytėzuar mirė terrenin dhe sulmet e befasishme. Pas 7 ditėsh luftimesh turqit nuk mundėn ta ēanin mbrojtjen e mirditasve te shkėmbi i Naraēit, por u zbrapsėn me humbje tė mėdha. Pas 11 ditėsh mungesa e municionit i detyroi kryengritėsit tė lėshonin terren, turqit rrafshuan shtėpitė e mirditasve tė Mnelės dhe iu hap rruga pėr tė sulmuar tani drejt Vigut. Ēdo hap prapa, ēdo lėshim tė terrenit lahej me gjak. Luftimet qenė mjaft tė ashpra nė fusha e lugina, nė kodra e male. Pakėsimi i municionit dhe e mjeteve tė tjera pėr kryengritėsit, imponoi rėnien graduale tė rezistencės. Ndihmat nga Mali i Zi nuk erdhėn, me gjithė kėrkesat qė bėri Prengė Bibė Doda Princ Nikollės. Preng Bibė Doda tani mendonte ndryshe nga fillimi, pėr tė sulmuar drejt Drinit e Matit. Luftime tė ashpra u zhvilluan nė luginėn e Fanit, kodrat e Shpalit, Blinisht e mė nė fund turqit arritėn tė futen nė zemėr tė Mirditės, nė Orosh, mė 22 prill 1877. Pas vendosjes sė dy garnizoneve ushtarake tepėr tė fuqishme nė Kazhnjet dhe nė Orosh merr fund, lėvizja e veprimeve tė organizuara me njė plan tė pėrgjithshėm, por nuk morėn fund lėvizjet dhe pėrpjekjet e mirditasve kundėr turqve pėr liri.
                            Lėvizja dhe veprimet luftarake tė organizuara shndėrrohen pėrballe njė ushtrie tė madhe nė veprime guerile. Dy garnizonet e pėrforcuara turke asnjėherė nuk qenė tė qetė dhe prisnin nė ēdo moment sulme tė mirditasve. Nė kėtė kėnd-vėshtrim ato ishin tė rrethuar dhe jo mirditasit tė nėnshtruar prej tyre. Princi Preng Bibė Doda u sigurua nga Luarasit dhe Reci, nė Bjeshkėt e Oroshit (P B Doda ishte nipi i tyre). Garnizonet turke nė fund tė prillit dhe majit u sulmuan duke sjellė shpartallimin e njėsiteve turke, por dhe kapjen e ushtarėve apo tė ndonjė oficeri rob. Preng Bibė Doda arriti tė lidhej me pėrfaqėsuesit e huaj nė Shkodėr, duke proklamuar idenė e krijimit tė Principatės autonome nga Drini nė veri deri nė Durrėsit nė jug dhe duke u pėrkrahur nga Austria dhe Franca. Ai zotohej se nė rast se njihej nga Turqia, kjo Principatė do tė mbėshteste atė nė luftrat e saj me luftėtarė mirditas. Princi do tė ishte i trashėgueshėm. Pėrpjekjeve tė Prengė Pashės pėr tė bėrė politike duke shfrytėzuar ndjenjėn antiosmane tė krahinės qė pėrfaqėsonte por dhe nėpėrmjet veprimtarisė diplomatike, Turqia pėrgjigjej me dinakėri dhe dhunė.
                            Mė 30 prill 1877 mblidhen krerėt e Mirditės nė kuvend me nė krye Prengė Bibė Dodėn. Idea qė doli kėtu ishte tė kėrkohej ndihmė Malit tė Zi nė armė dhe para. Prengė Doci qė ishte nė frontin jugor tė luftės (nė malėsinė e Lezhės), erdhi nė kuvend dhe u ngarkua tė kryente negociatat dhe tė merrte ndihmėn nė Cetinjė.
                            Pėr shkak tė faktorit ndėrkombėtar udhėheqėsit kryengritės u falėn, me pėrjashtim tė Prengė Doēit i cili u kap nga prita tė spiunazhit turk, nė Qafėn e Pejės, afėr Vuthajve dhe u burgos nė Turqi.
                            Ndėrsa Preng Bibė Doda vazhdoi tė ishte i lirė pėr dy vjet pas 1878 dhe mė pas edhe ai u kap dhe u dėrgua nė Turqi.

                            4. Shkaqet e dėshtimit tė lėvizjes nė Mirditė (nė vitin 1862 dhe 1876-77). Rėndėsia. Pasoja.

                            ► Ndryshimi nga rrjedha historike e Ballkanit. Shqiptarėt tregohen konservatorė nė proēesin e pavarėsisė nga Turqia, Ndryshe nga kombet e tjera tė Ballkanit, qė formuan shtetet e tyre tė pavarura.

                            Kryengritjet antiosmane tė zhvilluara nė Mirditė dhe pėrreth saj, nė vitin 1862 dhe sidomas ajo e viteve 1876-1877, nuk arritėn tė merrnin pėrmasat e njė lėvizje mbarė-shqiptare pėr tė fituar si gjithė popujt e tjerė tė Ballkanit lirinė nga Perandoria Osmane pėr vetė kushtet historike tė asaj kohe.
                            Shkaku themelor i dėshtimit tė realizimit tė pavarsisė sė shqiptarėve, ndryshe prej kombeve tė tjera tė krishtera Ballkanike, lidhet me pasojat islamizuese dhe Osmanizuese nė hapėsirėn e banuar tė shqiptarėve. Vetė fakti qė shumica e shqiptarėve kishin pranuar islamizmėn dhe privilegjet qė rrjedhin prej tij, kondicionoi pengimin e pėrhapjes sė lėvizjes nė Principatėn e Mirditės jashtė saj. Kėshtu pavarsisht nga programi i nisjes sė lėvizjes nė Mirditė, ajo mbeti mė tepėr njė lėvizje e lokalizuar dhe e destinuar pėr tu shtypur nga pėrqendrimi i paparė i forcave tė shumta ushtarake turke rreth saj.
                            Nė pikėpamjen e njė analize mė tė drejtpėrdrejtė tė rėnies sė kryengritjes shkaku kryesor i dėshtimit lidhet me vonesat e nisjes sė veprimeve luftarake nga Princi Prengė Bibė Doda. “Ai i cili nė fillim qe kundėrshtari kryesor i veprimeve mėsymėse, tani mbase, si e pa, se ushtria turke nuk ishte kaq e fortė sa dukej, u bind se po tė kishin ndėrmarrė kryengritėsit veprime tė vendosura e tė shpejta mėsymėse, do tė kishin patur sukses, Veē kur ai (Prengė Bidė Doda) u bind, qe tepėr vonė”10.
                            Kėtė vonesė turqit e shfrytėzuan dhe nė masat e tyre pėr tė shtypur lėvizjen kryengritėse ishte armėpushimi me Malin e Zi dhe pėrmirėsimi i marrdhėnieve me Serbinė. Nė kėtė mėnyrė “nė qafė tė malit luftimet shkuan mė keq se kudo pėr kryengritėsit. Fuqitė turke tė tėrhequra nga kufiri serb, kishin pėrvojė tė luftės kundėr fuqive popullore prandaj duke patur edhe epėrsi tė madhe nė njerėz dhe teknikė, vepruan nė mėnyrė tė organizuar e sistematike, mundėn tė qajnė mė shpejt se nė drejtime tė tjera, qėndresėn e mirditasve”11.
                            Faktori i jashtėm (perėndimorė), pėr shkak tė konjukturave historike qė lidheshin me interesat e ndryshme tė Fuqive tė Mėdha, u bė mė tepėr pengesė pėr fitoren e kryengritjes, sesa mbėshtetje e saj.
                            Kur Turqia nė fund tė shek XIX ishte kalbur si Perandori, tėrheqja e saj nga Ballkani ishte bėrė ēėshtje kohe. Nė ndryshimin e hartės politike tė Ballkanit mė ambicize ishte Rusia e cila kishte bėrė luftė me Turqinė. Interesave Ruse nė Ballkan i kundėrviheshin interesat Austrohungareze, Angleze por edhe Franceze. Kėshtu, pozicioni nė favor tė Turqisė i Austrohungarisė dhe Anglisė, nė dėm tė kryengritjes nė Mirditė (1862, dhe 1876-1877) buronte nga fakti se kėto dy fuqi por edhe Franca e Gjermania kishin synime tė qarta pėr tė instaluar nė Ballkan interesat e tyre.
                            Mbėshtetja e faktorėve politik Italian qė i dhanė kėsaj kryengritje (Garibaldi etj) nuk mjaftonte, pasi akoma politika italiane nuk mund tė kondiciononte vullnetin e saj nė raportet e politikės ndėrkombėtare pėr Ballkanin (sapo kishte pėrfunduar revolucioni demokratik – Nacional i Garibaldit).
                            Janė kėto kushtet historike prej ku pretendimet Serbo-Malazeze bėhen njė realitet i rrezikshėm pėr ēėshtjen e pavarsisė sė njė shteti tė ardhshėm shqiptar. Politika pansllave nė Ballkan, pas rėnies sė kryengritjes nė Mirditė u bė rreziku mė i madh pėr Shqipėrinė dhe shqiptarėt. Kjo u motivua mė tepėr dhe gjeti dhe mbėshtetje tė faktorit ndėrkombėtar edhe pėr faktin sė lėvizja kombėtare shqiptare do tė ishte nėn ndikimin turko-aziatik.


                            ► Rėndėsia e kryengritjes

                            Lėvizjet kryengritėse nė Mirditė ne 1862 dhe nė vitet 1876-1877 shėnon kulmin e njė lėvizje tė vėrtetė kombėtare, me synime tė qarta pėr lirinė e shqiptarėve, e frymėzuar dhe e udhėhequr nga patriotė rilindas me frymėzim patriotik tė kulluar dhe me njė vizion tė qartė historik.
                            “Kjo kryengritje i shkaktoi vėshtirėsi serioze Turqisė, sepse lindi rreziku qė tė pėrhapej nė gjithė Shqipėrinė… Kjo kryengritje nuk mbeti nė kuadrin e njė lėvizje te zakonshme spontane tė malėsorėve, po tė marrin parasysh jo vetėm lidhjet qė kishte ajo me Malin e Zi, po pikėsėpari fakti qė njė grup aktivistėsh (Prengė Doēi, Zef Jubani, Pashko Vasa, Gaspėr Krasniqi, Pjetėr Gurakuqi e Lorenc Gurakuqi, P Dodmazej etj), pėrpiqeshin ta drejtonin kėtė, nė rrugėn e njė lėvizje me qėllime racionale”12.
                            Lidhja e kryengritėsve me vėllezėrit e tyre arbėresh dhe Garibaldin tregonte pėr njė pėrmasė tė veēantė tė kėsaj lėvizje.
                            “Kryengritja e madhe e malėsorėve tė veriut gjatė viteve 1876-1877, shėnoi kulmin e lėvizjes sė kryengritjes… Kjo kryengritje e pėrkrahur dhe prej rretheve patriotike tė arbėreshėve tė Italisė dėshmoi se nė Shqipėri… ishin pjekur kushtet pėr sigurimin e autonomisė sė Shqipėrisė”13.
                            Ėshtė kjo kryengritje qė u bėri tė njohur gjithė botės, Fuqive tė Mėdha etj, qė nė Ballkan duhej shtruar pėr zgjidhje dhe ēėshtja e shqiptarėve dhe e tė ardhmes sė tyre.
                            “E vetmja ēėshtje qė lidhej me Shqipėrinė dhe qė u formulua edhe nė njė protokoll tė veēantė tė Traktatit tė Berlinit (1878) ishte vendimi pėr tė mbrojtur “Privilegjet dhe liritė e Mirditės”14.
                            Kjo njohje qė i bėnte bota Mirditės, kishte tė bėnte me njohjen e kryengritjes, territori ku u shtri ajo, autonominė e trashėguar, por dhe me njė kėrkesė qė Princi Prengė Bibė Doda dhe 55 krerė tė tjerė tė Kthellės i drejtuan nėpėrmjet konsujve nė Shkodėr Kongresit tė Berlinit mė 18 qershor 1878 (Kongresi i kishte filluar punimet nė 13 qershor)
                            “Siē dihet, viset tona janė rregulluar e qeverisur gjithmonė me ligjet e veta, dhe si rrjedhim, kanė gėzuar nė fakt autonominė. Ne lutemi qė kjo autonomi tė njihet zyrtarisht nga Fuqitė e Mėdha europiane, (nė Principatėn autonome bėnin pjesė Puka, Kthella, Lezha, 5 Bajrakėt e Mirditės, Lura dhe Zadrima.
                            …Viset tona e kanė shfaqur disa herė, njėzėri dėshirėn qė sėbashku me Mirditėn tė formojnė njė shtet tė vetėm autonom. Provė pėr kėtė janė ngjarjet e dy viteve tė fundit.Me qėllim qė edhe ne tė mund tė ecim nė fund tė fundit, nė rrugėn e pėrparimit dhe tė qytetėrimit, qė aq e dėshirojmė, shpresojmė se dėshirat tona do tė merren parasysh dhe do tė gjejnė miratimin e tė plotfuqishmėve nė Kongres tė Berlinit”15.
                            Kjo kėrkesė nuk ishte vetėm aspiratė e krerėve tė krahinės, por e gjithė popullsisė qė banonte nė tė. Kėtė e shpreh dhe konsulli francez nė Shkodėr nė njė letėr qė i dėrgon ministrit tė jashtėm tė Francės.
                            “Kjo ėshtė shprehje e vėrtetė e ndjenjave tė popullsisė sė atyre krahinave. Nuk ka shumė kohė qė kanė luftuar kundėr trupave turke pėr autonominė e tyre. Edhe Zadrima kėrkon tė jetė me ta”16.

                            ► Pasojat
                            Pas rėnies sė kryengritjes, pasojat pėr banorėt e krahinės ishin tė rėnda. Qindra shtėpi u dogjėn dhe u rrafshuan. Turqit bėnė plaēkė tė madhe duke grabitur jo vetėm sende materiale por edhe njė numėr tė madh bagėtish. U morėn peng shumė djem tė Mirditės, pėrfshi kėtu dhe burgosjen e frymėzuesit e organizatorit abatit Prengė Doēi por mė vonė dhe Princin Prengė Bibė Dodėn.
                            Mbi tė gjitha, me dėshtimin e kėtyre kryengritjeve me frymė dhe me qėllime kombėtare nė Mirditė, kemi dhe fillimin e dobėsimit tė rolit parėsor qė kishte luajtur Mirdita qė nga koha e Skėnderbeut deri nė Lidhjen e Prizrenit nė lėvizjen antiosmane shqiptare. Kushtet e rėnies sė kėtij roli parėsor tė mirditasve nė luftėn antiosmane lidhen dhe me faktin e dobėsimit dhe tė humbjes sė pushtetit tė turqėve nė Ballkan.
                            Siē e kemi analizuar mė lart, Mirdita u formua nga popuj e fise arbnor-shqiptar pėr tė mos pranuar islamizimin dhe osmanizimin. Kur armiku kryesor i tyre, Turqia u dobėsua dhe mė vonė u largua nga Ballkani, si dhe dalja nė evidencė e synimeve Shoviniste tė shteteve tė krishtera Ballkanike nė dėm tė lėvizjes shqiptare, pėrbėn dhe sfondin historik, ku Mirdita humb gradualisht rolin parėsor nė lėvizjen antiosmane tė shqiptarėve nė Ballkan. Shanci i volitshėm (1862 dhe 1876-77), pėr njė rrjedhė historike tė shqiptarėve drejt civilizimit perėndimor, humbėn me dėshtimin e kėsaj lėvizje nė Mirditė dhe me pamundėsinė pėr tė shndėrruar nė lėvizje nacionale,me synime e detyra tė parashtruar nga udhėheqėsit Rilindas si Gaspėr Krasniqi e Prengė Doēi, Pashko Vasa, Zef Jubani, Gurakuqėt e Shkodrės etj nė platformėn e tyre dhe tė pėrkrahur nga princi i krahinės Prengė Bibė Doda Pasha.
                            Ngadale Beg, se ka hendek.

                            Comment


                            • #15
                              Lidhja e prizrenit

                              KAPITULLI X

                              LIDHJA E PRIZRENIT – ORGANIZATA ME E MADHE KOMBETARE SHQIPTARE

                              1. RRYMAT POLITIKE DHE IDEOLOGJIKE

                              a. Ryma radikale (jo si ajo e paralidhjes qė trajtuam nė kapitullin paraardhės, por mė e moderuar pėr shkak tė ndryshimeve politike nė Ballkan)

                              Rryma Patriotike radikale, u konsiderua nga opinioni perėndimor rryma qė pėrfaqėsohej nga Abdyl Frashėri, Pashko Vasa, Sulejman Vokshi etj, pjesa mė e madhe e tė cilėve vepronin dhe ishin antarė nė komitetin e Stambollit.
                              Pėrfaqėsuesit e kėsaj rryme ndryshe nga tė moderuarit – konservatorė, ishin jo vetėm pėr autonominė e Vilajetit Shqiptar, por dhe pėr tė pėrdorur dhe rrugėn rrevolucionare pėr ta arritur qėllimit. Patriotėt e kėsaj rryme mendonin se autonomia e shqiptarėve ishte e pėrkohshme derisa tė formoheshin strukturat shtetėrore, tė afta pėr tė pėrballuar rrezikun e copėtimit nga serbo-sllavėt dhe tė krijoheshin kushtet optimale pėr qėndrueshmėrinė e kėtij shteti. Kur tė krijoheshin kėto kushte “nėn ombrellėn turke” gjatė autonomisė, atėherė shqiptarėt duhet tė kėrkojnė shkėputjen duke realizuar pavarėsinė e tyre.
                              Ky mendim nė rrethanat e reja historike pas Kongresit tė Berlinit, ishte mendimi mė racional dhe mė patriotik pėr realizimin maksimal tė qėllimit tė shqiptarėve.

                              b. Konservatorėt e Moderuar (Centristėt)

                              Kjo ishte rryma e qarqeve konservatore tė vendit, tė cilėn e udhėhiqnin bejlerė e ēifligarė tė ndikuar nga proēesi i borgjezimit dhe rreshperė tė mėdhenj tė lidhur me tregun e brendshėm shqiptar. Disa nga protagonistet e kesaj rryme ishin:
                              Ali Pashe Gucia, Hasan Pashe Tetove, Selim Beg Bushati, Iliaz Pashe Dibra, Isuf Karahasani, Mahmut Pashe Bushati, Omer Pashė Vrioni, Maliq Pashė Libohova, Ėngjėll Ēoba etj, tė cilėt kishin njė ndikim tė madh nė opinionin popullor shqiptar.
                              Kjo rrymė ishte kundėr coptimit tė tokave shqiptare. Ata kėrkonin ti jepnin “Lidhjes” qė do tė formohej, karakter shqiptar, dhe jo islamik, siē e kėrkonte Porta.
                              Ishin tė mendimit se duhej krijuar njė vilajet shqiptar, me autonomi administrativ dhe kulturor, por duke ruajtur varėsinė politike nga Turqia. Pra ideja e kėsaj rryme ėshtė patriotike shqiptare, pėrderisa ėshtė pėr bashkimin e vilajeteve nė njė vilajet, por mendojnė se shqiptarėve u mjaftonte tė kishin autonomi (gjysėm pavarėsi) nga Porta.Rruga pėr arritjen e kėtij qėllimi ishte kompromisi me Sulltanin dhe jo rruga e luftės pėr liri. Jo me “pahir” por me “hir”. Lėvizja e armatosur do tė realizohej vetėm pėr mbrojten nga copėtimi i territoreve nga shtetet shoviniste tė sapokrijuara.


                              c. Rryma konservatore Sulltaniste

                              Kjo rrymė pėrfaqėsohej nė Kuvendin e Prizrenit, nga punonjės tė administratės Osmane tė Vilajeteve Shqiptare, si dhe nga Kleri fanatik islamik shqiptar dhe boshnjak. Kjo rrymė mbėshteste plotėsisht politikėn e Perandorisė Osmane dhe pati rol pėrcaktues nė ditėn e parė tė “Lidhjes”, nė formulimin e “Kanunit” tė saj (programit) dhe e vuri nė pozitė tė disfavorshme delegacionin shqiptar tė kryesuar nga Abdyl Frashėri e Pashko Vasa, nė Kongresin e Berlinit (13 qershor 1878), pėr mbrojtjen e interesave tė shqiptarėve nė Ballkan.
                              Mendimi i rrymės “Sulltaniste”, pėr karakterin dhe programin e Lidhjes sė Prizrenit ishte: “…Pėr njė lidhje Islamike ku tė merrnin pjesė gjithė popullsitė myslimane tė Ballkanit, pavarėsisht nga kombėsia e tyre dhe ku logjikisht, nuk do tė merrnin pjesė shqiptarėt e krishterė, qofshin ortodoksė, qofshin katolikė. Veē kėsaj, pjesėtarėt e rrymės “Sulltaniste”, siē u quajtėn nė atė kohė, nuk e pranonin as nė parim idenė e njė “vilajeti shqiptar”, sepse ky vilajet do ti ndante+ sipas tyre, shqiptarėt myslimanė nga “vėllezėrit” myslimanė tė Gadishullit Ballkanik dhe tė Perandorisė Osmane”1.
                              … Nė radhėt e tyre bėnin pjesė kryesisht elementė feudalė dhe klerikė tė turkomanizuar tė cilėt e identifikonin veten me klasėn sunduese perandorake. Elementėt kryesorė qė pėrfaqėsonin dhe luanin rolin kryesor nė kėtė rrymė ishin autoritete tė larta tė administratės sė vilajeteve me origjinė shqiptare por dhe jo shqiptare. Kjo rrymė kishte nė kontrollin e tyre xhandarmėrinė lokale, garnizonet e qyteteve, por nga ana tjetėr ishin nėn kontrollin dhe presionin e Qeverisė sė Stambollit.
                              “… Qarqet ultrareaksionare ishin gjithashtu kundėr cedimit tė trojeve shqiptare nė favor tė monarkive ballkanike, por ata interesoheshin vetėm pėr trojet e banuara nga popullsi myslimane tė cilat nuk duhet tė binin nėn kthetrat e shteteve tė krishtera. …Ato qenė tė prirura tė mbronin tė gjithė territoret ballkanike tė banuara me popullsi islamike pavarėsisht nėse ishin shqiptarė, boshnjakė, turke apo romakė…
                              Qarqet sulltaniste pėrkrahėn idenė e formimit tė “besėlidhjes”, por kėrkonin nė pajtim me interesat e Portės sė Lartė, qė organizata tė kishte karakter islamik, tė grumbullonte jo vetėm myslimanėt shqiptar, por gjithė myslimanėt e Gadishullit Ballkanik. Porta e Lartė ushtarakisht e dobėt nga disfata dhe politikisht pas Shėn-Stefanit, pra jonė gjendje qė tė kundėrshtonte shkėputjen e trojeve tė saj, kėrkonte me kėtė rast tė vriste me njė gur dy zogj, nga njėra anė, tė pengonte formimin e njė organizate kombėtare shqiptare e cila do tė sillte njohjen e shqiptarėve si komb mė vete, nga ana tjetėr, ti mobilizonte shqiptarėt sėbashku me myslimanėt e tjerė tė Ballkanit pėr tė kundėrshtuar me rrugė joqeveritare jo aq cedimin e trojeve tė pakta qė pretendonte Mali i Zi, sesa viset e gjera qė i qenė premtuar principatės sė Bullgarisė, sidomos Bosnjėn dhe Hercegovinėn tė cilat po pėrgatitej ti pushtonte Perandoria Austrohungareze”2.

                              Tė tre kėto rreshtime politike nė pamjen e parė kishin mė tepėr divergjenca sesa pika takimi p.sh, pika e vetme e takimit ishte mbrojtja e tokave shqiptare (edhe sulltanistėt e presupozonin mbrojtjen e tokave shqiptare nė kuadrin e mbrojtjes sė territoreve ballkanike me popullsi tė islamizuar). Nė momentet e vėshtira qė kalonte kombi ynė nga rreziku i coptimit kjo, pikė imponoi gjithė rrymat pėr tė bėrė marrėveshje aty nga maji i vitit 1878. Ndėrsa “Besėlidhja” e tyre do tė realizohej sa mė shpejt dhe domosdoshmėrisht para Kongresit tė Berlinit, i cili ishte caktuar tė bėhej mė 13 Qershor 1878 dhe kėtu Fuqitė e Mėdha do tė projektonin ndryshimin e hartės politike nė Ballkan.
                              Kjo “mishellė” rrymash dhe idesh do tė reflektonte njė tė ardhme tė zymtė dhe tė dyshimtė pėr shqiptarėt. Kjo edhe pėr shkak tė amplifikimit tė mėtejshėm tė urrejtjes dhe luftės me kombet e reja kristiane ballkanike duke i motivuar mė tej kėta tė fundit nė dėm tė ēėshtjes shqiptare.

                              2. Organizimi i Lidhjes sė Prizrenit, roli dytėsor i Mirditės dhe i Prengė Bibė Dodės i diktuar nga rrethana tė reja historike.

                              Formimi i njė lidhje kombėtare shqiptare nė pranverė tė 1878 ishte nje kėrkesė e gjithė qarqeve patriotike nė vend por dhe jashtė tij. Kjo pėr faktin se formimi i shteteve tė reja ballkanike (sllave dhe greke) jo vetėm vėshtirėsonin ēlirimin tonė, por vihej nė dyshim ekzistenca e njė shteti tė ardhshėm shqiptar.
                              Nga ana tjetėr Turqia ishte e interesuar qė tė krijohej njė lidhje islamike, ku tė pėrfshiheshin dhe mbroheshin interesat e saj perandorake, pasi nė fundshekullin e 19-tė po vihej gjithnjė e mė shumė se rėnia e saj si perandori dhe pėr rrjedhojė Ballkani po i ikte nga dora.
                              Nė kėto kushte formimi i njė lidhje me karakter Islamik nė Ballkan ku tė mbroheshin interesat e Portės sė Lartė i interesonte qeverisė turke, madje kjo lidhje tė pėrfshinte sa mė shumė territore nė tė.
                              “Pėr kėtė qėllim ajo thirri nė Stamboll nė fund tė muajt Maj 1878 personalitetet mė tė dėgjuara politike shqiptare si: Ilian Pashė Dibrėn, Ali Pashė Gucinė, Abdyl Frashėrin, Ymer Prizrenin, Ahmet Koronicėn etj, ndaj tė cilėve ushtroi pėr disa ditė me radhė njė presion tė fortė pėr ti detyruar tė zbatonin platformėn e saj Islamike. Madje figurat qė nuk u nėnshtruan, Porta e Lartė u pėrpoq ti mbante nė Stamboll, me pretekste tė ndryshme, pėr tė penguar pjesmarrjen e tyre nė Kuvendin Kombėtar”1.
                              Koha nuk priste. Kuvendi duhej bėrė para Kongresit tė Berlinit (13 Qershor) nga ku do tė projektohej harta e re ballkanike.
                              Ky Kuvend u mblodh mė 10 qershor 1878. Atė ditė nuk erdhėn tė merrnin pjesė pėrfaqėsues tė Vilajetit tė Shkodrės (dhe pėrfaqėsues Mirditas), nisjen e tė cilėve e pengoi valiu turk Hysen Pasha. Gjithashtu nė ditėn e parė nuk erdhėn as pėrfaqėsuesit patriotė tė Vilajetit tė Janinės tė cilėt ishin nė udhėtim (me pėrjashtim tė Abdyl Frashėrit qė kishte ardhur direkt nga Stambolli).
                              “Si rrjedhojė shumicėn e delegatėve tė pranishėm e pėrbėnin pashallarė, bejlerė dhe ulema shqiptare. Sėbashku me ta kishin ardhur nė Prizren dhe disa feudalė sllavė sulltanistė nga Bosnja, Hercegovinė dhe Novipazari”1.

                              Meqenėse koha nuk priste Kuvendi i Prizrenit i filloi punimet mė 10 Qershor (3 ditė para Kongresit tė Berlinit). “Qė nė fillim aty u paraqitėn dy platforma rreth karakterit shqiptar apo Islamik tė Lidhjes. Mungesa e delegatėve tė vilajetit tė Shkodrės dhe atij tė Janinės nga njėra anė, por, prezenca e elementeve turkomane shqiptare, boshnjake etj… prezenca e autoriteteve qeveritare nė Kuvend (Qamil Benmytesarifi turk i Prizrenit) nga ana tjetėr bėri tė mundur qė lidhja tė mos cilėsohej shqiptare, por me konsensus as islamike (ditėn e parė).
                              … u formuan organet e “Lidhjes” si Komiteti Qėndror i saj, me tre komisione (Komisioni i Jashtėm A Frashėri), u formua organi legjislativ (vendim-marrės) nė krye tė tė cilit u zgjodh Iliaz Pashė Dibra, etj.. Ditėn e dytė kur A Frashėri, etj u nisėn pėr Berlin u miratua “Kanuni i Lidhjes” ku do tė pėrcaktonte pėrmbajtjen e Lidhjes.
                              … nė ato rrethana qarqet sulltaniste dhe autoritetet shtetrore e patėn tė lehtė tė …, miratonin njė Statut tė ndėrtuar mbi platformėn islamike osmaniste…
                              U arrit tė hiqej nga projekti vetėm obligimi i lidhjes pėr tė mbrojtur Bosnjėn nga pushtimi austriak por… platforma fetare islamike dhe besnikėria ndaj Perandorisė Osmane mbetėn nė Statut (statuti u quajt Kararname).
                              … Deri mė 1 Korrik arritėn nė Prizren edhe pėrfaqėsuesit e Shkodrės dhe Janinės.
                              Njė nga pėrfaqėsuesit kryesor i ardhur nė kėtė kohė ishte dhe Prengė Pashė Mirdita.
                              Nė “Lahutėn e Malėsisė” pėrmendet nė vargjet e saj nga Gjergj Fishta edhe ky eveniment historik ndėr tė tjera pėrshkruhet dhe P B Doda si mė poshtė:

                              “… Mandej vjen njė Qefali
                              Preng Bibė Doda, djalė zotni
                              Pėr kah mosha, mjaft i ri
                              Por i vjetėr pėr pleqni
                              Kur tė dojė me falė urti
                              Aj asht, zanė njaj Kapidani,
                              Kapidani prej Mirditet
                              Pėr tė cilin larg pėrflitet
                              Larg pėrflitet, larg kallzohet,
                              Zi dhe bardh pėr tė shartohet…”

                              Presioni popullor pėr tė ndryshuar statutin dhe vendosmėria e delegatėve te sapoardhur bėri qė mė 2 korrik (pas dy ditė diskutime) tė miratohej statuti i ri qė u ē’vesh nga elementėt fetar islamik dhe nga besnikėria ndaj sulltanit”1.
                              … Shumica nė votim u arrit kur me votat e pėrfaqėsuesve katolik tė vilajetit tė Shkodrės dhe delegatėve tė Vilajetit tė Janinės u bashkuan dhe votat e Islamistėve tė moderuar shqiptar qė tani kishin ndėrruar mendje.
                              Kėshtu Lidhja Shqiptare e Prizrenit filloi gradualisht tė ndikonte pozitivisht nė lėvizjen antiosmane pėr autonomi.

                              3. KONGRESI I BERLINIT (13 qershor 1878)

                              Nė qarqet dipllomatike ndėrkombėtare sidomos nė Kongresin e Berlinit, pavarsisht nga pėrpjekjet e A Frashėrit e P Vasės etj, pėr tė prezantuar njė “Botė” Shqiptare qė duhej mėvetėsuar nė Ballkan ishte e kompromentuar dhe nuk paraqiste pėr ta njė garanci. Ajo (Lidhja), mesa duket u perceptua nga Fuqitė e Mėdha mė tepėr njė pėrpjekje e Turqisė pėr tė sunduar nė pjesėt e islamizuara tė Ballkanit se sa njė lėvizje kombėtare shqiptare pėr tu shkėputur nga ajo. Besoj se thėnia e Kancelarit Bismark se “Shqipėria ėshtė shprehje gjeografike”, ėshtė sinifikative dhe nė formė (nuk besoj nė pėrmbajtje) mjaft realiste pėr kohėn. Nė kėtė kongres, pėr pasojė u morėn vendime tė cilat i shkaktonin fatkeqėsi shqiptarėve duke ua coptuar trojet e tyre. Nga kronikat e kohės por dhe konsuj qė vepronin nė Shkodėr thuhet se Kongresi njohu territorin e Mirditasve dhe ua njohu autonominė dhe flamurin. Kjo jo vetėm pėr shkak tė pėrkatėsisė fetare dhe rezistencės sė pareshtur antiosmane por edhe pėr arsyen se nė vitet 1876-1877 mirditasit nga Mati e Tirana, nga Dibra e Lura, nga Malėsia e Gjakovės e nė Malėsinė e mbi Shkodrės e deri nė det ishte ngritur nė kryengritje tė organizuar nga P B Doda e Prend Doēi, pikėrisht nė atė kohė kur gjithė Ballkani i Krishterė bėri tė njėjtėn gjė.
                              Aristokracia Turkomane Konservatore Ballkanike (shqiptare, boshnjake e Bullgare) nuk bėri pėrpjekje nė kėtė kohė. Pėrkundrazi ato duke qenė bashkėqeverisės tė Portės, por dhe pėr tė mbrojtur pronat e privilegjet e tjera nuk u shkėputėn nga interesat e Turqisė dhe kompromentuan nė pėrgjithėsi lėvizjen kombėtare tė vendeve tė tyre. Nga ana tjetėr proēesi i formimit tė shteteve Greko-Sllave dhe bashkė me to dhe prirja e kėtyre shteteve pėr tė marrė territore nga “Turqia e mbetur ballkanike” e justifikonte dhe i jepte moralin e duhur aristokracisė turkomane shqiptare, etj, pėr tė pėrligjur veprimtarinė e saj pro Sulltanit.
                              Kjo kondicionoi nė njėfarė mėnyre dhe karakterin autonomist tė lėvizjes dhe jo pėr pavarėsi nė katėr vilajetet Shqiptare.

                              4. Internimi i Prengė Bibė Dodės dhe i Hodo Sokolit goditje e rėndė pėr lėvizjen kombėtare shqiptare.

                              “Mė 11 dhjetor 1880 Dervish Pasha, kishte pėr tė kontrolluar punimet nė rrugėn Shėngjin – Shkodėr, u nis pėr nė Lezhė. Pėr ta shoqėruar ftoi Hodo Pashėn, e Preng Pashėn”1.
                              Gjatė kėtij shoqėrimi nė karrocė, Dervish Pasha i shoqėroi deri nė Shėngjin. Kėtu ai u tregoi urdhėrin e Sulltanit, i hypi tė dy nė anije dhe i nisi pėr nė Stamboll.
                              “Rreth internimit tė P B Dodės u fol shumė. Disa thonin se shkoi nė Tuz nė krye tė ushtrisė sė Lidhjes, tė tjerėt e spjegonin lėvizjen e tij pėr tė luajtur njė rol tė rėndėsishėm duke u mbėshtetur nė krahinėn autonome tė Mirditės, tė tretėt i vishnin cilėsinė e njė princi tė Shqipėrisė. Sidoqoftė mjaft shqiptarė kishin shpresa nė tė”1.
                              Ky internim i P B Dodės dhe Hodo Sokolit tregonte frikėn e Portės sė Lartė ndaj drejtuesve tė Lidhjes dhe ishte njė pėrpjekje e qeverisė turke pėr tė dobėsuar Lidhjen e Prizrenit duke e konsideruar Lidhjen dhe drejtuesit si P B Dodėn, H Sokolin etj si rrezik pėr sundimin e Turqisė nė katėr vilajetet Shqiptare.

                              P B Doda ka qenė i syrgjynosur (internim) pėr 28 vjet deri nė 1908 kur kthehet i dėmtuar fizikisht dhe me aftėsi tė kufizuara pėr tė luajtur atė rol qė kishte luajtur nė njė moshė fare tė re nė kryengritjen e viteve 1876-1877 dhe nė Lidhjen e Prizrenit deri nė dhjetor tė vitit 1880.

                              1. Historia e Shqipėrisė, Vėll, II, botimi 1984, fq, 202.
                              2. Kristo Frashėri – Lidhja shqiptare e Prizrenit (1878-1881) fq 160
                              Ngadale Beg, se ka hendek.

                              Comment

                              Working...
                              X