Announcement

Mbyll
No announcement yet.

Shqiptarėt nė mesjetė - Gjet Ndoj

Mbyll
This topic is closed.
X
X
  • Filter
  • Time
  • Show
Clear All
new posts

  • Miri
    hapi njė temė Shqiptarėt nė mesjetė - Gjet Ndoj

    Shqiptarėt nė mesjetė - Gjet Ndoj

    PĖRMBAJTJA:
    Pjesa e parė

    Shqiptarėt nė mesjetė

    KAPITULLI I
    Lindja e popullit shqiptar. krijimi i aristokracise shqiptare dhe procesi i shtetformimit tek shqiptaret
    1. Ne vendin e pirusteve lindi kultura e hershme shqiptare si vazhduese e kultures ilire. “kultura e komanit”.
    2. Nristokracia feudale-shqiptare dhe kapitullimi i saj gjate dhe pas pushtimit. lidhjet e gjakut (miqesite) dhe lufta mes tyre.

    KAPITULLI II
    Mirdita
    Prejardhja e emrit sipas autoreve te ndryshem dhe legjendes
    1. Emri sipas autoreve te ndryshem.
    2. Mirdita sipas legjendes

    KAPITULLI III
    Kushtet dhe rrethanat e veshtira historike te mbijeteses te kultures iliro-arbnore
    Mirdita – realiteti me autentik i kesaj mbijetese
    Renia e qendreses pas pushtimit turk. emigracioni dhe humbja e prijesve dhe aristokracise vendase
    1. Internernerari dhe destinacioni i emigrimit te shqiptareve nga fundi i shekullit XV deri ne fillim te shekullit XVIII.
    2. Vala e emigrimit merr me vete prijesit dhe aristokracine e mirdites dhe dukagjinit.

    KAPITULLI IV
    Islamizmi ne shqiperi, nje faktor i rendesishem ne procesin e formimit dhe e konturimit te treves (krahines) se mirdites.
    1. Procesi i islamizimit dhe osmanizimit ne trojet shqiptare.
    2. Pasojat e pushtimit

    KAPITULLI V
    Krijimi i enklavave kristiane.
    Mirdita – realiteti me interesant, me origjinal dhe me i plotesuar i ketij fenomeni
    1. Migracioni i brendshem (emigrimi dhe imigrimi) pas ballafaqimit te shqiptareve me pushtuesit turq (fund Shek. 14) dhe gjate vendosjes se regjimit turk (deri ne fillim te shekullit 18).
    2. Kisha dhe prelatet katolik perbejne nje faktor kryesor ne frymezimin e shqiptareve ne lufte, por dhe ne forcimin dhe konsolikimin e principates se mirdites (ata kryen misionin e aristokracise dhe te prijesve qe mungonin tashme).
    3. Lufta e panderprere antiosmane – factor themelor ne formimin e principates autonome.

    KAPITULLI VI
    Mirditasit bejne pashallekun e shkodres. ky i fundit konsolidon principaten autonome te mirdites.
    faktori mirditas dhe pjesemarrja e tyre ne pashallekun e shkodres dhe ate te janines.

    Pjesa II
    Lindja e kombit dhe e lėvizjes kombėtare shqipatre . ambienti historik i hvillimit tė kėtij procesi

    KAPITULLI VII
    Fiset ne shqiperine e veriut, themeli i luftes per liri dhe i formimit te principates se mirdites dhe element i rendesishem i formimit te nacionalizmit shqiptar ne mjegullen mesjetare (shek. xv e ne vazhdim)

    KAPITULLI VIII
    Kushtet historike te lindjes dhe te formimit te kombit shqiptar
    1. Lindja e nacionalizmit ballkanik dhe vecorite e tij ne vilajetet shqiptare.
    2. Kushtet historike te lindjes se nacionalizmit shqiptar ndryshe nga nacionalizmi grek, bullgar, serb, rumun etj.
    3. Ne suksesin e nje levizje kombetare per pavarsi ose autonomi, organizimi dhe legjetimiteti luajne rol paresor
    1. Lufta ruso-turke – krijimi i shteteve te krishtera ballkanike.

    KAPITULLI IX
    Perpjekjet e rilindesve patriote per ta shenderruar levizjen antiosmane ne mirdite si fillimin e levizjes kombetare shqiptare per liri dhe pavaresi.
    1. Kryengritja e vitit 1862 ne mirdite.
    2. Kryengritja e vitit 1876-1877
    3. Shkaqet dhe pasojat e deshtimit dhe te izolimit te luftes per liri ne mirdite ne vitin 1862 dhe 1876-1877. rendesia. pasojat.

    KAPITULLI X
    Lidhja e prizrenit
    1. Rrymat politike dhe ideologjike ne epoken e rilindjes kombetare shqiptare
    2. Organizimi i lidhjes se prizrenit, roli dytesor i mirdites dhe i prenge bibe dodes i diktuar nga rrethana te reja historike.
    3. Kongresi i berlinit (13 qershor 1878)
    4. Internimi dhe i prenge bibe dodes dhe i hodo sokolit goditje e rende per levizjen kombetare shqiptare.

    KAPITULLI XI
    Kleri franceskan me prenge docin luajten rol kryesor ne formimin e kultures kombetare shqiptare
    1. Shoqeria gjuhesore e letrare “bashkimi”
    2. Pergatitjet per krijimin e alfabetit te gjuhes kombetare shqipe

    KAPITULLI XII
    Kryengritja e kurbinit dhe e bregut te mates (1911) tregonin se lufta per liri ne mirdite dhe rrethet e saj nuk ishte shuar.
    1. Kryengritja e kurbinit 1905-1907. aktiviteti politik dhe shpirti kryengrites i nikoll kaēorrit.
    2. Rikthimi ne atdhe (pas 11 vjetesh)
    3. Rikthimi i prenge bibe dodes pas 28-vjet internim nga turqia. perpjekjet e tij per te rikthyer lavdine e perenduar te mirdites dhe shqiperise pas vitit 1908, vetem nje iluzion.
    4. Kryengritja e bregut te mates.

    KAPITULLI XIII
    “Republika e Mirdites” – reminishence e nje historie te shkuar.
    1. Renia e rolit te mirdites deri ne luften i boterore.
    2. Levizja e kapedanit te mirdites per shpalljen e “republikes se mirdites”. kushtet historike.
    3. Deshtimi i levizjes per “republiken e mirdites”.

    KAPITULLI XIV
    Mendimi politik i mirditasve perfaqesohet nga deputeti i saj ambroz marlaskaj

    KAPITULLI XV
    Renia e mirdites. integrimi i plote i saj ne shtetin unitar shqiptar realizohet vetem pas luftes se dyte boterore, gjate viteve 1944-1952.

    Fund

  • Miri
    replied
    Mendimi politik e kulturor i klerit katolik dhe i intelektualėve tė veriut

    KAPITULLI XIV

    MENDIMI POLITIK E KULTUROR I KLERIT KATOLIK DHE I INTELEKTUALĖVE TĖ VERIUT (1920-1939). PĖRFAQĖSUESI MĖ TIPIK I KĖTIJ MENDIMI BĖHET DEPUTETI I MIRDITĖS AT AMBROZ MARLASKAJ.

    Marlaskaj - Mendimtari i shquar dhe dijetari patriot.

    Autori Pal Doēi nė librin e tij “Fati i njė dijetari”, kur don tė hedhė dritė nė vija tė pėrgjithshme mbi zotsinė e Marlaskajt nė fushėn e diturisė gjen tė udhės tė perifrazojė tre momente (letra e dokumenta) kryesore:
    1. “Nė njė studim mbi Fishtėn shėnohet- imzot Prend Doēi nga zotsia qe kish, dhe nga kopetenca nė botkuptimin europian e modern, nga shpirti organizues qė zotnonte mblodh rreth vetes yndyrėn e personaliteteve letrare tė vendit. Ai bani bashkpunėtorė Fishtėn e Marlaskajn, Nikaj e Dodė Kalecin, Gurakuqin e Bardhin, etj.
    2. Po nė atė studim theksohet; “S’do harrue kolegu i At Gjergjit, At Ambroz Marlaskaj, i cili me Fishtėn ndanė si nė orė tė parė bukėn e krypėn, helmin e mjaltin e kohės.
    3. Nė njė dokument tė datės 13 mars 1939 vetėm tre muaj para vdekjes vihet nė dukje se: Mabroz Marlaskaj shquhet nė ēėshtjet e kulturės dhe tė arsimit, “e ka tregue veten tė fortė nė logjikė e nė letėrsi… Nė tė kaluemen qe profesor i filozofisė i klerit tė Shkodrės dhe universitete tė huaja”.

    Marlaskaj Filozof, sociolog e gjuhėtar
    Ka njė mungesė te dokumentacionit themelor, pėr tė trashėguar nė mėnyrėn mė tė plotė mendimin filozofik, por megjithatė, nė ligjėratat e kėtij lektori kopetent universitetesh, apo letrat tė ndryshme gjenden mendime origjinale tė tij, ēėshtje filozofike e sociologjike dhe del mė pak njė talent i rrallė i kėsaj fushe.
    Piku nė veprėn e tij botuar ne vitin 1923 “Njė munoment historik nė lame t’arsimit nė Shqypni” Marlaskaj thotė; “Njė shtet i pabesim i hap dyert herėt a vonė dy tė zeza ma tė tmerrshme tė shoqnisė, despotizmit dhe anarshizmit. Nji shtet qė nuk don me u pėrmbajt brenda caqeve tė ligjes, tė Zotit, nė qeverisje tė qytetasve, ka pėr tė patur si masė e rregulltė tė sundimit vetėm vullnesėn e interesin e pushtetmbajtėsve e ka pėr tė pėrdorė mjetet gjithfarėsh, tė ligjshme e tė paligjshme pėr tė ngushtue tė drejtat e lirinė e popullit deri ku mund tė arrihen dėshirat e veta. Kurrgja s’ka pėr ta tremb shtetin nė kėrkesė tė kėtij qėllimi e po qe nevoja ti shtypė edhe krejt qytetasit e vet, vetėm qė shteti tė mund tė qėndrojė nė atė kamė qė ka.
    Nė anėn tjetėr! Nji popull i rritun pa besim tė zotit, nuk ka me ndigjue me i shtypun dhe i imponuar nga ndėrgjegja, por vetėm prej frikės e kėshtu aty ku se kap ligja ka me vepru tė nantėdhjetė e nantat, se mbrami a ka pėr ra nė njė robnitė padenjė pėr natyrė tė vet, ose do tė presė kohėn e bukur tė ngrejė krye tė rrėzojė qeveri pas qeverie”.
    Konkluzionet e filozofit qenė shkencore dhe tė drejta ndėrsa parashikimi qe profetik.
    Ah sikur shqiptarėt ta dėgjonin mendimtarin e urtė1. Po sikur intelektualėt shqiptarė tė dėgjonin dhe tė vėmendėsoheshin pėr ato konkluzione tė Marlaskajt a do tė vendosej despotizmi 50-vjeēar dhe mė vonė tė lulėzonte anarshia 50-vjeēare.
    Se pari; Marlaskaj kishte tė bėnte me njė popull tė lodhur e tė raskapitur pėr shkak tė luftės pėr mbijetesė dhe pa eksperiencėn e duhur nė transformimin dhe i pa reformuar brenda vetes sė tij.
    Sė dyti; Intelektualėt mendje ndritur si ai, ishin mjaft tė pakėt dhe tė pamjftueshėm pėr tė menaxhuar tė ardhmen e kėtij vendi.
    Sė treti; Mungonte njė aristokraci e mirfilltė me mėnyrė jetese dhe mentalitet perėndimor.
    Aristokracia e kohės ishte e vogėl pėrfaqėsohej kryesisht nga njerėz ofiqet e tė cilėve bazoheshin nė rregjime anodollake konservatore dhe pa njė idenditet autokton shqiptar.
    Mendimi filozofik i Ambroz Marlaskajt shihet qartė nė ligjėratat e shumta qė ka mbajtur. Njė ligjėratė e tillė ėshtė ajo e mbajtur nė kishėn unite nė Elbasan kur ishte i internuar atje nė vitin 1934 me temė “Cili ėshtė qėllimi i njeriut nė tokė”?
    Kėsaj pyetje Marlaskaj i pėrgjigjet; “Jeta pa njė qėllim, pa nji fill ėshtė pa kuptim, asht nji marri sikur ėshtė pa kuptim ēdo vepėr e bame pa nji qėllim tė caktuem… se jeta e njeriut do tė ketė njė qėllim shihet:
    a) Prej veprimtarisė sė njeriut tė drejtueme pėr tu dapė diku, pėr t’ia mbėrritė njė tė mirė.
    b) Prej jetės e rregullimit shoqnuer qė nuk mbahet mbi kambė pa nji qėllim, ashtu si nuk mbahet nji ndėrtesė po nuk u rregulluan pjesėt e saj…
    c) Prej qėllimit qė shofim se kanė sendet e tjera tė cilat janė nėn njeriun.
    Kush do tė na qesė nė dritė, kush do tė na mėsojė se ēfarė qėllimi ka jeta pėrgjithsisht e veēanėrisht ajo e njeriut!
    1. Ma sė pari jo Materializmi. Ky fillo e mbaro vetėm me trup a fuqi tė tija… Qėllimi lupė mendjen, qi tė mjafė, lypė vullnesėn qė ta dėshirojė e mė tej tė vejė nė veprim fuqitė e veta pėr t’ia mbėrritė qėllimit… Trupi nuk ka as mendje e as vullnesė. Pra…
    2. Nė tjetrėn anė as panteizmi. E pse?
    Nė bazė tė panteizmit ėshtė njė e kenme (qenme) e vetme. Kjo e qenme e vetme nuk mund tė ketė qėllim se nuk mund tė veprojė pėr tu kapė tek ndonjė e mirė mbasi i ka tė gjitha tė mirat, pra asht ajo vetė e jo tjetėr gja.
    Ai trajton duke kritikuar evolucionin e qėnies njerėzore jo tė inkuadruar nė enolucionin e jetės nė total (nga Dervini) por si njė diēka specifike me kafshėt dhe bimėt dhe jo si pjesė tė origjinės sė tij. Ndėrgjegja sipas tij ėshtė vetėm tek njeriu.
    Nė fushėn e sociologjisė Marlaskaj trajton shumė probleme por me i spikaturi e mė interesante janė pikpamjet e tij mbi gruan, vendin qė zėn ajo nė shoqėri dhe ē’vend duhet tė ketė.
    Nė njė studim tė tij ai shkruan; “Gruaja sa e pakėt duket aq na del e fuqishme e plot rėndėsi. Jemi msue me i ba n’asgja:.
    Mė poshtė vijon:
    I- Pozicioni i gruas nė jetė
    II- Misioni i gruas nė botė
    III- Edukatė e gruas
    Pozicioni i gruas nė jetė.
    A. Robnia e gruas dhe emancipimi i saj.
    B. Zgjimi i njė populli ėshtė tė pėrtėrimt e gruas, pra jo vetėm tė mbarojnė tagret dhe liritė e saj por edhe ta shpėtojmė prej fenimizmit tė kohės sė sotme.
    C. Gruaja me natyrė tė andėshme shėmbėllen dashuri sikur trimi forcėn. Me zyrė e detyrė qė ka si nanė ashtė mė e madhja trajtuese e njeriut, mė i skajshmi cak (kufi) i flijeve (vetmohimit), e gurrave ma e plotė pėr kah njeriu, porsi vetja, por si pjestar familje, porsi gjymtyrė e shoqnisė, i rrjedhin tė mirat nėpėr zemėr jeta, ndera, mirsitė e tė prunit por shka asht njerėzore dhe e madhnueshme”.
    Marlaskaj ka dhe ide origjinale dhe pėr dashurinė.
    a) Pėlqimi i fuqive prej korpit a tė shpirtit me nji tė mirė. I pari, pėlqimi i shkaktuar prej tė mirave tė ndjeshme. I dyti prej tė mirave tė njoftėshme.
    - Dashuria themelin e vet e ka nė pamjaftim tė vetvetes, nė kreaturėn.
    b) Me pėlqim bashkue dėshira me perugja, mu ba nji mė tė mirė. Prandaj duhen njerėzit, miqtė ndėr vedi… ata tė nji gjaku…
    c) Sa mė e naltė tė jetė e mira dhe arsyeja me e dashtė atė, aq mė e naltė e bujare do tė jetė dashnia.
    A Marlaskaj ishte jo vetėm njohės i mirė i historisė sė Shqipėrisė, e kjo duket si nė referatet, shkrimet e tij nė shtypin e kohės por ai ndihmoi dhe pasuroi akoma mė tij si nė aspektin e kėndvėshtrimit tė problematikės historike, por edhe pasurimit me fakte tė reja atė.
    Vepėr historike e mirfilltė e Marlaskajt mund tė konsiderohet ndėr tė tjera dorėshkrimi origjinal nė gjuhėn gjermane me titull “Ligjėratė mbi Shqypninė” e cila ruhet nė Arkiv dhe ėshtė e pėrkthyer nga redaksia e “Hyllit tė Dritės”. Kjo kryevepėr e tij nė fushėn e historisė ėshtė bėrė prezent prej tij nė njė tubim shkencor historianėsh nė qytetin Achen tė Gjermanisė mė 15.01.1928. Nė tė zbėrthehen ēėshtje tė vazhdimėsisė Iliro-Shqiptare dhe Marlaskaj bėn prezent nė tė argumenta gjuhsore, burime tė shkruara historike etj. Njė vend tė rėndėsishėm nė kėtė vepėr ka dhe pėrhapjes sė krishtėrimit nė Shqipėri dhe rolit tė kishės Katolike nė pėrhapjen e kulturės dhe lidhjes sė Shqipėrisė me Europėn.
    Nė “Ligjėratėn mbi Shqipėrinė” Marlaskaj i jep njė vend tė veēante familjeve princore shqiptare si Ballshajt, Komenėt, Topiajt, Kastriotėt etj.
    “Gjergj Kastrioti ishte i shkathėt dhe i zgjuar si Ēezari e Hamibali, i pandjeshėm ndaj vapės e tė ftohtit e me njė fuqi trupore tė pėrkryer” thotė Marlaskaj.
    Merita mė e madhe e Marlaskajt si historian ėshtė se pėr herė tė parė nė historinė tonė gjene njė trajtesė tė plotė arsimi dhe vijimsia e tij nė gjithė kohėn pas pushtimit turk.
    Vepra tė tjera janė “Historia e Kryqit Kuq” nė tė cilin jepen tė dhėna historike dhe vlerėsime pėr kėtė organizatė.
    Nė dorėshkrimin “Vezirat nė Shqypni” trajtohen nė formė kronike Begollajt, Ēonshollajt e Bushatasit dhe ka tė dhėna tė vlefshme.
    Nė “Ligjėraten mbi Shqypninė” ėshtė njė dorshkrim nė gjermanisht me titull “Jeta e Shqiptarvet”. Kėtu trajtohen qartė dhe shkurt familja, fejesa, martesa, edukimi i fėmijėve, jeta familjare, veshja, sėmundjet dhe mjekimi i tyre, varrimi dhe rite e doke tė tjera. Pra Marlaskaj ishte pa dyshim dhe etnolog. Ambrozi vė nė dukje disa veēori tė jetės sė shqiptarėve si; Kėngėt qė i kėndohen fėmijės nė djep, mosthirrja e bashkshortėve me emėr njėri-tjetrit, aftėsitė e mjekėve popullorė qė edhe pse ju mungojnė mjetet kryesore krijojnė operacione tė vėshtira.

    Gjuhėtar

    Marlaskaj ishte gjuhtar i spikatur. Nė njė dorėshkrim “A asht gjuha shqipe pėr ēėshtje ditunore?” Marlaskaj thekson:
    “Dita me ditė jemi tue pa dhe tue prekė me dorė nevojėn qi kemi, qė ta mbėshtesim jetėn tonė vetjake, shoqnore e industriale mbi parimet e dijės sė vėrtetė. Sa mė afėr tu bajmė vend kėtyre parimeve nė jetėn tonė shqiptare, aq mė shumė do tė kemi tė drejtė dhe themel gjallėrimi, aq mė fort do tė hullemi (afrohemi) nga kulturė e qytetnimi”.
    Nė njė vend tjetėr Marlaskaj kritikon pseudointelektualėt qė e quanin veten aksidentale dhe qė thonin se gjuha shqipe nuk ėshtė e pėrshtatshme pėr tė njohur e shprehur njohuritė e larta ditunore.
    “Unė - thotė Marlaskaj- kisha me ju thanė kėtyne zotnive tė mos nguten me marrė nėpėr gojė atė gjuhė plot fuqi, por ti vihen e ta mėsojnė, ta punojnė e atėherė tė thonė fjalėn”.
    “Popujt e europės nuk e patėn gjuhėn gjithherė tė pėrpunueme si sot. Por e punuen dhe e zhvilluen. S’bahen punėt tue ndenjė pėshtetė me duer n’ij, por brezit tė sotėm i pėrket me thye akullin e me vu dorė nė krijimin e kulturės e tė ditunisė shqiptare”.
    Duke nisur vėrejtjet mbi ortografinė shqipe, Marlaskaj shkruan Fishtės. “Njė nga mė tė mėdhatė shėrbime qė i ke ba Kombit Shqiptar, qe miratimi i alfabetit latin nė Kongresin e Manastirit tė vjetit 1908 nė tė cilėn iu qitėn (hodhėn) themelet nji ortografie tė gjithmbarshme nė Shqypni”.
    Marlaskaj e quante alfabetin themelin e gjuhės ndėrsa ngrehina (ndėrtesa mbi to) ishte ortografia dhe morfologjia duke e krahasuar kėshtu me njė shtėpi. Nė kėtė kuptim “ndėrtesa” e pa ngritur pra ortografia duhej ngritur sa mė parė.
    Kėtė detyrė e mori pėrsipėr “Komisia Letrare” por sipas Marlaskajt “parimet e zgjedhura prej komisisė letrare nuk janė asosh qė t’ju pėrgjigjen nevojave tė gjuhės sonė, nuk po thom plotėsisht, por as kah nė tė nevojshmet pikpamje. “Mendimi im – thotė Marlaskaj, se pėr tė nxitė autoritetet e ligjshme qė tu bien mbrapa kėtyre mungesave kah ana e njė ortografie tė arsyeshme e tė mjaftueshme, kam vendos tė bėj disa oroe ma tė nevojshme pėr ortografinė e komsisė letrare shqype, do oroe tė cilat tuj u gjet nė shkollė, nė jetė praktike, ditė pėr ditė mė bie nė sy edhe pa dashtė”.
    Marlaskaj kėshillon se duhen bėrė studime tė mirfillta e tė posaēme shkencore mbi gjuhė tė vjetra pėr tė dhėnė njė gjykim sa mė tė drejtė mbi etimologjinė e fjalės shqipe.

    Mendimi dhe veprimi politik i mirditasve shprehet qartė tek DEPUTETI i tyre Marlaskaj.

    Aktiviteti mė i dendur politik i A. Marlaskajt vihet re pas luftės sė I Botėrore. “Nė kėtė kohė ky patriot ishte nė ballė tė luftės pėr bashkim kombėtar, liri, demokraci e pėrparim te shqiptarėve. Ai mori pjesė gjallėrisht nė jetėn politike shqiptare tė viteve 1920-1924, duke vepruar nė rrymėn me demokratike te kohės”1.
    Duke vlerėsuar gjendjen e vitit 1923, A. Marlaskaj shkruan:
    “Njerėzit ma tė mirė, sidomos nė Shqypninė e Veriut ishin lodhun prej njė sundimi tė tillė tė dhunshėm. Ata krijuen njė shoqni zgjedhore kundėr A. Zogut. Pėr kėtė nji ndihmesė tė madhe dhanė gazeta “Ora e Maleve”, dhe revista “Hylli i Dritės”.
    Sipas Marlaskajt “Meqėnėse nė zgjedhje ishte fjala pėr hartimin e njė Kushtetute tė re pėrfundimtare i dėrguari apostolik e porositi Klerin Katolik qė tė marrė pjesė nė kėto zgjedhje dhe sipas dėshirės eventuale tė popullit tė dėrgoje edhe klerikė nė Kėshillin Kombėtar”.
    “Sapo u shpallėn listat e kandidatėve pėr deputetė nė Asamblenė Kushtetuese mė 1923, intelektuali i shquar e veterani i arsimit kombėtar, atdhetar Gasper Beltoja prej Tirane i shkruan Marlaskajt nė Shkodėr. Jam gzue shume kur lexova nr1 “Orėn e Maleve” emnin tuej pėr nė kuvendin kushtetues. Po, u gėzova sepse ju nuk kini interesa individuale e kini mu mundue pėr tė mirėn e popullit”.
    Me gjithė mjetet qė pėrdori Zogu, legale e ilegale, te dhunshme e paqsore pėr tė penguar fitoren e At Ambrozit, populli i Mirditės, vegjėlia por dhe njė pjesė e parisė mė 07.12.1923 e zgjodhi At Marlaskajn deputet nė Asamblenė Kushtetuese. Zogu humbi kėshtu pothuajse gjithė Shqipėrinė e Veriut. Qė nga kjo kohė Zogu pėr tė ardhur nė pushtet kishte vetėm njė shans: Duke u mbėshtetur nga Mbreteria Jugosllave.
    “Ky fakt ishte i njohur, prandaj i shqetsonte atdhetarėt pasi Jugosllavia kishte pushtuar Kosovėn dhe synonte tė pėrmbante edhe pjesėn tjetėr, tė paktėn Shqipėrinė e Veriut”1.
    Fitorja nė zgjedhje dhe debutimi i A. Marlaskajt nė kėtė tribunė tė lartė kombetare u prit me pėrzemėrsi nga patriotėt dhe rrethet intelektuale tė kohės. Mė 02.01.1924 Gjergj Vjerdha ndėr tė tjera i shkruan: “Tue ju urue prej Perendiet jetė, shėndet dhe plotsimin e gjithė dėshirave te Zotnis t’Uej nė pikpamje tė pėrparimit, lulzimit, nderės s’Atdheut dhe tė bashkimit e nderės sė tė gjith popullit, gėzohem shumė pėr zgjedhjen t’Uej nė Asamble”.
    A Marlaskaj nė fillim te jetės sė ksaj Asambleje Kombėtare shėnon:
    “Sapo pėrfunduen zgjedhjet ne mbėrritėm tė kuptojmė se jemi nė gjendje me krijue nji Parti te fortė kundėr Qeverisė. Ndėr 102 anetarė tė kshillit kombėtar ne mund tė llogaritnim tė paktėn 43 (m.gj.se kjo shpresė mund tė pėrligjet nė jetė kur nuk nevojitet frika)”.
    “Bisedimet pėr njė Qeveri tė re zgjatėn shumė. Njė kualicion ishte i pamundur, sepse ne donim nga njėra anė pėrjashtimin e plotė tė Zogut dhe nga ana tjetėr kėrkonim Ministrinė e luftės. Kėshtu kabineti i ri u formue pėrsėri nga Partia e Zogut, por vetė Zogu nuk merrte pjesė nė tė”1.
    Ndonėse ishte nė opozitė Marlaskaj dhe kolege tė tij si Fishta, F. Noli, Avni Rustemi, Ndre Mjeda, L. Gurakuqi, Hile Mosi, Aqif Pashė Elbasani, Bumēi etj, rritėn autoritetin e Asamblesė kombėtare, krijuan njė kulturė tė re pėrfaqsimi tė popullit, demokratizuan jetėn parlamentare, penguan mėnyrėn e sundimit anadollak dhe mesjetar tė qeveritarėve si tė Shevqet Verlacit, A. Zogut M. Libohovės etj.
    Marlaskaj u pėrpoē qė Asambleja dhe deputetėt tė intensifikonin punėn pėr tė bėrė ligje tė mira, pėr t’i shėrbyer sa mė mirė gjendjes sė brendėshme dhe marrdhėnieve me jashtė tė shtetit shqiptar.
    Kultura perėndimore dhe njohuritė e plota pėr shumė fusha e bėnė A. Marlaskajn njė nga parlamentarėt mė tė spikatur dhe mė progresiv tė Asamblesė Kombėtare dhe njė nga zėrat mė tė dėgjuar tė saj.
    A. Zogu shkruan Marlaskaj “ruhej si ne nė njė kėshtjellė ditė e natė siē ishte ruejtun kur qe Kryeministėr, megjithėse, pėr kėtė nuk kishte asnjė arsye ligjore. Kundėr kėtij qėndrimi sfidues u ngrit nė kėshillin kombėtar edhe deputeti A. Rustemi”.
    Disa ditė me vonė A. Zogu me njerėzit e tij e vrau atė ditėn pėr diell nė rrugė tė madhe.
    Vrasėsi u largue me njė hap krejt te zakonshėm pa u shqetsue.
    Marlaskaj bashkė me Opozitėn u drejtua pėr nė Vlorė jo vetėm si pėrfaqsues i Mirditės, por edhe i intelektualėve e merr pjesė gjallėrisht nė mbledhjet e deputeteve qė u mbajtėn atje (Vlorė).
    U vendos ti kėrkohej me shkresė Qeverisė burgosja e vrasėsit dhe e A. Zogut dhe dėrgimin e tyre nė gjyq. Qeveria trembej nga A. Zogu e nuk bėri asgjė. Pėrkundrazi A. Zogu mori para nga arkat e pushtetit lokal pėr tė mbledh vullnetarė kundėr opozitės. Nė kėto kushte rrugdalja e vetme ishte qė ti besohej ushtrisė. Ushtria pranoi, veēse po tė nevoiteshin forca duhet tė shtohej numri me civile vullnetarė”. Nė kėto mbledhje tė asamblistėve opozitarė, A. Marlaskaj ėshtė treguar mjaft i gjallė, i urtė dhe me njė mprhtesi politike. Fjalimet e tij tė spikatura bėnė qė ai nė listėn e asamblistėve tė renditet i dyti, fill pas F. Nolit.
    Ato ditė nė njė mbledhje Ali Kėlcyra njofton se Ceno Kryeziu ka pushtuar Krumėn. Marlaskaj i pėrgjigjet:
    “Ka ardhė nė Krumė se edhe ai asht Shqiptar”.
    Qeveria kaloi hapur, nė anėn e Ahmet Zogut madje e emėroi atė kryekomandant tė vullnetarėve qė ai vetė kishte mobilizuar.
    Nga jugu e veriu ushtria e udhėhequr nga opozita por e mbėshtetur nga jugu e veriu me vullnetarė pasi u ndesh nė njė rezistencė tė dobėt mori kryeqytetin dhe Zogu e vullnetarėt e tij u arratisėn nė Jugosllavi. Situata pas disa betejave tė shkurtėra (jug e veri 30 te vrarė) u shpėtua.

    Krijimi i Qeverisė sė Nolit 1924.
    Lidhur me kėtė Marlaskaj shkruan - “Pas arratisjes sė Partisė Zogut u shtrua ēeshtja e formimit te Qeverisė. Pėr formimin e Qeverisė sė re kishte dy rrugė:
    a) Civile, b) Ushtarake, dhe katėr kandidatė; Noli, Gurakuqi, Koculi, Delvina, fitoi Noli”.
    “Nė ligjeratėn mbi Shqipėrinė” A. Marlaskaj shkruan “Ish opozita e mėparshme kėrkoi zgjedhje tė reja pėr ti tregue popullit se ajo ishte drejtue te ky jo pėr interesa vetjake”.
    Pas vendosjes sė Qeverisė e vendosjes sė rendit Marlaskaj shkruan;
    “Nė kėtė kohė sejcili prej nesh shkoi nė shtėpi tė vet”.
    Ambroz Marlaskaj nuk bėri pjesė nė ndonjė digaster tė Qeverisė sė Nolit. Qėndrimi i Marlaskajt pėr politikat qeverisėse tė Nolit nuk ėshtė i qartė pasi ka mangėsi dokumentash por sipas P. Doēit, autor i librit “Fati i njė dijetari” thotė; “Njė gjė bie nė sy: Ambroz Marlaskaj ėshtė pėr veprime ushtarake, pėr njė dorė tė fortė kundėr bandave Zogiste qė prishnin qetėsinė dhe shkaktonin ē’rregullime nė popull”.
    Personaliteti i spikatur i Marlaskajt shihet qartė nė letėrkėmbime tė shumta (me qindra) qė ka patur me atdhetarė dhe intelektualė tė kohės tė cilėt (kėta tė fundit) e vlėrsojnė si njeri tė aftė, patriot dhe politikan i zoti.
    Pas rėnies se Qeverisė sė Nolit nė dhjetor 1924 si shmė tė tjerė personalitete pėrndiqet dhe largohet nga Shqipėria (nė mars 1925 nė Itali). Pėr periudhėn 1934-38 ka pak dokumenta pėr tė dhe njohja e veprimtarisė tij ėshtė e vogėl.
    Me 15.03.1936 i shkruan P. Rrokut njė letėr ku ndėr tė tjera Marlaskaj thekson; “Pėrkujtimi e pėrtėrin detyrimin. E kemi nė dorė me ba diēka e nuk asht ba”.
    Nė letėr i tregon se kishte krijuar njė komitet me italianė tė pasur pėr me ndihmu shqiptarėt kryesisht komunitetin katolik e kur organizimi arriti kulmin nisi lufta nė Abisini dhe i prishi gjithė planet – thotė Marlaskaj.
    “Na Shqiptarėt jemi msue tepėr keq me u mbėshtet mbi ndihma. Asht e vėrtetė se jemi tė papasun tejet, as nuk jemi te zotė tė bajmė vepra tė mėdha me mjetet tona, por do punė tė vogla mund tė bajmė. Por nuk kemi kurr nji iniciativė… po kto punė kėrkojnė mund, therrori, dizinteres, besė, drejtėsi etj… ndėrsa nga ne sa kanė qėnė nga ata qė edhe kur kanė mujt tė kenė qelė njė shkollė pa para pėr mėsim tė popullit.
    Me 30 prill 1938, Marlaskaj i dėrgon arqipeshkvit nė Shkodėr njė letėr nė tė cilėn citojmė; “Asht kot tė tham se nuk kam kurrnji tager ligjor tė shkruaj ē’ka kam nda me shkrue shkėlqesisė sate si t’vetmit Metropolit tė Shqypnisė e kėshtu gjithė ipeshkvijve tė saj. Asgja mangut si katolik i Shqipnisė e njėherit si pjestar i Klerit t’atyshėm nuk mund tė kesh kurrsesi mbi ēka ashtė ken lajmue rreth martesės sė mbrame nė Tiranė, pėrsa i pėrket pjesmarrjes sė Klerit Katolik nė atė martesė…”.
    Vetė nė cilėsinė e tregueme temen jam tue que zanin kundra kėtij shkandali tė madh qė ka ndodh nė Shqypni tė shkaktuem aty e gjithkund, tė asaj kunore qė nuk asht kunorė por konkubinat nė vėshtimin e plotė tė fjalės”.
    Mėnyra e ashpėr e trajtimit tė kėsaj letre tregon se sa i prerė ishte nė mendimet e veta frati mirditas. Kjo nuk shprehte aspak mendjemadhėsi por bindje pėr shkak tė formimit tė tij. Qėndrim nė vijimėsi antizogist qė nė vitin 1923 e deri nė kėtė letėr qė sapo cituam nuk mund tė mos sillte rrjedhime pėr A. Marlaskajn qoftė edhe nė Romė, pasi kumbarė i Zogut ishte vetė Konti Ēiano.
    Vdekja e Marlaskajt nė pranverė 1939 ishte e mistershme. Ndoshta dhe kjo ishte qe bėrė me kohė pjese e planeve pėr eleminimin e kundėrshtarėve politik tė Pushtetit Zogist.

    Tė gjitha tė drejtat e rezervuara © Autorit Gjet Ndoj

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Republika e Mirditės

    KAPITULLI XIII

    “REPUBLIKA E MIRDITĖS” – REMINISHENCĖ E NJĖ HISTORIE TĖ SHKUAR.

    1. Rėnia e rolit tė Mirditės deri nė Luften I Botėrore.
    2. Lėvizja e Kapedanit tė Mirditės pėr shpalljen e “Republikės sė Mirditės”. Kushtet Historike.
    3. Dėshtimi i lėvizjes pėr “Republikėn e Mirditės”.


    1. Rėnia e rolit tė Mirditės deri nė Luften I Botėrore.

    Me qėndresėn e tyre ndaj pushtuesve turq, nė themel tė sė cilės ishte atdheu, flamuri dhe kryqi, mirditasit bėnė histori tė ndritur nė mes tė shqiptarėve, histori e cila shkėlqen me gjithė rrezatimin e saj deri nė Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit (1878). Nė qoftė se Mirdita dhe mirditasit gjatė gjithė historisė sė pushtimit Osman deri nė vitin 1878 janė nė ballė tė luftės antiturke tė shqiptarėve pėr lirinė e tyre, pas kėtij viti (1878), kur themelohet Lidhja e Prizrenit, kur vetė Turqia numėronte vitet dhe ditėt pėr tu larguar nga Ballkani, lėvizja pėr pavarėsi e shqiptarėve merr njė trajtė dhe pėrmbajtje tė re nė raport me historinė e popujve tė krishterė tė kėtij rajoni.
    Ėshte koha kur sa mė tepėr krijoheshin dhe forcoheshin shtetet e reja tė Ballkanit dhe kalbėzohej Turqia, rriteshin mė tepėr tendencat shoviniste Sllav-Greke nė dėm tė shqiptarėve. Kjo situatė e re nė Ballkan por dhe “miqėsia” e shqiptarėve me turqit, pėr njė kohė tė gjatė qė dhe kunjuktura historike qė favorizonte tezėn e bashkėpunimit me Turqinė nė zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare duke pranuar nė fillim autonominė dhe kur tė kishte njė situatė tė pėrshtatshme tė shpallej pavarsia. Kėshtu nė fund tė shekullit XIX dhe nė fillim tė shekullit XX, historia deshi qė shqiptarėt pėr tė fituar lirinė e pavarsinė e tyre nga Turqia, rrezikoheshin mė tepėr nga popujt “miq” tė Ballkanit me tė cilėt nė fillim luftuan bashkė pėr tė penguar pushtimin Osman nė vendet e tyre, sesa nga Turqia, qė kishte qenė armiku i pėrgjithshėm i tyre. Ky raport mes “miqsh” dhe “armiqsh” pas rreth pesė shekujsh pati ndryshuar, e pėr kėtė historia imponoi shqiptarėt tė ishin “fajtorė”, megjithėse ata bėnė luftėn mė tė pėrgjaktė dhe mė tė lavdishme se gjithė popujt e tjerė nė fillimet e invadimit turk nė Ballkan.
    Kėshtu qėndrimi radikal i shqiptarėve kundėr pushtuesve turq pėr pavarėsi nuk kishte me vend pas Lidhjes sė Prizrenit e nė kėtė situatė fillon tė zbehet protagonizmi i mirditasve nė histori. Pėrsėri ata marrin pjesė nė kryengritjet dhe luftrat e shqiptarėve pėr liri, si nė fund tė shekullit XIX, por dhe nė kryengritjet e mėdha nė vitet 1910, 1911 dhe 1912 tė shqiptarėve pėr pavarėsi.
    Vitet 1912 deri 1920 janė vitet e lindjes dhe konsolidimit tė shtetit tė pavarur shqiptar.
    Mirdita qė nė mbėshtetje tė veprimtarisė patriotike tė Ismail Qemalit pėr pavarėsinė e Shqipėrisė. N/Kryetar i Lidhjes sė Vlorės qė pėrfaqėsuesi i Mirditės Nikollė Kacorri, mik i Ismail Qemalit dhe armik i Esat Pashės i cili, ky i fundit e minoi qeverinė e parė tė pavarur. Ishte kjo arsyeja kur Princit Vid, Nikoll Kacorri i kthen mbrapsht mandatin pėr tė qenė kryetar i qeverisė sė mbretit Vid vetėm se ky i fundit i vė si kusht pėr ta patur Esat Pashėn Ministėr tė Luftės e tė Sigurisė.
    Mirditasit shihnin tek Vidi njė shkėndi shprese pėr tė realizuar ėndrrėn e tyre drejt perėndimit. Kjo qe dhe arsyeja qė ata (mirditasit) ishin mbėshtetja mė e madhe pro Vidit, kundėr rebelimit tė H Qamilit dhe reaksionit prapanik, islamik e turkoman nė Shqipėri.
    ► Pas Luftės sė Parė Botėrore Mirdita pėrveēse kishte humbur rolin e saj aktiv nė histori, ajo kishte humbur dhe udhėheqėsit e saj politik dhe shpritėror.
    Mirdita “… Kishte njė kapedan trashėgimtar, Prenkėn, birin e Bibė Dodės. Abati (Prengė Doēi), ishte njė nga burrat mė tė shquar qė kishte nxjerrė Shqipėria. Vdekja e tij aty afėr Luftės sė Madhe, ka qenė njė humbje e pazėvendėsueshme. Vdekja e Prenk Bibė Dodės, i cili u vra nė gjakmarrje, shpejt pas tij, sado pak, i hoqi Mirditės njė figurė qė … ishte shėnuar. Ai nuk la djem dhe pasardhėsi i tij, njė kushėri, Mark Gjoni, u tregua kaq frikacak mė 1914, kur ia mbathi nga fronti e tha se pati ardhur “pėr tė marrė vaj pėr pushkėn, saqė i humbi gjithė mundėsitė pėr tė zėnė vendin e kreut me vlerė tė Mirditės.
    I mjeri plak Prenka e kuptonte se ditėt e Krerėve kishin perėnduar… pėr Mirditėn…”1.
    Pas Luftės sė Parė Botėrore nė Lushnjė mbahet Kongresi i Lushnjės i cili themeloi dhe qeverinė e Shqipėrisė me kryeministėr Sulejman Pashė Delvinėn. Pjesėmarrja nė tė e bejlerėve dhe e pashallarėve nga njėra anė, dhe lėnia mėnjanė e mirditasve (e krerėve), shėrbeu si shkak jo vetėm pėr tė mos ta mbėshtetur Mirdita kėtė qeveri, por dhe pėr tė shpėrthyer njė lėvizje atje, synimi i sė cilės sipas Mark Gjonit (kapedanit tė Mirditės), ishte shpallja e Mirditės Republike.


    2. Lėvizja e Kapedanit tė Mirditės pėr shpalljen e “Republikės sė Mirditės”. Kushtet Historike.

    Mirditasit dhe Mirdita mbeten anash nė proēesin e lindjes dhe konsolidimit tė shtetit tė pavarur shqiptar nė fillimin e shekullit tė XX (nga 1912 deri nė mbarim tė Luftės I-rė Botėrore). Duke e kundruar me kujdes kėtė fenomen, M. Shuflaj kishte vėnė re njė veēori: “Kundėrshtimi midis Shqipėrisė sė vogėl tė Veriut, ku edhe sot ekziston Lidhja e fiseve katolike tė mirditasve e trashėguar prej historisė, e nga ana tjetėr e Shqipėrisė mė tė madhe tė Jugut myslimanė, ku sistemi turk i ēifliqeve ėshtė bashkuar me organizimin bizantin e me pronat e mėdha tė aristokratėve shqiptarė; ky kundėrshtim, po them ėshtė kaq i vjetėr, sa pėr njė kohė tė gjatė, nuk do tė fiket ndjesia qė kanė mirditasit pėr njė republikė tė veten”2.

    . Kongresi i Lushnjės formoi njė qeveri tė kryesuar nga Sulejman Delvina nė vitin 1920.

    Pretendimet e Kapedanit Marka Gjoni pėr tė marrė disa portofole ministrore nė kėtė qeveri, nuk u mbėshtetėn nga Sulejman Delvina dhe kabineti i tij, shumica e tė cilėve ishin nga familjet e bejlerėve dhe e pashallarėve feudale shqiptar. Kjo e bėri tė pakėnaqur kreun e Mirditės i cili filloi propogandėn antiqeveritare duke mos e njohur kėtė qeveri dhe nga ana tjetėr filloi tė inspirojė njė lėvizje separatiste qė do definohej me themelimin e “Republikės sė Mirditės”. Kėshtu Marka Gjoni fillimisht nisi pėrpjekjet diplomatike duke aktivizuar njerėzit e tij pėr mbėshtetje tek mbretėria Serbe, tek Italia etj. Posaēėrisht bėri pėrpjekje nė Lidhjen e Kombeve (tė sapoformuar) me seli nė Gjenevė.
    Pėr bisedime paraprake Marka Gjoni shkoi nė Prizren pėr tė biseduar me njerėzit e Pashiqit dhe pėr tė marrė pėlqimin e tyre paraprak pėr formimin e “Republikės sė Mirditės” si dhe nėpėrmjet tyre pėr konfirmimin paraprak tė Pashiqit pėr kėtė ēėshtje. Pėr interesat e Serbisė pėr dalje nė det nėpėrmjet Shqipėrisė ishin tė kaherėshme. Kėtė kreu mirditas e dinte. Nė kėmbim tė njohjes tė “Republikės”, ai pranoi si konēesion nga Serbia ndėrtimin e njė rruge strategjike, Prizren-Shėngjin (porti detar). Kjo rrugė sipas bisedave tė bėra me pėrfaqėsuesit serb tė Pashiqit do tė ndėrtohej nga serbėt, rruge pėr makina apo “Udhė hekuri” (hekurudhė), pasi sipas Marka Gjonit gjithė territori nėpėrmjet tė cilės do tė kalonte kjo rrugė ishte nėn sovranitetin e tij (kapedanit tė Mirditės). Lėvizja seperatiste nė Mirditė i interesonte Serbisė edhe pėr faktin se nuk i interesonte njė shtet i konsoliduar i shqiptarėve pasi nė kurriz tė tyre Monarkia serbe donte tė realizonte interesat dhe synimet e vjetra tė tė parėve tė saj.
    Ndėrkohė pėrfaqėsuesit e kapedanit tė Mirditės bėnin pėrpjekje pėr njohjen e kėsaj lėvizje, nė Itali dhe nė Gjenevė (pranė selisė sė Lidhjes sė Kombeve), ku Marka Gjoni, bėri faktin e shpalljes sė “Republikės sė Mirditės”, mė 17 korrik tė vitit 1921.
    Nė situatėn qė u krijua qeveria nėpėrmjet ministrit tė saj Ahmet Zogu mobilizoi njė numėr tė madh trupash ushtarake bashkė me ato tė xhandarmėrisė pėr ta shtypur lėvizjen. Nė drejtim tė kėtyre forcave ushtarake u vendos pėr ti ndihmuar majori Prengė Pėrjaku, nipi i Oroshit qė nuk i donte Gjonmarkajt dhe qė ishte shkolluar nė akademinė ushtarake tė Austrisė. Atė botė Marka Gjoni mblodhi krerėt e 12-bajrakėve duke u dhėnė porosi pėr organizimin e mbrojtjes ndaj qeverisė, pasi vetė me 12 kalorės do tė shkonte nė Beograd pėr tė takuar dhe pėr tė kėrkuar ndihmė nga Mbreti serb. Sipas tij pas 12 ditė udhėtim (vajtje-ardhje dhe bisedime e pėrgatitje) do tė kthehej i mbėshtetur nga ushtarė serb qė sipas tij; “kur ushtria e xhandėrmėria e Qeverisė turkomane shqiptare, sapo shikoje atė nė krye tė ushtarėve serb e bjellogardiste do tė jetė sikur tė shohin diellin ndėr sy”.
    Kėshtu Marka Gjoni u nis pėr tė takuar Pashiqin nė Beograd. Situata e ndezur pėr luftė nė terren pasohej me zhvillime diplomatike e politike. Nga Gjeneva vjen njė pėrfaqėsi (komision) e Lidhjes sė Kombeve pėr tė parė gjendjen e krijuar nė Shqipėri dhe Mirditė. Nė Tiranė komisioni mori kontakt me Ahmet Zogun (Ministėr i Brendshėm) dhe vendosėn tė merrnin kontakt me krerė e pėrfaqėsues tė Mirditės nė mesin e Verės sė kėtij viti (1921). Ndėrkohė Ahmet Zogu duke shfrytėzuar kontradiktat e bajraktarit tė Oroshit Prengė M. Prenga me kapidanin Marka Gjoni kėrkoi dhe mori kontakt me tė. Prenga ishte bajraktari me me zė nė Mirditė, jo vetėm pėr pleqėsitė (gjykimet) qė kishte bėrė por dhe pėr aktivitetin e tij atdhetar.
    Nė takim me tė, Ahmet Zogu i kėrkoi nė kėmbim tė njė shumė “pa kufi parash”, parandalimin e njė ndarje tė mundėshme tė Mirditės nga Shqipėria. Bajraktari plak Prengė Marka Prenga iu pėrgjigj se e kishte vetė ndėrmend kėtė punė dhe se s’do ta bėnte pėr para. Duke shfrytėzuar dhe mungesėn e Kapedanit Ahmet Zogu e Prengė Mark Prenga organizuan takimin e komisionit tė ardhur nga Gjeneva me gjithė krerėt dhe shtėpitė e para tė 12-Bajrakėve tė Mirditės nė Orosh, tek Abacia.
    Nė kėtė kuvend krerėsh mirditas por dhe tė tjerė, u zgjodh njė pėrfaqėsi e tyre pėr tė biseduar me pėrfaqėsuesit e huaj. Nė mungesė tė kapidanit duhej zgjedhur pėrfaqėsuesi i parė pėr bisedime e ky parashikohej tė ishte Prengė M Prenga si bajraktar i bajrakut tė parė por jo vetėm kaq, kuvendi njėzėri e mbėshtetin duke i thėnė se “ti je i rrahur me ujė e me uthull dhe se nuk tė shkon gjė pėr mend”.
    Pyetja e tė huajve qė u bė ishte:
    “A e doni Shqipėrin njė, apo e doni dysh”?
    Pėrgjigjja e kėsaj pyetje ishte dhe qėllimi i ardhjes sė pėrfaqėsuesve tė ardhur nga Gjeneva.
    Kur pėrfaqėsuesi i huaj e bėri pyetjen, duke kėrkuar alternativėn qė donin krerėt nė Kuvend, tė votuar dhe firmosur, Plaku i zgjuar i Oroshit dhe i gjithė Mirditės Prengė M Prenga u tha:
    “Ju vini nga shtete me popullsi 10 , 20 apo 30 milionėshe.Shqipėria nuk ka njė million. Territoret e tjera me shqiptarė i kanė shtetet e tjera. Unė habitem se si mund tė shtrohet pyetja, - A duhet tė ndahet Shqipėria dyshė?
    Kjo pyetje ėshtė pa vend dhe provokuese pėr ne. – Si thoni ju? – Iu drejtua pėrfaqėsuesve tė Mirditės nė Kuvend. Kuvendi, njėzėri i dhanė tė drejtė bajraktarit Prengė, M.Prenga dhe njėkohėsisht nėnshkruan tė gjithė ekzistencėn e njė shteti tė vetėm shqiptar. Kjo do tė thoshte jo “Republika e Mirditės”.
    Marrja e kėsaj pėrgjigjje nga pėrfaqėsuesit e Lidhjes sė Kombeve tek Abacia nga krerėt e 12-bajraqeve tė Mirditės ishte nė fakt, fund i pėrpjekjes diplomatikė tė kapedanit pėr tė mbėshtetur Republikėn e Mirditės tė shpallur prej tij. Pas kėtij momenti Ahmet Zogu vazhdoi me intensitet mė tė lartė fushatėn ushtarake nė Mirditė qė zgjati mė tepėr se 6-7muaj (deri mė 9 nėntor 1921). Betejat mė tė mėdha mes forcave qeveritare dhe forcave seperatiste tė Mirditės u zhvilluan nė Shkallgjane, Shpale etj.


    3. Dėshtimi i lėvizjes pėr “Republikėn e Mirditės”.

    a- Veprimet luftarake tė mirditasve nuk qenė masive. Kjo ndodhi jo vetėm se krerėt qenė tė pėrēarė pėr kėtė lėvizje, por edhe pėr faktin se pėrfaqėsues tė shquar tė klerit katolik bėnė njė punė bindėse pėr dėmin qė do tė bėntė njė lėvizje e tillė separatiste, ēėshtjes kombėtare. Kapedani u mbėshtet pjesėrisht nga populli pėr rrjedhojė mbėshtetja kryesore e tij ishte ushtria serbe dhe forca tė mbetura esadiste, antiqeveritare.
    Nga ana tjetėr masat e marra nga qeveria e Iliaz Vrionit (formuar mė 11 korrik 1921), mbi njė bazė mė tė gjerė politike parlamentare ishin mė tė rrepta nė shtypjen e lėvizjes separatiste. Situata e krijuar nė Mirditė sensibilizoi jo vetėm strukturat qeveritare por dhe popullsinė shqiptare nė shumicėn e qyteteve tė tjera shqiptare. Kjo u duk nė shpėrthimin e shumė demonstratave por dhe mitingjeve qė e kundėrshtonin lėvizjen separatiste tė udhėhequr nga kreu mirditas Marka Gjoni, por veēanėrisht e papranueshme pėr opinionin popullor shqiptar, ishte mbėshtetja ushtarake serbe dhe tendencat e serbisė pėr tė pėrfituar nga vėshtirėsitė qė kishte Shqipėria nė fazėn e konsolidimit tė shtetit tė saj. Duke pėrfituar nga kjo situata shteti serb jo vetėm sulmoi Gashin, Krasniqen, por filloi njė valė persekutimesh tė nacionalistėve shqiptar nė Kosovė. Parlamenti shqiptar, tė gjithė krahėt politik tė tij, nė shtator tė 1921 u bėri thirrje gjithė vendeve perėndimore qė tė merrnin masa pėr tė ndaluar ringjalljen dhe iniciativėn e re shoviniste serbe nė dėm tė Shqipėrisė. Kjo e vuri nė pozitė tė vėshtirė shtetin shqiptar “Qeveria e Beogradit nuk u mjaftua me pėrkrahjen e Marka Gjonit dhe me krijimin e tė ashtuquajturės “Republikė” e Mirditės. Nga fund i tetorit 1921, trupat jugosllave sulmuan pėrsėri gjatė pothuajse gjithė “vijės strategjike”. Pas vendimit tė 9 nėntorit tė Konferencės sė Ambasadorėve, qeveria jugosllave u detyrua tė pranonte se do ti tėrhiqte trupat e saj nga tokat shqiptare, nė vijėn e re tė pėrkohshme tė demarkacionit, tė caktuar nga konferenca e Ambasadorėve”3.
    Duke pėrfituar nga situata e favorshme si nė Mirditė, por dhe vendimin e Konferencės sė Ambasadorėve nė disfavor tė qėllimeve shoviniste serbe, qeveria shqiptare projektoi njė operacion tė pėrgjithshėm dhe vendosi ta fillonte mė 20 Nėntor, kundėr lėvizjes nė Mirditė. Forcat e Marka Gjonit, pėsuan humbje dhe s’mundėn ta pėrballonin operacionin shtypės tė Qeverisė. Pas humbjesh tė ndjeshme ai u detyrua tė arratisej dhe tė strehohej nė Beograd.

    b. Karakteri.

    Siē e pamė kjo lėvizje seperatiste e udhėhequr nga Marka Gjoni pėrbėnte njė reminishencė tė sė shkuarės historike tė Mirditės dhe nuk motivohej nga masat e mbarė mirditasve.
    Lėvizja pėr autonomi e pavarėsi e Mirditės kundėr pushtuesve shekullor turq pėrbėn njė nga faqet mė tė ndritura tė Historisė sė Shqipėrisė, ndėrsa nė vitet e formimit dhe konsolidimit tė shtetit shqiptar kjo lėvizje pėr liri e kishte humbur motivin, qė me largimin e Perandorisė Osmane nga Shqipėria dhe Ballkani.
    Kjo lėvizje ishte pjesė e luftės pėr pushtet tė klaneve feudale e fisnore tė kohės, ku vetė Marka Gjoni pretendonte tė ishte pjesė e atij pushteti qė pėrbėhej nga pashallarė e krerė feudal tė asaj kohe. Kreu mirditas arriti tė manipulojė me demogogjinė e tij antiqeveritare duke e quajtur qeverinė “turkomane” etj, njė opinion tė caktuar nė Mirditė, duke shfrytėzuar njohjet fetare, fisnore e krahinore, vetėm pėr qėllime pushteti tė tij personal. Por duhet theksuar se edhe pėrbėrja e kabinetit ishte me njerėz tė njė mentaliteti dhe nje fryme osmaniste e turkomane, ēka nuk mund tė hapte rrugėn pėrfaqėsuesve tė njė enklave katolike siē ishte Mirdita. Me gjithė kėtė motiv i njė lėvizje te tillė separatiste dhe aq mė tepėr e mbėshtetur nga shteti me armik i kėsaj kohe pėr Shqipėrinė seē ishte Serbia ėshtė krejt i pa mjaftueshėm. Nė kėtė kėndvėshtrim Lėvizja pėr “Republikėn e Mirditės”, e vitit 1921, ėshtė lėvizje klanore pėr pushtet dhe shprehte mbi tė gjitha polarizimin e shoqėrisė shqiptare dhe paaftėsinė e aristokracisė shqiptare pėr tė bėrė shtetin, konservatorizmėn dhe prapambetjen e saj nė raport me aristokracinė e kombeve tė tjera tė rajonit.

    b - Shkaqet e dėshtimit dhe pasojat e lėvizjes sė vitit 1921 nė Mirditė.
    Lėvizja pėr shkėputje e Mirditės, nuk ishte vullneti i popullit tė Mirditės, por njė lėvizje e inicuar nga Kapedani i saj pėr interesa pushteti. Ishte njė lėvizje, pėr herė tė parė qė drejtohej jo kundėr armikut tė pėrgjithshėm Turqisė, por kundėr “pasojave” qė kishte lėnė ajo nė shekuj, ku bartės tė tyre nuk ishin armiqtė shekullorė, por vėllezėrit shqiptarė tė njė gjaku, qė tashmė ishin tė islamizuar. Kishte kohė qė Mirdita ishte e mėnjanuar nga roli i saj aktiv nė historinė tonė kombėtare, pasi siē e kemi thėnė, armiku shekullorė e i perjetshėm i tyre, Perandoria Osmane, ishte larguar prej Ballkanit. Demagogjia e Marka Gjonit, pėr luftė tė mirditasve kundėr njė qeverie turkomane, zuri vend, jo plotėsisht nė rrethet e familjeve me peshė tė Mirditės, por gjithsesi kėtė radhė, edhe pėr arsyen se udhėheqėsit shpirtėrorė e politik tė vėrtetė tė Mirditės (Prengė Doēi e Prengė Bibė Doda) nuk jetonin mė. Pra shpallja nga Marka Gjoni e “Republikės” nuk solli mbėshtetje tė plotė e tė pėrgjithshme tek krerėt, por edhe tek populli mbarė (pavarėsisht se aspirata pėr tė vetėqeverisur nė mentalitetin e mirditasve, ishte i hershėm).
    Njė arsye mė shumė se pse Marka Gjoni nuk gjeti mbėshtetje tė plotė nė Mirditė ishte edhe fakti se veprimet dhe synimet e tij per “Republikėn e Mirditės, i mbėshteti tek ndihma e Serbisė. Nė kėtė kohė Serbia kishte dalė nė evidencė, si shteti mė armik pėr shqiptarėt dhe ēėshtjen e tyre kombėtare. Nė kėtė kėndshikimi marrveshja e Marka Gjonit me Pashiqin ishin kompromentuese nė sytė e mirditasve, por dhe tė fuqive perėndimore. (nė kėtė kohė konferenca e Fuqive tė Mėdha, ajo e Londrės i kishte projektuar hartėn politike tė Ballkanit, ndėrsa “Republika e Mirditės do tė thoshte pėr ta njė reaksion zinxhir i prishjes sė raporteve tashmė tė pranuara prej tyre).
    Njė shkak me rėndėsi ishte dhe fakti se Kapedani nė planet e tij u pengua nga patriotėt e klerit katolik dhe disa krerė me peshė, veēanėrisht bajraktari i Oroshit Prengė Marka Prenga tė cilėt bėnė fushatė pėr tė mos ta pėrkrahur lėvizjen separatiste tė inicuar nga kapedani.
    Nė aspektin e mbėshtetjes dhe njohjes nga jashtė e “Republikės”, Serbia ishte e pamjaftueshme pėr tu arritur, pasi Fuqitė e Mėdha Anglia, Franca, Italia, Gjermania, madje dhe Rusia e kishin pėrfunduar projektin pėr Ballkanin. Jo vetėm kaq, por me 9 nėntor konferenca e Ambasadorėve nga Londra lėshoi urdhėrin pėr tėrheqjen e trupave jugosllave nga vija strategjike (nga Drini).

    Pasojat.

    “Republika e Mirditės” dėshtoi, por gjithsesi tregonte se pjekuria kombėtare tek “aristokracia” e kohės nuk ishte nė nivelin qė kėrkonte zgjidhja e cėshtjeve tė rėndėsishme kombėtare siē ishte; zgjidhja e problemit tė qeverisjes dhe tė shtetit shqiptar.
    Kjo lėvizje pėr Mirditėn tregonte se Prijėsi i saj ishte mė e pakta i paaftė pėr ta drejtuar Mirditėn, duke e “zhytur” lėvizjen dhe aspiratėn e vjetėr e tė ndritur tė mirditasve nė rruge pa krye.
    Vetėqeverisja nė Mirditė u dobėsua pas shtypjes sė kėsaj levizje, por ajo vazhdoi tė ruhej deri nė vitin 1952 kur mori fund me vendosjen e pushtetit komunist nė vend. Konflikti i Mirditės me Zogun nė 1921 qė njė nga shkaqet qė mirditasit e sidomos Kthellasit u bėnė mbėshtetje e rėndėsishme e marshimit tė revolucionarit Bajram Curri mbi Tiranė dhe qė solli pėr pasojė triumfin e Nolit mbi Zogun etj.
    Gjatė kohės sė sundimit tė Zogut (1925-1939), Mirdita u vetėqeveris me Ligjet e vendit (kanunit), gėzoi tė drejtėn pėr tė mos patur taksa etj. Kėshtu mbreti Zog nuk e harroi kohėn qė drejtoi fushatėn shtypėse nė Mirditė dhe vėshtirėsitė qė pati qeveria e tij pėr kėtė problem nė kohėn kur kishte qenė ministėr i brendshėm (1921).
    Nė kohėn e mbretit Zog, banorėt e Mirditės edhe sot kujtojnė kohėn kur mblidheshin taksat, vinin nga Mati, Dibra e Shkodra me bagėti etj duke iu shmangur detyrimeve fiskale. Kėshtu kur futej malli nė Mirditė nuk merrej nė evidencė pėr tu taksuar. Kjo ndodhte herė pas here, sa herė zhvillohej fushata e qeverisė pėr mbledhjen e taksave.
    Marrveshja e Zogut me Gjon Markajt pėr tė respektuar vetėqeverisjen ishte e imponuar nga rrethanat politike tė kohės, por nė kėndvėshtrimin e opozitės sė asaj kohe. Kjo marrdhėnie nuk ishte transparente dhe e drejtė nė raport me pjesėn tjetėr tė vendit.
    Nė njė draft tė pėrgatitur nga opozita e asaj kohe nė parlament (1931), sipas njė dėshmie qė u njoha, thuhet se gjeti dhe mbėshtetjen e deputetėve tė pozitės me arsyetimin qė sadopak edhe Mirdita duhet tė paguante taksa meqenėse ishte pjesė e sovranitetit tė shtetit shqiptar. Ky draft u miratua dhe i shkoi mbretit pėr tė dekretuar. Nė seancėn pasardhėse mbreti Zog shkoi nė parlament, duke dalė para debutetėve dhe duke u thėnė kėto fjalė:
    “Ju kam bėrė tė ditur se, Mirdita nuk do tė paguaj taksa dhe pėrpjekja juaj pėr tė vepruar ndryshe ėshtė e kotė. Ēdo draft i tillė do tė pėsojė kėtė fat (e grisi para tyre)”4.
    Kjo nuk shprehte ndonjė miqėsi tė Zogut me Gjon Marka Gjonin, as me mirditasit, por njė “respekt” tė imponuar nė realitetin e asaj kohe. Kjo ėshtė e vėrtetuar jo vetėm nga argumentet qė shtruam, por edhe nė faktin qė Ahmet Zogu ka tentuar tė inskenojė vrasjen e Kapedanit tė Mirditės nėpėrmjet mirditasve5, por pa ia arritur qėllimit.


    1. Edith Durham – Brenga e Ballkanit, fq.450
    2. Milan Shuflaj – Serbėt dhe Shqiptarėt fq. 162
    Kolė Gjergj Skana i vitlindjes 1913 ishte nipi i Nikollė Skanės, i njėrit prej burrave me zė tė Mirditės. Familja e tij, e kullės 4 podėshe (4 kate), ishte nga familjet e para tė Mirditės dhe bijtė e saj, tė paktėn nga shekulli XIX e deri nė Luftėn e Dytė 1944, kanė qenė aktiv nė ngjarje historike tė krahinės. Kola bashkė me Zefin e Nduen, mbaruan tė plotė shkollėn nė konviktin e famshėm tė Oroshit.
    Kėshtu Kolė Gjergj Skana jo vetėm kuptonte qė i ri se cfare ndodhte nė Mirditė dhe mė gjerė, por qė herėt ishte aktiv nė kuvende e ngjarje qė ndodhen nė kėtė krahinė. Nė kohėn e pas Luftės sė Dytė 1944 Kolė Skana aktivizohet nė krah tė nacionalistėve mirditas, klerikėve e krerėve tė krahinės, nė pėrpjekjet pėr tė penguar “invadimin” e forcave partizane qė kishin si qėllim vendosjen e pushtetit komunist edhe nė krahinėn e pashkelur nė shekuj. Pėr kėtė Kola ėshtė dėnuar dhe ka vuajtur 5 vjet burg politik nė Shpal dhe nė Shkodėr. Nė bisedė me Kolė Skanėn ndėr tė tjera dėshmoi edhe pėr “Republikėn e Mirditės duke sjellė tė gjallė situatėn e asaj kohe (nė vitin 1998, vdiq pak muaj mė vonė se tė merrja kėtė dėshmi)
    3. Historia e Shqipėrisė, Vellimi III, Viti 1984, fq. 243-244
    4. Kolė Skana “Dėshmi e dhėnė nė njė bisedė qė zhvillova nė verė tė vitit 1997 nė Masherkore tė Oroshit
    5. Mark Rabeli i vitlindjes 1911, nga Bajraku i Rranzės (njė nga bajrakėt e Ohrit) nė njė bisedė qė kemi bėrė nė vitin 1989, pėr historinė e vrasjes sė Nikollė Gojanit nga Abaz Kupi – Kryexhandar dhe bashkėpunėtor i ngushtė i Ahmet Zogut, mė ka thėnė: se Nikollė Gojani nuk pranoi tė merrte pėrsipėr tė vriste kapedanin e Mirditės, pavarėsisht nga konēensionet e ofruara nga mbreti Zog pėr ta bėrė kėtė.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Rikthimi i Prengė Bibė Dodės pas 28-vjet internim nga Turqia

    4. Rikthimi i Prengė Bibė Dodės pas 28-vjet internim nga Turqia. Pėrpjekjet e tij pėr tė rikthyer lavdinė e perėnduar tė Mirditės dhe Shqipėrisė pas vitit 1908, vetėm njė iluzion.

    Prend Doēi pas kryengritjes sė 1875-1877, nė fillimin e shekullit XX-tė theksonte:
    “… Kryetar i vėrtetė i mirditasve ishte vetėm Prengė Bibė Doda, i cili fatkeqėsisht ndodhej i internuar nė Turqi…”1.
    Me kėtė P Doēi kėrkonte jo vetėm tė justifikohej pėr veten e tij para autoriteteve osmane pasi ishte nė vėzhgim tė posaēėm, por nga ana tjetėr ishte dhe njė kėrkesė e tėrthortė pėr ta rikthyer princin mirditasve.
    “Nė kujtimet e Konsujve ka mendime pro e kundėr lidhur me qėndrimin e Doēit ndaj kthimit tė P B Dodės nė Mirditė. Sidoqoftė Doēi ka ndėrhyrė qysh herėt nė kthimin e Prengė Bibė Dodės. Nuk ka dyshim se Margjel Ndoja i Kimzės… u dėrgua tek Prengė B. Doda nė Kostamin tė Turqisė me 1903 me dijeninė e P Doēit”1.
    Margjel Ndoja i tha P B Dodės, se 12 Krerėt mirditas kanė kėrkuar qė tė organizohet arratisja nga burgu i Turqisė pėr tu kthyer nė Mirditė, pėr me u vu nė krye tė tyre si nė vitin 1876.
    Megjithatė shpresat e Prend Doēit pėr tė, tani pothuajse ishin shuar. Pėr kėtė thotė:
    “… shpresat e dikurshme pėr tė nuk pėrligjen, ai tashti ėshtė njė gjė e vdekur dhe aftėsi nuk ka”2.
    Ippen duke folur pėr internimin 28 vjeēar tė P B Dodės dhe pasojat psikologjike e fizike tė tij, ndėr tė tjera thotė:
    “Duke qėndruar 28 vjet nė internim edhe nė zjarr tė kishte qenė do ishte ftohur.
    Pas kėtij internimi tė gjatė P B Doda nuk ishte mė ai i pari. Duket se xhonturqit (Turqit e rinj) e kishin bindur pėr reformėn e tyre, ligjet etj megjithėse kėto ishin antishqiptarė dhe synonin ndėr tė tjera islamizimin e pjesės Katolike tė mbetur. Nga ana tjetėr edhe Austro-Hungarezėt mbėshteten mė mirė P. B. Dodėn se P. Doēin.
    Historiani Pal Doēi nė lidhje me kthimin e P. B. Dodės nė vitin 1908 shėnon:
    “Me urdhėr tė xhonturqve P. B. Doda doli nė Mirditė dhe mbodhi Kuvendin e 12 Bajrakėve nė Shpalė nė tė cilėn shpalli besnikėrinė e tij ndaj turqėve tė rinj. Pas kėsaj Qeveria vendosi nė Orosh godinėn e administratės qeverisėse. Duke patur frikė P. Doēin dhe influencėn e tij nė popull, por dhe njė kundėrveprim tė mundshėm me armė kundėr tij dhe qeverisė, P. B. Doda nė njė fjalė dhe me Marka Gjonin e kundėrshtuan vendosjen e administratės turke nė Orosh (Mirditė), duke e pėrligjur se pėr njė tė huaj nuk kishte asnjė shtėpi e asnjė truall nė Orosh.
    … pėr kėtė Valiu u bind dhe se P. B. Doda tani gjysmė turk do tė ishte mė i pėrshtatshėm se cilido nėnpunės turk pa fuqi e pa prestigj”1.
    Nė Mirditė qė nga viti 1820-1868 por dhe nė kohėn e kryengritjes 1876-1877 ishte krijuar njė mendėsi pėr krijimin e njė Principate autonome qė do tė pėrfshinte territoret mes Drinit e Shkumbinit. Kjo ide pati mbėshtetje deri diku edhe nė perėndim, veēanėrisht nga Franca. Bashkė me kėtė mendėsi kishte lindur dhe njė ndjenjė dinastike ndaj derės sė Gjon Markut. Protagonistėt kryesorė tė formimit tė kėtij mentaliteti ishin jo vetėm Bibė Doda e i biri Prengė Pashė Mirdita por dhe Abatėt e Mirditės si Zarishti e Krasniqi. Megjithatė ky mendim qe ushqyer kryesisht nga konsujt e huaj. Natyrisht nė mbėshtetje tė idesė pėr njė princėri shqiptare fillimisht nė veri deri nė Shqipėrine e mesme dhe pastaj nė gjithė Shqipėrinė, me qėllimpėrfundimtar Shqipėrinė e pavarur, kishte qenė dhe rilindasi ynė Prengė Doēi. Jo vetėm kaq, por nė kryengritjen e 1876-1877 qė e tentoi kėtė rezultat kishte rolin e pazėvendėsueshėm P. Doci bashkė me pinjollin e Bibė Dodės, Prengė Bibė Dodėn.
    Por tash (1908) nė kushte tė reja, pėr tė mos i rėnė ndesh kėtij mentaliteti, Prengė Doēi veproi me shumė kujdes e maturi. Austro-Hungarezėt u munduan ti rritnin namin P. B. Dodės.
    “Duke u nisur nga ky mendim meqenėse nė vjeshtė tė vitit 1908 xhonturqit donin tė organizonin njė aksion tė madh shqiptarėsh kundėr Malit tė Zi, me qėllim qė ti afronin shqiptarėt me qeverinė xhonturke, A Krali propozon qė kjo ndėrmarrje tė mos i besohet P. Doēit por P.B.Dodės duke i vėnė nė pėrforcim edhe Tefė Curanin, e disa oficerė turq”1. Nė kėtė ide A. Krali kishte tė drejtė, pasi e kuptonte mirė se P. Doēi ishte i qartė se veprimet kundėr fqinjėve tė shqiptarėve (mirditasve) ishin kompromentuese pėr ta dhe kėtu pėrfitonte vetėm pushteti Xhonturk. Pasi u kėshillua herė-pas-here nga Doci, P.B.Doda filloi tė mos kishte ndonjė pasion pėr mbėshtetjen e qeverisė Xhonturke. Pika qė do ta divorconte mendimin e P. B. Dodės me turqit ishte jo vetėm mos dhėnia e njė pushteti tė madh nė duart e tij, por dhe pika kushtetuese qė kishte tė bėnte me islamizimin. Nė pėrgjithėsi prijėsi patriot i atij populli (Mirditasve), qė nuk e kishte pushuar asnjėherė luftėn pėr liri dhe kjo qe dhe shkaku i ruajtjes sė traditės e kulturės arbnore, pas kthimit nga internimi qe konfuz nė idetė e tij, ishte i paqartė nė qėndrimin dhe marrėdhėniet me tė huajt dhe ēėshtjes shqiptare (mėnyrės mė tė mirė pėr tė fituar kjo ēėshtje).
    Nė kėtė kohė Preng B. Doda pėr interesa tė veēanta kishte marrėdhėnie tė mira, por dhe kontradikta me kushėririn e tij Marka Gjoni.
    “P. B. Doda e M. Gjoni nė fillim shkuan mirė, e bashkėpunuan me njėri-tjetrin. I pari e pėrdorte tė dytin si njohės tė vendit e tė njerėzve, i dyti nuk e shihte si rival se ishte i vjetėr e pa fėmijė.
    Ndėrsa marrėdhėniet e M. Gjonit me Abat Docin nuk kishin qenė asnjėherė tė mira. Pėr Doēin M Gjoni ishte i pagdhendur, mendjemadh dhe i egėr”1.
    Rivaliteti dhe lufta pėr pushtet mes P B Dodės dhe M Gjonit bėri qė ky i fundit pėr tė fituar pushtetin (nė krye tė Mirditės), u lidh dhe mbėshteti Xhonturqit.
    Megjithatė P. B. Doda ka luajtur njė rol tė dorės sė parė nė Kryengritjen e Bregut tė Matės, epiqendra e sė cilės qe Mirdita e Lezha si pjesė e saj.
    Mirdita ka luajtur njė rol mjaft tė rėndėsishėm nė kryengritjet e viteve 1910-1912 pėr pavarsinė e Shqipėrisė. Por nė qoftė se drejtuesit e saj do tė kishin unitet dhe jo luftė mes tyre, atėherė kryengritja dhe rezultatet e saj do tė ishin me pasoja pozitive pėr historinė e mė vonėshme tė Shqipėrisė.
    Patriotėt e Shqipėrise sė mesme kishin planifikuar njė kryengritje qė tė pėrfshinte fillimisht Kurbinin, Mirditėn e Shqipėrinė e Mesme dhe pastaj gjithė Shqipėrinė.

    4. Kryengritja e Bregut tė Matės.

    Pėrpjekjet pėr pavarėsi tė shqiptarėve kulmuan nė kryengritjet e viteve 1910, 1911 dhe 1912.
    Kryengritja e vitit 1912 ishte kryengritja mė e madhe jo vetėm se detyroi Turqinė dhe Evropėn tė njihnin atė pavarėsi (tė cunguar) tė Shqipėrisė (28 nėntor 1912) por edhe pėr faktin se kjo kryengritje ishte e pėrgjthshme dhe e koordinuar mė tepėr se asnjė herė tjetėr. Shtrirja e veprimeve ushtarake ishte nė gjithė territorin shqiptar, nga Gjilani, Ferizaj, Peja, Prishtina, Malsia e Mbishkodrės, Dibra, Mirdita e Kurbini, Shqipėria e Mesme, Vlora e Gjirokastra etj.
    Kryengritja e Bregut tė Matės ishte njė nga fragmentet kryesore tė kėsaj kryengritje dhe shėnon njė nga kulmet e saj. Kjo kryengritje ishte vazhdim i luftės sė kahershme kundėr sundimit turk.
    Epiqendra e saj ishte Mirdita, Lezha e Kruja, me shtrirje deri nė Kosovė dhe Shqipėri tė Jugut.
    “Pėr Zonėn luftarake Mirditė-Lezhė-FushėKrujė e deri nė Redon me njė popullsi Katolike duhej marrė mė sė pari pėlqimi i Prengė Pashės (Dodės), pa fjalėn e tė cilit as Mirdita e as Zhupa, as bajrakėt e Lezhės e Kthella nuk luanin vendit”1.
    Negociatori pėr bisedime me P.B.Dodėn (pashėn) ishte Mustafa Kruja i cili e gėzonte respektin e princit Mirditas.
    Prengė Bibė Doda dhe Mustafa Kruja ranė dakort qė lėvizja e armatosur tė fillonte dhe drejtuesi i kryengritjes tė ishte Abdi Bej Toptani nė Tiranė-Durrės-Krujė, kurse pėr Kurbinin Gjin Pjetėr Pervizi i Skurajve.
    Mė 2 Korrik 1912 u bė deklarata e fillimit tė kryengritjes nė Vilajetin e Shkodrės dhe u firmos nga Abdi Toptani, Baba Zeneli etj, nė tė cilėn bėhej thirrje gjithė shqiptarėve pėr kryengritje kundėr sundimit turk.
    Nikollė Kaēorri ishte njė nga projektuesit e kėsaj lėvizje antiosmane por dhe organzator e mbėshtetės i saj. Nė njė letėr qė Nikollė Kaēorri i dėrgon Abdi Toptanit, pasi i pėrshkruan gjendjen e lėvizjes edhe nė pjesė tė tjera tė vendit shkruan;
    “Edhe ndėr kėto anė lypset tė bėhen veprime tė forta, sikurse ajo e Bregut tė Matės, qė ta marrė vesh gjithė Evropa se gjithė shqipnia po lufton trimnisht pėr tė drejtat e veta dhe se po ndizej gjithnjė e ma fort kryengritja. Po bahen luftra tė rrepta dhe kryengritėsit pėrditė po fitojnė”1.
    Kryengritja filloi sips planit ditėn e parė tė korrikut nė Krujė e cila ra nė dorė tė tyre nė 3 Korrik tė 1912.
    Mė 3 Korrik u hartua shpallja e fitores e cila u hartua nga Nikollė Kaēorri nė tė cilėn thuhej;
    “U realizua qėllimi i shqiptarėve tė cilėt s’kanė dėshirė tjetėr veē tė mirėn dhe lirinė e tij”.
    Dy luftrat ballkanike dhe synimet shoviniste Nikollė Kaēorri i ndiqte me shqetėsim tė posaēėm.
    Shqetėsimet dhe obligimi i tij pėr tejkalimin e kėsaj situate duken qartė nė letrėn qė i shkruajti Perandorit Franc Jozef tė Austrisė ku shprehej;
    “Shumė tė rrezikshme e tė vėshtira janė kėto ditė pėr ne Shqiptarėt… shtetet e Ballkanit po sulen me e pėrpi dhe me e coptue Shqipninė”1.
    Pėr ti shpėtuar kėsaj situate tė vėshtirė Nikollė Kaēorri dhe Ali Fehmi Beu u nisėn me 12 tetor 1912 nė Mirditė, pėr tė kėrkuar mbėshtetjen e saj pėr t’iu bashkuar planeve tė qeverisė Austriake. Kėto lėvizje tė Kaēorrit ishin tė koordinuara me drejtuesit e kryengritjes si Abdi Bej Toptanin, Fasti Pashėn etj.
    Njė thirrje e rėndėsishme e Nikollė Kaēorrit nė kėto kohė tė vėshtira (kohėn e luftrave ballkanike) pėr Shqipėrinė dhe tė ardhmen e saj, ishte qė tė qetėsoheshin fiset Katolike dhe tė evitohej ndarja e Shqipėrisė nga shtetet Shoviniste Ballkanike. Edhe Austria e vlerėsonte dhe e mbėshteste veprimtarinė e Nikollė Kaēorrit. Pėr kėtė i propozohet qeverisė Austriake tė dekorohej me “Kryqin Franc Jozef”. Ky dekorim, thuhej nė propozim do tė ndikonte pozitivisht nė rrethet patriotike shqiptare dhe respekti pėr politikat Austriake nė Shqipėri do rritej.
    Kjo kėrkesė u realizua vetėm nė prill tė vitit 1917.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Kryengritja e kurbinit

    KAPITULLI XII

    KRYENGRITJA E KURBINIT (1905-1907) DHE E BREGUT TE MATĖS (1911) TREGONIN SE LUFTA PĖR LIRI NĖ MIRDITĖ DHE RRETHET E SAJ NUK ISHTE SHUAR.

    1. Kryengritja e Kurbinit 1905-1907. Aktiviteti politik dhe shpirti kryengritės i Nikoll Kaēorrit.
    2. Rikthimi nė atdhe (pas 11 vjetėsh) i Preng Doēit dhe aktiviteti i tij patriotik deri nė Luftėn e Parė Botėrore
    3. Rikthimi i Prengė Bibė Dodės pas 28-vjet internim nga Turqia. Pėrpjekjet e tij pėr tė rikthyer lavdinė e perėnduar tė Mirditės dhe Shqipėrisė pas vitit 1908, vetėm njė iluzion.
    4. Kryengritja e Bregut tė Matės.


    1.Kryengritja e Kurbinit 1905-1907. Aktiviteti politik dhe shpirti kryengritės i Nikoll Kaēorrit.

    Ėshte veēori dhe karakteristikė e pėrgjithshme se gjatė gjithė kohės kur Shqipėria dhe ēėshtja Kombėtare shqiptare ka qenė nė udhėkryq, fretėrit katolik shqiptar kanė luajtur njė rol fondamental jo vetėm nė hedhjen e themeleve tė kėsaj kulture dhe kėsaj ēėshtje, por janė bėrė jo rrallė frymėzues tė aksioneve kryengritėse tė luftės pėr liri tė shqiptarėve. Kėshtu pėr kėta klerikė nė veprimtarinė e tyre shpesh ēėshtja kombėtare zen vendin kryesor nė vend tė edukimit fetar kristian, pėr tė cilėn u arsimuan e formuan.
    Njė ndjenjė e tillė atdhetarie pati pushtuar dhe qėnien e Nikollė Kaēorrit i cili u pėrpoq e sakrifikoi deri nė rrahjen e fundit tė zemrės sė tij tė madhe.
    Nė fillim tė shekullit tė 20-tė vihet re tendenca e qeverisė turke pėr tė intensifikuar sundimin e Shqipėrisė nė pėrgjithėsi por dhe pėr ta vendosur kėtė sundim plotėsisht edhe nė trevat katolike si Kurbin dhe bajrakėt e tjerė tė Mirditės, Bregut tė Matės e Lurės. Tendencat pėr tė detyruar Kurbinasit pėr tė paguar taksat qeverisė turke nga njėra anė si dhe vendosmėria pėr tė mos ta njohur kėtė pushtet dhe pėr tė qenė tė pavarur nga ana tjetėr, pėrbėjnė dhe shkakun kryesor tė ballafaqimit me armė dhe shpėrthimit tė kryengritjes sė Kurbinit nė vitet 1905-1907.
    Organizatorėt dhe frymėzuesit kryesorė tė kėsaj kryengritje ishin pėrveē Nikollė Kaēorrit edhe patriotė tė tjerė nga Kurbini, Kruja e Durrėsi si: Gjin Pjetri (i pari i 45 pleqve tė Krujės e Kurbinit) nga Skurajt, famulltari i Laēit At Shtjefėn Gjeēovi, Llesh Pjetri i Milotit, durrsakėt Neki Libohova, Kristaq Rama, Mihal Rama, Hafiz Ali Podgorica, Abaz Ēelkupa, Sejda Kėrtusha etj.
    Kuvendet ishin njė institucion kryesor i vendimit popullor pėr kryengritje nė tė cilėt roli i Nikollė Kaēorrit ėshtė i spikatur. Njihen kuvendi I, II dhe III i Kurbinit nė vitet 1906-1907. Veprimet luftarake qenė tė organizuara dhe u shtrinė nė gjithė Kurbinin si; Skuraj, Laē, Mal i Bardhė, Gjormė etj. Njė nga burimet qė u mbėshtetėn pėr tė dhėnė njė panoramė tė pėrgjithshme, pėrdorėn pėrmbajtjen e letrave qė kėmbente Nikollė Kaēorri me Shtjefėn Gjeēovin gjatė kėsaj kohe. Nė kėto letra por dhe burimet e tjera tė shkruara; letrat e Nikollė Kaēorrit me Konsujt Austrohungarezė, letrat e Konsujve Qeverisė sė tyre Austrohungareze etj.
    Nga kėto burime historike rezulton se Nikollė Kaēorri e presupozonte mbėshtetjen e qeverisė Austrohungareze kundėr qeverisė Turke. M.gj.atė qeveria Austrohungareze ka hezituar gjithmonė pėr tė pėrkrahur kėto lėvizje e shpesh ajo ka bėrė thirrje pėr ndėrprerjen e luftimeve. Qėllimi, tė ruhej “Status Kuoja”.
    Kuvendi i III-tė i Delbnishtit pati pjesmarrje jo vetėm tė krerėve tė Kurbinit por dhe Mirditės e Krujės dhe kishte si qėllim zgjerimin e rezistencės kundėr taksave tė qeverisė Turke.
    Pavarėsisht nga pėrfundimi i Kryengritjes rrjedhoja me pozitive e saj ishte se ndjenja pėr pavarsi e shqiptarėve u ngrit njė shkallė mė lart dhe pushteti turk nė Shqipėri dobėsohej ēdo kohė e mė tepėr. Veprime tė tilla, por dhe tė tjera nė Mirditė, Shkodėr etj, ishin veprime qė pėrbėnin prologun e kryengritjeve shqiptare nė vitet 1910, 1911 dhe 1912, pėr kurorzimin e pavarsisė kombėtare.

    q Burgosja

    Veprimtaria atdhetare e Nikollė Kaēorrit ishte vėnė me kohė nė shėnjestėr tė qeverisė turke. Arrestimi i shumė organizatorėve tė kryengritjes sė Kurbinit Ymer Deliallisit, Mustė Haxhiu etj ishte njė nga masat kryesore pas rėnies sė saj. Jashtė kėtij proēesi ndėshkues nuk mund tė ngelte organizatori kryesor i saj Nikollė Kaēorri. Spiunėt qė gjurmonin veprimtarinė e kėtij patrioti futėn nė dorė shumė tė dhėna qė kishin tė bėnin me furnizimin me armė tė kryengritėsve si dhe siguruan letra tė tij tė cilat kishin tė bėnin me organizimin e rrezistencės antiosmane si dhe mosbindjen e popullsisė sė Kurbinit pėr tė paguar taksat e detyrimet osmane.
    Preteksi pėr arrestimin e Nikollė Kaēorrit u bė kapja e armėve dhe e letrės sė Kaēorrit nė Shijak.
    “Kryeprifti i Katolikėve emzot Nikollė Kaēorri u burgos… pėr kėto shkaqe. Mė 4 tė kėtij muaji (korrik 1910), dy shėrbėtorė tė kryepriftit, sipas zakonit tė pėrjavshėm merrnin postėn nga Kaēorri pėr tė dėrguar nė Delbnisht (Kurbin) ku banon arqipeshkvi. Pas dy ditėsh qė u nisėn bashkė me postėn e me plaēka tė tjera pėr ti ēue nė shtėpi tė priftit nė Delbnisht, u kapėn rrugės sa arritėn tek ura nė Shijak… Bashkė me materialet u kapėn dhe armė e letra qė i kishte ēue Nikolle Kaēorri”1.
    Pavarėsisht se shėrbėtorėt qė u kapėn nuk pranuan se materialet (armėt) kishin tė bėnin me Nikollė Kaēorrin, pėrkundrazi ata thanė nė gjyq se kjo ėshtė e vetmja mėnyrė e qeverisė pėr ta mbajtur K/priftin nė burg.
    Nė fund tė dhjetorit, nė masa tė larta sigurie Nikolle Kaēorri u dėrgua nga Durrėsi nė Stamboll (diku nė brigjet e detit Marmara), pėr tu gjykuar dhe mbajtur nė burg. Gjykimin e parė e mori nė gjykatėn e Durrėsit me 4 vjet burg. Vendimi i Gjykatės e dėnonte jo vetėm pėr armėt, por edhe pėr nxitje kundėr ligjeve tė shtetit dhe pjesmarrje nė kryengritjet e Kurbinit (1905-1907).
    Burgosja e Nikollė Kaēorrit bėri jehonė tė madhe brenda por dhe jashtė vendit;
    - Pėr lirimin e Nikollė Kaēorrit u interesua pranė Stambollit qeveria Austrohungareze e cila nė Kongresin e Berlinit 1878, kishte fituar tė drejtėn e protektoratit nė trevat shqiptare katolike. Po kėshtu dhe Vatikani kishte tė njėjtin interes.
    - Nė mbrojtje tė Nikolle Kaēorrit u vunė nė radhė tė parė vėllezėrit e tij patriotė si; Gj Fishta qė mbrojti nė mbledhjen e Gjenevės, Dervish Hima qė e vuri gazetėn e tij nė shėrbim tė ēėshtjes Kaēorri. Po kėshtu H Mosi etj.
    - Edhe nė Kuvende e mbledhje qė zhvillonin shqiptarėt patriotė mbronin dhe protestonin kundėr mbajtjes sė Nikollė Kaēorrit nė burg. Kėshtu ndodhi nė mbledhjen e Junikut 23-25 Maj 1911, ku u kėrkua lirimi i tij.
    - Pėr kėto arsye Sulltani urdhėroi Ministrin e Brendshėm Turk qė Nikollė Kaēorri tė lirohej. “Lirimi u bė mė 17 Qershor 1911”1.
    Ky lirim i imponuar e rriti autoritetin e patriotit Nikollė Kaēorri dhe reagimi shqiptar do tė rritej. Shkaku kryesor ishte; Xhonturqit vunė regjimin e terrorit duke mbyllur klubet kulturore e patriotike nė gjithė vendin, mbyllen shkollat shqipe, vranė shumė shqiptarė dhe burgosėn e ndoqėn patriotėt dhe eksponentėt e kulturės Kombėtare.
    - Kjo qe dhe shkaku kryesor qė nė Shqipėri sundimi turk u bė i padurueshėm dhe shqiptarėt tani ishin nė kryengritje masive antiosmane pėr pavarsi.

    2. Rikthimi nė atdhe (pas 11 vjetėsh) i Preng Doēit dhe aktiviteti i tij patriotik deri nė Luftėn e Parė Botėrore

    Preng Doēi nė fillim qe burgosur (1877) nė Turqi e mė vonė me ndėrhyrjen e Papės, Austrisė, Francės etj, ai u lirua me kusht qė tė mos futej nė territoret e zotėruara nga Perandoria Osmane. Pėr kėtė ai u ngarkua me detyra nga Papa i Romės duke shėrbyer nė tre kontinente dhe shumė qytete e shtete si, Romė, Kanada, SHBA, Kalkuta (Indi), Dalmaci etj.
    Nė verė tė vitit 1888 emėrohet nga Papa Abat i Mirditės. Po nė kėtė kohė nxirret dhe leja pėr tė lėvizur Abati vetėm nė Mirditė e Shkodėr dhe ky qe kusht i Qeverisė turke.
    Nopēa nė kėtė kohė shkruan: “Dalja e papritur dhe plot shkėlqim nė detyrėn e Abatit tė Mirditės e kėtij njeriu tė jashtėzakonshėm nė ēdo kuptim, qė kishte qenė zhdukur nga sytė e mirditėsve 11 vjet mė parė, shkaktoi mbresa nė tėrė Shqipėrinė e Veriut. Abacia u zgjerua me dekrete tė njėpasnjėshme tė Papės dhe nė 1894 ajo pėrbėhej nga 13 Famulli. (Lezhė, Mirditė e Lurė). Priftėrinjtė e huaj e shihnin me urrejtje indigjenin jo vetėm se ishte mė i pėrgatitur se ata por qė mori mbėshtetje nga Papa dhe Vatikani.
    Rikthimi nė Abacinė e Mirditės (Oroshit) i Prend Doēit nė pamje tė parė tė krijonte idenė se nuk do i jepte mundėsi tė riaktivizohej me ēėshtjen kombėtare, pėr shkak tė historisė sė vjetėr por dhe tė rrethanave nė kohėn qė u kthye. Por s’ndodhi ashtu.
    Prend Doēi tani me njė begraund kulturor mė tė madh dhe me njė pėrvojė tė jashzakonshme do ta pėrqendronte veprimtarinė e tij nga politiko-luftarake nė politikė, filozofike e kulturore duke dhėnė njė kontribut kombėtar tė pazėvendėsueshėm jo vetėm pėr Mirditėn por pėr mbarė ēėshtjen Kombėtare Shqiptare.
    Pas kthimit tė Prend Doēit nė Atdhe raportet dhe situatat nė Ballkan kishte ndryshim. Sa mė shumė theksohej kriza nė Perandorinė Osmane dhe dobėsohej Turqia aq mė tepėr rritej oreksi dhe tendenca shoviniste ndaj tokave shqiptare tė shteteve ballkanike tė cilat tashmė ishtin tė pavarura nga Turqia si: Serbia, Greqia, Mali Zi etj.
    Nė kėtė kėndvėshtrim Prend Doēi dhe rilindas tė tjerė shprehen pėr autonominė dhe jo pėr pavarėsinė e menjėhershme tė Shqipėrisė.
    Pikpamja pėr sigurimin e autonomisė sė Shqipėrisė sipas Doēit dhe princit Prengė B Doda ishte: Tė sigurohej autonomia e trevės sė Mirditės dhe e zonave pėr rreth (nga Drini nė Shkumbin), tė konsolidohej ajo nė kėto zona dhe pastaj tė lidhej besa nė gjithė trevat shqiptare e tė sigurohej autonomia pėr gjithė shqiptarėt.
    Parashikohej qė pėr njė kohė tė shkurtėr shteti autonom shqiptar do tė konsolidohej si nė aspektin e organizimit ushtarak, kulturor dhe politik e kėshtu ai (shteti), do tė mund tė shpallej i pavarur nga Turqia pa patur frikė nga agresioni Sllavo-grek ndaj tij. Proēesi i autonomisė thotė Doēi, pėr nga zgjerimi do ti ngjasonte dallgėve qė lėvizin kur hedh gurin nė njė pellg me ujė,nga qendra nė periferi.
    Kėshtu edhe Doēi si stėrgjyshėrit e tij mendonte se kushtet shtetformuese pėr shqiptarėt janė nė zonėn e “Arbėrit” tė Skėnderbeut, por edhe pėr faktin se kryesisht kjo zonė kishte ruajtur mė shumė se asnjė tjetėr traditėn shqiptare; besė, fe e shqiptari.
    Nė kėtė zonė ku do tė fitohej fillimisht autonomia pėr shqiptarėt ishte ruajtur e gjallė lėvizja antiosmane dhe flamuri i Skėnderbeut.
    Teza e autonomisė u bė pėr gjithė Rilindjen si teza kryesore nė lėvizjet politike e diplomatike.
    M S Gurra thotė: “Prend Doēi - njė nga apostujt mė me vlerė tė fesė sė shqiptarizmės, mendonte se nė radhė tė parė pėr tė fituar duhet tė zhdukej mosbesimi midis myslimanėve e tė krishterėve dhe shqiptarėt tė kishin njė fe tė vetme- Shqiptarinė”.
    Prend Doēi predikonte se “Besa e vėnė nė pėrgjithėsi kundėr gjakmarrjes i hap rrugėn besės e lidhjes pėr mbrojtjen kombėtare”.
    “Popullsia e Matit dhe e Dibrės - shkruan Doēi - kanė fillue tė shohin nevojėn pėr me u bashkue me katolikėt, sidomos me Mirditėn. Me rastin e festės sė Abacisė tonė mė 14 Maj morėn pjesė mbi 300 myslimanė nė ceremoni, ē’ka asht nji gja si diēka e re”1.
    Politika dhe platforma e Xhontuqve ndėr tė tjera parashikonin dhe islamizimin e plotė tė Shqipėrisė, pikė e cila qe kundėrshtuar me forcė nga Prend Doēi. Kjo duket qartė nė fjalėt qė i tha Prend Doēi-Turgut Pashės; “Liritė e Mirditės janė njohur nė Kongresin e Berlinit e pranuar nga Porta e Lartė. Turgut Pasha pohoi se i njihte ato liri e i nderonte vendimet e Evropės e tė Portės sė Lartė prandaj nuk do ti shtrinte nė Mirditė veprimet spastruese ushtarake m.gj.se e kishte rrethuar mjaft mirė nė tė katėr anėt atė. Duke shfrytėzuar kėtė “konjukturė” rreziku, veēanėrisht Serbėt e hartuan platformėn e bashkimit tė zonės katolike bashkė me Shkodrėn e Malin e Zi.
    Edith Durham sjell njė dėshmi tė Prend Doēit pėr qėndrimin dhe pikpamjet e tij politike kombėtare;
    “Fliste me menēuri tė madhe. Ndoshta ishte njė nga mė tejpamėsit nacionalistė shqiptar… nga lartėsia e kėtij vendi, ne soditnim Shqipėrinė, vargje malesh si valė tė gurta tė njė deti mal qė ngrihej drejt njė qielli mrekullisht tė kaltėr dhe humbisnim nė lartėsinė e njė horizonti tė kuqėrremė. Ai i lėvizte duart me kryelartėsi e entuziazėm drejt kėsaj pamje… Ėshtė gabim - mė tha Ai - tė veprojmė qė tani kundėr Turqisė. Turqia nuk ėshtė mė keqi armik qė kemi. Vendi ynė ka vuajtur tmerrėsisht nga Turqia. Por Shqipėria nuk vdiq. Larg nga kjo. Tani kemi njė armik tjetėr shumė mė tė keq qė rritet dita ditės dhe ky ėshtė Sllavi. Rusia me kishėn e saj fanatike dhe me ēetat e egra Serbo-Bullgare ėshtė gati tė shkatėrrojė Shqipėrine e tė fshijė nga faqja e dheut katolikėt e myslimanėt sėbashku… pastaj zgjati dorėn drejt Pejės. Tej nė ato anė – tha Ai – ėshtė vendi qė Serbėt e quajnė Serbi e vjetėr. Por atje ėshtė njė Shqipėri shumė mė e vjetėr. Atje ėshtė e populluar me shqiptarė, shumė prej tė cilėve janė viktima… tė Traktatit tė Berlinit. Kėta janė shqiptarėt e vėrtetė qė kanė jetuar nė ato troje brez pas brezi. Ai traktat ia dha Serbėve e Malazezėve dhe ata, tė zeztė u shpėrngulen o tė sharrojnė. Me qindra humbėn jetėn nė male.
    … Vėshtro atje poshtė Ulqinin, qytet thjeshtė shqiptar qė e kėrcėnuan nga luftanijet e Fuqive tė Mėdha. Na e rrėmbyen me forcė. Si do ti kundėrshtonim nė tė gjithė Evropėn?… Kosovėn e keqpėrdorin Sllavėt… Ata e dinė mirė se gjersa nė njė vend ndodhėn 10 serbė bashkė, Rusia bėn be qė e gjithė zona ėshtė Sllave.
    … Shpirti i Kombit ėshtė zgjuar si tek myslimanėt edhe tek tė krishterėt.
    … Nė qoftė se bėhet luftė tjetėr Sllavėt do tė na mundin. Ne duhet tė bėjmė propogandė qė ti japim Evropės tė kuptojė se ka dhe popuj tė tjerė pėrveē Serbit e Bullgarit qė duhen ēliruar. Tani Turku ėshtė e vetmja forcė mbrojtėse e jona ndaj Sllavit shkelės. Prandaj unė them tė mos bėjmė asgjė qė mund tė dobėsojė turkun gjersa tė bėhemi aq tė fortė, sa tė qėndrojmė vetėm nė kėmbė e tė kemi fituar njohjen e Europės. Kur do tė rrėzohet perandoria turke ne duhet tė mos biem as nė duart e Austriakut e as ato tė Sllavit”1.
    Prend Doēi mori pjesė direkt dhe indirekt nė lėvizjet pėr autonomi e pavarsi 1910-1912.
    Nuk ka dyshim se me mjetet qė i lejoheshin Prend Doēi qėndronte nė radhėn e parė tė organizatorėve. “Nė njė kuvend tė mbajtur nė Kallmet nė ditėt e para tė tetorit 1911 krerėt e 12 Bajraqėve tė Mirditės vendosėn qė tė mos tu binden autoriteteve osmane, tė hiqej kajmekanllėku, tė largohen trupat, tė njihen Prengė Bibė Doda e Prend Doēi si tė parėt e vendit”1.
    Nė mars 1912 Prend Doēi mbėshtet kuvendin e Zejmenit, i cili vendosi mėnyrėn e veprimit tė kryengritėsve dhe u caktua komanda e pėrbashkėt.
    Tėrthorozi nxiti dhe pėrgatiti kuvendin e Perlatit nė tė cilėn u lidh besa dhe u ndanė detyrat luftarake midis Kthellės (Mirditė) dhe Dibrės.
    Prend Doēi pėrkrahu dhe nxiti mbajtjen e kuvendit tė Rubikut nė tė cilin u zgjodh delegacioni qė do tė pėrfaqėsonte tė beslidhurit nė Shkup. Nė atė kuvend u hartua dhe njė projektKushtetute pėr Shqipėrinė autonome ku ai dha ndihmesėn thelbėsore. Ky Statut (Kushtetute) u njoh nga konsujt me emrin “Memorandum i Mirditasve”.
    Prend Doēi mbante lidhje me gjith prijėsat e kryengritjes, si nė Mirditė e Kurbin por dhe Malėsinė e Madhe. Nė Kurbin mbante lidhje me Gjin Pjetrin e Skurajve – veteran i kryengritjeve nė Kurbin.
    Pas Prengė Bibė Dodės nė vend tė tij ka qenė Marka Gjoni, njė njeri me tė cilin Prend Doēi ndryshe nga i pari pati marrėdhėnie mosbesimi. Kjo pėr arsye se Marka Gjoni nuk shprehte aspiratat e Mirditės dhe tė shqiptarėve se sa interesat e tė huajve qė e kishin ndihmuar pėr tė qenė i pari i Mirditės. Pėr kėtė Ai merrte pas vitit 1912 njė rrogė tė majme nga austrohungarezėt e mė vonė dhe nga tė tjerė shtete qė luanin politikė jo favorizuese pėr Shqipėrinė. Nė kėtė kohė diplomati Anglez J Sėire shkruan:
    “Mirditasit nėn udhėheqjen e abatit tė tyre guximtar me sa patėn mundėsi ndoqėn njė politikė kombėtare”.
    Qėndrimi aktiv e kryengritės, por dhe asnjanės nga ndikimet e tė huajve, gjeti shprehjen nė mėnyrė shumė origjinale dhe nė aktivitetin zyrtar tė qeverisė sė pėrkohshme shqiptare tė Vlorės e cila shpalli asnjanėsinė nė konfliktin Ballkanik.
    Prend Doēi pėrshėndeti ngritjen e flamurit dhe mikun e tij I Qemalin si kryetar i Qeverisė tė dalė nė Vlorė. I Qemali e vlerėsonte me superlativa abatin e Mirditės Prend Doēin.
    Mė 16.12.1912 u mbajt njė kuvend i gjerė nė Orosh nė selinė e Prend Doēit, nė tė cilėn morėn pjesė pėrfaqėsues tė Matit, Dibrės, 12 Barjaqeve tė Mirditės, Pukės, Dukagjinit dhe tė Kurbinit. Doēi nė fjalimin e tij mund tė thuhet se ishte dhe themeli i marrėveshjes. “Shtylla e sė ardhmes sė Shqipėrisė sipas Doēit do tė ishin pėrfundimi i njė bese tė pėrgjithshme, bashkim e vllazėrim”. Kjo i shėrbente padyshim Qeverisė sė Vlorės qė sapo ishte formuar.
    I Qemali eiaka kėrkuar mbėshtetjen e tij pėr Qeverinė qė kryesonte, Abatit tė Mirditės.
    Nė njė nga shumė letrat qė kėmbenin I Qemali me Prend Doēin shkruhet “Kam nevojė tė bindėsh malėsorėt katolikė trima, tė cilėt nuk luftojnė gjė tjetėr veē pėr pavarsinė kombėtare dhe i kėrkon tė dėrgojė 2 delegatė qoftė nė Vlorė, qoftė sėbashku me komisionin nė Europė”1.
    Nė 24 prill 1913 ditėn para kuvendit qė kishte organizuar Prend Doēi, Esat Pashė Toptani ia lėshoi Shkodrėn Krajl Nikollės sė Malit tė Zi.
    Ja si e priti kėtė akt tradhtie tė Esatit Prend Doēi.
    “Ndodhem nė njė gjendje tmerrėsisht tė tronditur. Mora vesh lajmin e ramjes sė Shkodrės nė duart e Malazezėve. Ky lajm erdhi zyrtarisht nė komandėn Serbe tė kėtushme me urdhėn qė tė pėrshėndesė fitoren e mbretit Nikollė me tė shtime topash, gjė qė u bė sot nė mėngjes ora 1030 ” 2.
    Sidoqoftė nė bazė tė ftesės sė Prend Doēit mė 4 Maj 1913 u mblodhėn nė qytetin e Lezhės nė Kuvend, Bregmatas, Dukagjinas, Mirditas, Malėsi Madhe, Pukė, Lumė, Mat, Dibėr, Zadrimė, djelmėnia shkodrane etj. Nė Kuvend u zgjodh njė komision prej 16 vetėsh pėrfaqėsues tė gjithė krahinave i cili formuloi njė kėrkesė ultimative drejtuar Komandantit tė flotės ndėrkombėtare pėr tė mos njohur aneksimin e Shkodrės Malit tė Zi.
    Kuvendi lidhi besėn e tė gjithė pjesmarrėsve qė nėn flamujt e Shqipėrisė tu dalė zot trojeve shqiptare deri nė tė mbramen pikė gjaku, duke mėsy edhe Shkodrėn pėr me e nxjerrė jashtė Malin e Zi”3.
    Njė vit mė vonė qė besa tė mos prishej (kuvendi nė Lezhė) mes gjithė krahinave shqiptare, Prend Doēi organizon nė Shkodėr njė miting nė kujtim tė ngritjes flamurit kombėtar. Nė fjalimin e tij Prend Doēi ndėr tė tjera tha:
    “Flamuri – tha ai – ėshtė shenjė bese, vllazrimi e bashkimi, dashurie pėr liri e pavarsi. Kush don flamurin don familjen e vet, shtėpinė e vet, qytetin e vet, vendin, atdheun e vet. Sot duke ngritur flamurin nė Shkodėr (nė kalanė e Rozafės), mendja na shkon nė kohė tė moēme”1.

    PREND DOĒI MBĖSHTET PRINC VIDIN

    Nė pranverė (mars) 1914 shprehet pėrsėri nė krahun e Vidit. Njė nga shkaqet ndėr tė tjera pėr kėtė mbėshtetje duhet tė kenė qenė dhe lėvizja fondamentaliste islamike nė Shqipėrinė e Mesme. Prend Doēi ishte kundėr gjakderdhjes vllavrasėse, kur turkomanėt tė ndėrsyer nga tė huajt filluan tė djegin katundet e krishtera rreth Bizės, tek ai u krijua bindja se ngjarjet kishin marrė karakterin e njė fanatizmi tė tepruar fetar qė ēonte nė luftra fetare”2.
    Nė pėrpjekje pėr tė mėnjanuar vllavrasjen pėr shkaqe fetare, Princi Vid thirri nė njė mbledhje pėrfaqėsues tė spikatur shqiptar si: Prengė Bibė Doda, Ismail Qemali, Bajram Curri, Prend Doēi, Isa Boletini e Fuat Toptani.
    U dhanė mendime tė ndryshme. Prend Doēi e Fuat Toptani u shprehėn pėr njė mėsymje kundėr rebelėve ndėrsa I Qemali bėri thirrje pėr pajtim.
    Mė vonė Prend Doēi ishte pėr njė sulm, por mbreti siē thotė, ėshtė shumė i urtė e me tu dhimtė. Rebelet do ta bajnė Durrėsin varr n.q.se mbreti nuk e zbraz. I Qemali duke vlerėsuar Prend Doēin shkruan: “Ne e bėmė si e bėmė Shqipėrinė, ky do ta bėnte pa ne e mė mirė se ne”.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Pėrgatitjet pėr krijimin e alfabetit tė gjuhės kombėtare shqipe

    2. Pėrgatitjet pėr krijimin e alfabetit tė gjuhės kombėtare shqipe

    a. Shoqėritė Kulturore dhe shoqėria Bashkimi.
    2-b. Kongresi i Manastirit dhe kontributi i shoqėrisė Bashkimi nė definimin e variantit pėrfundimtar tė alfabetit tė njehsuar kombėtar (1908)

    2-a. Shoqėritė kulturore dhe shoqėria “Bashkimi”.
    Nė fund tė shekullit XIX dhe fillim tė shekullit XX problemi i njė alfabeti tė njehsuar (tė vetėm) tė gjuhės qe njė obligim kryesor i rilindasve nė fushėn e kulturės dhe edukimit kombėtar.
    Nė funksion tė kėtyre ēėshtjeve u krijuan shumė shoqėri kulturore, brenda e jashtė vendit, tė gjitha kėto me iniciativėn e rilindėsve tė spikatur si Sami Frashėri nė Stamboll “shoqėria e shkronjėzave”, Prend Doēi me shoqėrinė “Bashkimi” Shkodėr, Ndre Mjeda shoqėria “Agimi”, De Rada nė Italinė e Jugut bashkė me Dhimitėr Kamardėn, Asdreni etj. Nė fazėn e pėrpjekjeve pėr tė pėrdorur njė alfabet tė gjuhės shqipe viheshin re shumė varjante.
    De Rada e Komadra pėrdornin alfabetin e thjeshtė latin.
    Alfabeti i Stambollit ose ndryshe i “Frashėrit” kishte bazė latine por huazoheshin nė tė gėrma greke e sllave. Ky alfabet rezistoi rreth 15 vjet dhe gradualisht u mėnjanua pasi siē theksonte A Xhuvani “ishte njė trazė, njė ngatrresė”1.
    Shoqėria “Agimi” e kryesuar nga poeti ynė Ndre Mjeda i influencuar nga autoritetet austrohungareze qė ishin prezent nė Shqipėri, pėrdorte njė alfabet diakritik tė ngjashėm me alfabetet qė i pėrdornin popujt sllavė, pjesė pėrbėrėse tė Perandorisė Austro-Hungareze.
    Albanologu i shquar Hahn pėrdorte alfabetin grek tė cilin mė vonė e pėrdori dhe Rilindasi K Kristoforidhi.
    Autoritetet e Portės sė Lartė bėnin pėrpjekje qė gjuha shqipe tė shkruhej me shkronja Turko-Arabe. Albanologė tė ndryshėm pėrdornin alfabete sipas rastit e dėshirės.
    Shoqėria me alfabetin mė praktik, me bazė latine e dyshkronjėsh, mjaft estetik e lehtėsisht i pėrdorshėm ishte siē thonė shumė bashkėkohės, shoqėria “Bashkimi”.
    Nė njė botim pėr Dhimitėr Kamarda nė 1870 shkruhet:
    “Nga kėto emėr kishte bėrė… madje tė madh, De Rada, Dh. Kamarda…. Tė tjerėt kush mė shumė e kush mė pak mbetėn tė panjohur nė botėn shqiptare dhe arbėreshe, pėrveē Prend Doēit i cili u bė i njohur me punėn pėr alfabetin”2.
    Alfabeti i shoqėrise “Bashkimi” i hartuar nga Prend Doēi dhe antarė tė tjerė tė shoqėrisė si Fishta, D. Koleci, L. Gurakuqi etj, u bė shpejt mjaft prezentabėl dhe i pėrdorur nga shumė organe shtypi tė kohės.
    “Albania” e F Konicės pėrdorte alfabetin e kėsaj shoqėrie. Po kėshtu organe tė tjera si “Shqiptari” nė Bukuresht dhe nė fillim tė shekullit tė 20tė u bė alfabeti mė i pėrdorur.
    Albanologu Ippen pėrdorte alfabetin diakritik tė cilin mė vonė e pėrdori shoqėria “Agimi” e N Mjedės. Nė fillim tė shekullit tė 20-tė kishte mjaft variante e alternativa pėr bėrjen e gjuhės shqipe me alfabet tė sajin. Nopēa duke parė pėrdorimin e shumė alfabeteve (varjanteve) nga shoqėri kulturore por dhe persona tė rėndėsishėm tė asaj kohe thotė: “nė Shqipėri kishte kaq shumė alfabete sa kishte njerėz qė dinin tė shkruanin”1.
    Pėr tė dalė nga ky pėshtjellim dhe pėr tė nisur njė periudhė pėrpjekjesh konvergjente por dhe tė dobishme pėr njė alfabet dhe gjuhė tė njehsuar shqipe, Prend Doēi dhe njerėzit e tij nė shoqėrinė “Bashkimi” pėr hartimin e alfabetit ndoqėn kėto parime:
    - Alfabeti tė ishte sa mė praktik qė tė botoheshin libra jo vetėm nė Austri por dhe Amerikė, Kanada, Evropė etj, nė ēdo shtypshkronjė tė pėrdorte shkronja latine.
    - Tė merrej parasysh tradita 300 vjeēare e tė shkruarit shqip me alfabetin e vjetėr si Budi, Bardhi, Bogdani. Shenjat e vjetra tė kėtij alfabeti tė zėvendėsoheshin me dyshkronjėshin, kryesisht nėpėrmjet shkronjes h siē qe vepruar dhe nė gjuhė tė tjera tė popujve tė qytetėruar tė botės.
    - Kėtė mėnyrė tė shkruari Prend Doēi e quante praktik dhe estetik2.

    E Durham shkruan se: “Prend Doēi qe shpikėsi i njė sistemi tė shkėlqyer pėr tė shkruar shqipen sipas tė cilit duke pėrdorur shkronjat latine, qėroi theksat e ndryshėm e shkronjat e tepėrta”1.
    Rivaliteti mes shoqėrisė Bashkimi tė Prend Doēit dhe shoqėrisė Agimi tė Ndre Mjedės shkonte mė tej. Pėr rivalitetin mes Mjedės e Docit pėr ēėshtjet shkencore tė gjuhėsisė ka patur dhe prononcime tė bashkėkohėsve kryesisht rilindas por dhe tė huaj.

    L Gurakuqi shkruante: “Nga smira qė kanė pėr kryetarin e “Bashkimit”, qė ėshtė Prend Doēi, zot shumė i ndershėm e burrė… Mjeda e Pekmezi shtypėn nė Vjenė disa libra, njė abetar… aspak i lehtė pėr tu lexuar e i ngatėrruar”.

    Tet Curani: “Prend Doēi mendoi tė fuste njė “Alfabet shqip”, por nxiti zilinė dhe kundėrshtinė e atyre qė kujtonin se mund tė bėnin mė shumė”.
    Me pėrkrahje tė “Agimit” u vunė vazhdimisht autoritetet Austriake duke ushtruar trysni jo tė vogel kundėr varianteve tė tjera por veēanėrisht kundėr “Bashkimit”.
    Nuk ėshtė e rastit qė Gullhavski kėrkoi nga ipeshkvijtė shqiptar tė jepnin deklarata me shkrim se nė shkollat e dioqezave tė tyre do tė pranonin vetėm librat e shtypun me alfabetin e Mjedės.
    Prend Doēi kundėrshtoi duke pėrdorur dy argumenta:
    Alfabeti i “Agimit” nuk e ka nė vetvete fuqinė e duhur pėr tė mbėshtetur luftėn kundėr helenizimit e Rusizmit vėrshues prej vendeve qė na rrethojnė.
    Ky alfabet nuk garanton jetė tė gjatė as nuk e ka nė vetvete atė qė lypset, pėr tu bėrė njė ditė alfabet kombėtar.1

    L Gurakuqi nė prill tė vitit 1904 shkruan “… mė e mira, mė e lehta ndėr tė tjera m’u duk abeja e Akademisė sė “Bashkimit” tė Shkodrės, e cila e ngrehur krejt nė themel tė abe-sė latine e pas gjurmėve tė asaj qė pėrdoren Bardhi, Budi e Bogdani, megjithė ndonjė mungesė ėshtė ajo qė pėrdoret mė tepėr”2.
    Faik Konica nė njė letėr shkruar Sotir Peēit thotė:
    “Po njė nga ato alfabete nje i vetėm u njoh, … Kjo abe e ēuditshme ėshtė e “Bashkimit”… Burrat me atdhesi e kuptojnė se ēėshtja e abe-sė ėshtė kombėtare, politike e mė parė se gjithēka praktike…
    I vetmi alfabet qė u njoh jashtė qarkut tė ngushtė tė disa toskėve dhe u pėlqye prej ēdo farė qendrash, ėshtė ai i “Bashkimit”. Mė i pėrhapuri, mė praktik, mė i pėrlqyeri se ēdo tjetėr ėshtė alfabeti i “Bashkimit”…
    Zef Skiroj “… E kam pėlqyer alfabetin e “Bashkimit” tė Prend Doēit dhe pėr kėtė po sakrifikoj idetė e mija dhe ia vlen.
    A Xhuvani “Pėr shkronjat e njė abeje tė pėrgjithshme tė merren shkronjat e shoqėrisė sė “Bashkimit”, pasi ato sot janė mė tė pėlqyeshmet dhe mė tė pėrdorshmet nė mė tė shumtėt shkrimtarė, … Alfabeti i “Bashkimit” me duket mė i dobishėm e mė i ardhur nė gjuhėn tonė”1. Ndėrsa duke e krahasuar me alfabetin e Stambollit dhe tė Sofjes A Xhuvani thotė:
    “Alfabeti i Stambollit dhe i Sofjes janė njė traze, njė ngatėrrese prej shkronjash latinishte, greqishte e sllavishte”2.

    b) Kongresi i manastirit, kontributi i shoqėrisė “bashkimi” nė definimin e variantit pėrfundimtar tė alfabetit tė njehsuar kombėtar.

    Njė nga pikat kulmore tė “aksionit” kulturor kombėtar por dhe historisė tonė tė rilindjes padyshim mbetet Kongresi i Manastirit. Iniciativėn pėr tė bėrė njė tubim kombėtar me qėllim unifikimin e njė abceje (alfabeti), pėr tė kapėrcyer situatat konfuze nė lidhje me kėtė ēėshtje kardinale tė gjuhės shqipe, e mori shoqėria “Bashkimi” e Manastirit. Kjo nismė doli nė gusht 1908.
    Qėllimi sipas ftesės ishte:
    Ti japim njė mbarim kėsaj tė madhje nevojė pėr bashkim tė tė gjithėve nė njė Abe”1.
    Shoqėria “Bashkimi” nė Shkodėr e priti pozitivisht ftesėn pėr njė nismė tė tillė. Nė njė shpallje tė veēantė tė shoqėrisė “Bashkimi” Prend Doēi shkruan:
    “Bashkimi, qė mė sot dėfton se shfaqi dėshirėn qė shqiptarėt tė mblidhen pėr tė vendosur ēėshtjen e shkronjave e ka shpresė qė “Bashkimi”, “Agimi” dhe “Frashėrimi” tue i dhėnė dorėn shoqi-shoqit, do tė pėrdorin sėbashku me njė mėnyrė tė vetme, do ti pėrmbledhin fuqitė e veta e ti drejtojnė nė njė mėnyrė tė vetme, pėr zhvillimin dhe zbukurimin e tė amblės gjuhė shqipe… Dėshiri ynė ka qenė qė atėherė… (qė nė themelim tė “Bashkimit” 1889), tė jemi tė lirė nė punėn tonė e tė mos bėhemi rob i askujt”1.
    Lidhur me kėtė qėndrim tė Prend Doēit pohon dhe
    M S Gurra se: “Prend Doēi nė kohėn e Kongresit tė Abesė nė Manastir ish mė i zjarrti pėr tu bashkuar tė gjith alfabetet nė njė alfabet shqiptar”2.
    Kjo shoqėri caktoi si delegat 2 antarė tė saj pėr nė Kongres; Gj Fishtėn dhe L Gurakuqin.
    La Gurakuqit iu besua nga arbėreshėt tė mbronin disa elementė tė alfabetit tė De Radės, pra pėrfaqėsonte dhe arbėreshėt nė Kongres.
    Nė kėtė kongres tė mbledhur 14-22 Nėntor 1908 nė Manastir morėn pjesė pėrfaqsues tė 26 zonave (nga 2 delegatė), pra gjithsej 52 delegatė. Pjesa mė protogoniste e delegatėve ishin pėrfaqėsuesit e 3 shoqėrive qė servirnin dhe nga njė variant sejcila; shoqėria “Stambollit” me Mitat Frashėrin pėrfaqėsues, Gj Fishta e L Gurakuqi tė shoqėrisė “Bashkimi”, Ndre Mjeda e shoqėrisė “Agimi”, dhe personalitete tė tjera historike si N Kaēorri i klubit “Vllaznia” tė Durrėsit, Fehmi Zavalani i klubit “Bashkimi” tė Manastirit, H Mosi, Shahin Kolonja, M Grameno etj.
    Pas hapjes sė Kongresit nga kryetari i shoqėrisė “Bashkimi”, tė Manastirit qė ishte dhe pėrfaqėsues organizator u zgjodh njė komision me njerėz kopetent (12 veta). Nga shoqėria “Bashkimi” e Shkodrės u zgjodhėn nė komision tė dy delegatėt e saj, Gj. Fishta dhe L. Gurakuqi. Gj. Fishta u zgjodh kryetar i komisionit me 49 vota, nga 52 votues.
    Detyra qė mori komisioni ishte qė pėr 3 ditė me dyer tė mbyllura, tė punohej me pėrgjegjėsi atdhetare pėr tė dhėnė njė projekt abeje dhe pėr ta miratuar pėrfundimisht nė kongres.
    U shqyrtuan tė trajtohen 3 varjantet kryesore tė “Bashkimit”, “Frashėrit” dhe “Agimit”.
    Qė nė fillim komisioni vendosi qė alfabeti qė do tė delte do tė ishte me bazė latine. Nė kėtė mėnyrė varjanti i Mjedės ra shpejt me gjithė se propogandohej si variant shkencor dhe mbėshtetej shumė nga tė dėrguarit austro-hungarezė qė vėzhgonin nė Kongres. Kėmbėngulja e veēantė e pėrfaqsuesve tė “Bashkimit”, Fishta e Gurakuqi bėnė qė tė skualifikohej varianti diakritik sllavo-kroat i Mjedės. Nė kėtė moment Mjeda i inatosur pėr “disfatėn” rreshtohet me pėrfaqėsuesit e shoqėrisė “Stambollit” dhe mbron variantin e “Frashėrit”.
    Pas debateve tė shumta e vendos qė tė pranoheshin dy variante tė tė dy shoqėrive: i “Bashkimit” dhe i “Stambollit”. Nė lidhje me arritjen e suksesit tė “Bashkimit” dhe Prend Doēit e Gjergj Fishtės ka patur vlerėsime e relacione jo vetėm nga personalitete kulturore kombėtare por dhe nga albanologė tė huaj (konsuj tė ndryshėm) etj.
    Konsulli Austro-Hungarez nga Manastiri njoftonte Vjenėn:
    “Vendosen dy alfabete njė thjeshtė latin (pothuajse identik me atė tė abatit tė Mirditės) dhe i ashtuquajturit alfabeti i Stambollit (Frashėrit)”1.
    Konsulli Rus nė Manastir nė njė kumtim tė hollsishėm mbi kongresin e Manastirit ndėr tė tjera shkruan:
    “U pranua njėzėri alfabeti i “Bashkimit” dhe i Frashėrit”1.
    Antari i Komisionit Gjergj Qiriazi pohon: “Ne vendosėm me vota tė plota tė adoptojmė dy alfabete atė tė “Bashkimit” dhe atė tė “Frashėrit” me disa ndryshime sipas nevojave tė gjuhės”2.
    Mihal Grameno i cili nė Kongres mbajti anėn e alfabetit tė Stambollit shkruan:
    “Tė tretėn ditė komisioni na nxori dy Abece; Tė Stambollit me ndryshime dhe tė “Bashkimit” i cili pėrdoret sot”3.
    Profesor Petėr Barti vė nė dukje:
    “Ka qenė me tė vėrtetė njė kėnaqėsi e madhe pėr Doēin kur nė nėntor tė vitit 1908, shqiptarėt u morėn vesh tė pėrdorin dy alfabete ku njėri prej tė cilėve ai i “Bashkimit”, shėrben si baze”4.
    Kėshtu marrin fund pengesat dhe triumfon varjanti mė i mirė i alfabetit tė gjuhės shqipe ai i “Bashkimit” siē e kemi vėnė re pėr miratimin e alfabetit vihen re pėrplasja e dy kulturave; 1) Ajo orientale e moderuar e pėrfaqėsuar nga M Frashėri, Sh Kolonja, e M Grameno e Mjeda qė kishte nė pėrzierjen e saj elemente tė kulturės aziatike e bizantino-sllave dhe 2) kultura oksidentare-perėndimore qė pėrfaqėsohej nga P Doēi, Gj Fishta, L. Gurakuqi, De Rada, Komadra, Z. Skiroj por dhe Konica, H. Mosi etj dhe nė kompleksitetin e vet kjo kulturė pėrfaqėsonte elemente autoktone “Iliro-Shqiptar” bartės tė tė cilėve ishin Budi, Bogdani, Bardhi, dhe elemente tė kulturės romane. Varianti fitoi dhe shqiptarėt pėrfituan mė tė mirėn abece.

    Krijimtaria Letrare.

    Nė fushėn e krijimtarisė poetike e prozaike Prend Doēi ka vendin e vet tė spikatur nė epokėn tonė tė rilindjes. Shumė nga veprat e tij krijuese me njė mjeshtri e frymzim kombėtar janė botuar pa amtarė pėr shkak tė rrethanave tė vėshtirė tė veprimtarisė sė tij. M gj atė duke u nisur vetėm nga ato qė janė botuar, Prend Doēi shndrit si njė yll nė qiellin shqiptar tė epokės rilindase, krahas yjeve tė tjerė si Naimi, De Rada, P. Vaso, Asdreni etj.
    Disa nga veprat e tij tė botuara nė atė kohė janė:
    “Kėngė pėr Dora d’Istrien”, “Njė kushtrim shqiptarėve”, “Shqypnia nė Robėri”, “Vajtim pėr Maria Roza Toēin”.
    “Nė poezinė Shqipnia nė Robni” nė njė strofė tė saj perceptohet dhe ndjehet njė frymzim jo i zakontė:
    “Prej reshė po del njė gjamė qė thotė:
    jo nuk ėshtė e veje e nanė pa djem Shqypnia!
    Prej reshė zbret njė flamur nė botė;
    E nguli i Nalti dhe shkroi “Lirė le tė jetė trimnia”.

    Nė prozė me gjithė shkrimet e shumta qė kishte, u hartuan me emrin e tij shumė pak si p.sh.
    “Kumtim mbi Epirin”, “Mbi abacinė e shėnllezhderit nė Mirditė”, Topografia e Lezhės”, “mbi gjendjen kishtare nė Shqipėri” etj.
    Kėto vepra kanė vlerė historike, etnologjike e kulturore.
    Krijmtaria e Prend Doēit influencoi shumė nė frymėzimin patriotik popullor dhe pati jehonė tė madhe tek bashkėkohėsit.
    Nė Kongresin e Durrėsit 1918, Mehmet Konica ngriti me forcė ēėshtjen e bashkimit kombėtar. “Kėtė bashkim ta kuptojmė ashtu si e kanė shprehur poetėt tanė N. Frashėri te “Dallėndyshet” (Bagėti e bujqėsi), P. Vaso tek “O moj Shqypni” dhe P. Doēi tek “Shqypnia nė robni”1.
    Nė veprėn “Dora d’Istries” shqiptarėt P. Doēi renditet si poet pas De Radės e Z. Jubanit”2.
    “Poeti Ali Asllani… kujtonte shpesh… fjalėt qė i kishte thėnė
    I.Qemali pėr P. Doēin “Ne e bėmė si e bėmė Shqipėrinė, ky do ta bėnte pa ne e mė mirė se ne”3.
    Shėnim: (kjo pjesė qė bėn fjalė pėr krijimtarinė ėshtė e fq. 16 tė kėtij materiali).
    Madhėshtia e kėtij kolosi rilindas duket shumė qartė. P Doēi nė fund tė shekullit 19, e fillim tė shekullit 20 spikat me personalitetin e tij si luftėtar e prijės, diplomat e politikan, gjuhtar e poet, njohės i shumė gjuhėve e qytetėrimeve tė tjera si Italisht, Anglisht, Gjermanisht, Serbisht, Greqisht, Indisht etj.
    Bie nė sy dhe tė shqetėson fakti se: P Doēi gjatė gjithė veprimtarisė sė tij patriotike pati njė rezistencė jo vetėm tė tė huajve por dhe nga bashkėkohės qė influencoheshin nga kulturat orientale si Turkoaziatike, bizantino-greke dhe Sllave qė pėrfaqėsojnė nė pėrgjithėsi kulturėn Orientalo-Bizantine.
    Ky personalitet qė luftoi si askush tjetėr pėr rilindjen e kulturės Iliro-Shqiptare, e me orjentim natyral Romano-Oksidentale, vazhdoi tė luftohej edhe pas vdekjes duke u pėrpjekur tė lėnė nė harresė, duke mos e botuar veprėn dhe veprimtarinė e tij. Kur njė popull nuk ka heronj ėshtė mirė ti krijojė ato, ndėrsa kur i ka dhe i harron, ai nuk ka tė ardhme. “Mėkatarėt” e shqiptarėve, as sot nuk e thonė tė vėrtetėn.
    Dhe dėmi nuk rėndon mbi Prend Doēin, Fishtėn, Konicėn, Marlaskaj etj, por mbi shqiptarėt qė humbin etėrit shpirtėror, bartėsit e kulturės kombėtare por dhe udhėrrėfyesit e sė ardhmes sė tyre perėndimore.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Kleri franēeskan me prengė doēin

    KAPITULLI XI

    KLERI FRANĒESKAN ME PRENGĖ DOĒIN LUAJTĖN ROL KRYESOR NĖ FORMIMIN E KULTURĖS KOMBĖTARE SHQIPTARE

    Nė fillimet e lindjes dhe formimit tė kombit shqiptar, njė rėndėsi tė dorės sė parė do tė kishte edukimi i tij kulturor, atdhetar e arsimor, orjentimi dhe karakteri i kėsaj kulture, sepse kjo do tė pėrzgjidhte nė koshiencėn e tij dhe orientimin e drejtė pėr tė ardhmen. Nė kėtė aspekt ka luajtur njė rol shumė tė rėndėsishėm shoqėria “Bashkimi” e themeluar nga Abati i Mirditės Preng Doēi, i cili e kryesoi gjithmonė atė, i mbėshtetur nga mirditas tė tjerė si: Dodė Koleci, Gjergj Fishta, Tom Velaj, Ambroz Marlaskaj, por dhe prelatė tė tjerė katolikė, por dhe intelektualė shkodranė; Dom Ndoc Nikaj, Shtjefėn Gjoēovi, Hilė Mosi, Luigj Gurakuqi etj.

    1. Shoqėria Gjuhėsore e Letrare “Bashkimi”
    a) Formimi i shoqėrisė “Bashkimi”
    b) Marrdhėniet e saj me shtypin dhe aktiviteti botues i saj
    c) Kontributi i Prend Doēit nė fushėn e gjuhės dhe letėrsisė shqipe
    d) Puna e Prend Doēit dhe e shoqėrisė “Bashkimi” pėr hapjen e shkollave shqipe dhe pėrgatitja e teksteve pėr to
    2. Pėrgatitjet pėr Krijimin e Alfabetit tė Gjuhės Kombėtare Shqipe
    a) Shoqėritė Kulturore dhe Shoqėria “Bashkimi”
    b) Kongresi i Manastirit dhe kontributi i shoqėrisė “Bashkimi” nė definimin e varjantit pėrfundimtar tė alfabetit (1908)

    1-a) Formimi i Shoqėrisė “Bashkimi”.

    Fill pas rikthimit nga emigrimi dhe shėrbimi 11 vjeēar jashtė Atdheut, Prend Doēi u angazhua pėr ēėshtjen kombėtare me njė guxim tė pashoq, me pjekuri tė rrallė por dhe me kulturė dhe pėrvojė tė papėrsėritshme. Rilindasi ynė Prend Doēi tani pas kthimit ishte i mbikqyrur rreptė nga autoritetet turke dhe ndihej i kufizuar pėr shkak tė historisė sė tij tė shkuar aktive politike e atdhetare. Bile qeveria turke e pranoi rikthimin e tij me kusht tė lėvizte veten nė territorin Mirditė-Shkodėr.
    Megjithatė asgjė s’mund ta ndalte atė.
    Nė vitet 1888-1889 duke u konsultuar me patriotė tė tjerė, klerikė e laikė, projektoi formimin e njė shoqėrie atdhetare e cila tė luante njė rol nė kulturėn kombėtare si nė fushėn e gjuhėsisė, letrave dhe formimit tė alfabetit tė gjuhės kombėtare shqipe.
    Shoqėri tė tilla ishin tė ndaluara zyrtarisht, por, Prend Doēi pėr kėtė shfrytėzoi aktivitetin fetar i cili ishte i ligjshėm, pėr tė maskuar aktivitetin atdhetar e kulturor.
    Mbledhjet pėr formimin e shoqėrisė patriotike Prend Doēi i zhvillonte nė shtėpinė e tij. Pas kontrollit qė i bėnė Doēit por dhe pas hetimit qė i bėri valiu Prend Doēi ky i fundit iu pėrgjigj: “Po zotni, kam thirrur disa priftėrinj e jam duke pleqėruar disa punė feja, e faje ėshtė e njohur, madje do tė mblidhen prap”1.
    E kėshtu Prend Doēi e vazhdoi punėn me kujdes por pa u lėkundur nė projektin e tij.
    Nė janar tė vitit 1899 Prend Doēi themeloi nė Shkodėr shoqėrinė gjuhėsore e letrare kombėtare “Bashkimi”. Shoqėria u legalizua formalisht si fetare prandaj dhe autorėt e saj shpesh quhen klerikė. Nė fakt kjo nuk ėshtė e vėrteta. Kjo shoqėri ishte kulturore atdhetare nga veprimtaria e saj por dhe nė pėrbėrje kishte klerike por dhe laikė madje dhe myslimane. Tendencat pėr ta quajtur shoqėrinė si klerikale, e lidhur me Austrohungarinė etj janė tendencioze, dashakeqe dhe tė pavėrteta. Themeluesit e parė ishin jo vetėm Prend Doēi por dhe pėrkrahės tė tij si : Ndoc Nikaj, Gjergj Fishta, Dodė Koleci, Tom Velaj etj. “Kjo shoqėri ishte shoqėri kombėtare, shqiptare me karakter gjuhėsor e letrar nė kuptimin mė tė mirfilltė tė fjalės1, duke ndikuar dhe nė pėrhapjen e shkollave shqipe”2.
    Formimi i shoqėrisė “Bashkimi pati jehonė tė madhe nė qarqet intelektuale e kulturore tė huaja e shqiptare.
    “Akademia e krijuar dhe pak kohė mė parė nė Shkodėr – i shkruan L Gurakuqi-De Radės na ka dhėnė njė alfabet kombėtar, … do tė hartojė edhe njė gramatikė edhe njė fjalor”
    F Shiroka e quan Shoqėrinė Bashkimi tė themeluar nga Prend Doēi si: “Pishtar dije e dėrgueme pėr me lulėzue Kombin”.
    Faik Konica 3 vjet pas formimit tė shoqėrisė nga Prend Doēi tek artikulli i tij “Armiqtė e Kombit” shkruan:
    “Ja qė njė shoqėri u themelua nė Shqipėrinė e Sipėrme. Ka 3 vjet qė “Bashkimi” mundohet burrėrisht pėr gjuhėn shqipe, dhe mundimet e saj dhanė pemė tė bukura. 10 libra tė mirė pėr shkollė, gjuhė e qėruar dhe shtruar e Shqipėrisė sė epėrme, dashuria e mėsimit kombėtar e ndezur… nė zemėr.
    A do tė besojnė nipat tanė? Kjo shoqėri pėr themeluesit e sė cilės ēdo atdhetar ka detyrė tė ushqejė nderim e mirėsi tė vėrtetė, kjo shoqėri e lartė ka gjetur kundėrshtar. Mė poshtė Konica vazhdon – tė mos kujtojė njeri se kėta njerėz mėshihen, pėr tė goditur shoqėrinė kombėtare “Bashkimi”. Jo. Ata jo vetėm nuk kanė turp e mėshihen, por faqezinjtė e kan humbur… pėrderisa lėvdohen. Lėvdohen se po prishin njė shoqėri pėr pėrparim tė gjuhės shqipe. Qė tė lodhen sė lehuri armiqtė e kombit, duhet qė atdhetarėt e “Bashkimit” tė punojnė dhe mė me nxehtėsi se pėrpara. Kjo ėshtė shpresa e vėrtetė e gjithė shqiptarėve tė vėrtetė”.
    Ndėrsa nė pėrgjigje tė vendosjes sė emrit tė njė shoqėrie nė Bukuresht Faik Konica shkruan:
    “Dua vetėm te marr lirinė tė vė pėrpara syve tuaj njė lajthitje qė mė duket se shoqėria juaj e bėri…. Flas pėr tė marr emrin “Bashkimi”. Siē e dini u themelua disa vjet mė parė nė Shkodėr nėn kryesi tė nderuar tė Abatit tė Mirditės, njė shoqėri me atė emėr qė bėri jo pak punė dhe ėshtė e njohur kudo”.
    Luigj Gurakuqi si dhe Konica i shkruan nė njė letėr Asdrenit nė Bukuresht:
    “Mbase jemi kėtu… mė jep lirinė tė them se nuk punohet mirė tue i dhanė shoqnisė sė re emnin “Bashkimi”, sepse nė Shkodėr ndodhet njė shoqni tjetėr me kėtė emėn tė cilėn e themeloi nantė vjet mė parė Prend Doēi, njė nga mė tė shkėlqyeshmit shqiptar tė sotshėm”1.
    Publicisti Milo Duqi nga emigracioni shkruan:
    “Shoqėria “Bashkimi” u fillua mė 1889 prej atdhetarit tė flaktė Prend Doēi.. i cili nuk pushoi sė punuari atdhetarisht pėr shkėlqimin e njėhsimin e gjuhės tonė. Prend Doēi ėshtė mė i avromuarit i shqiptarėve, atdhetar i flakėt, shpirt dhemshur e zemėrmadh”2.
    Pėr veprimtarinė e shoqėrise R Qosja thotė:
    “Njė nga ngjarjet mė tė mėdha tė kulturės kombėtare shqiptare ėshtė themelimi i shoqėrisė “Bashkimi” Shkodėr.
    Historiani gjerman K Lange e konsideron Prend Doēin si njė nga personalitetet e Europer JL duke vėnė nė dukje se:
    “Rėndėsi politike Prend Doēi fitoi edhe njė herė si udhėheqės i klubit letrar “Bashkimi” i themeluar nė Shkodėr nė vitin 1889”.
    Albanologu gjerman Pr. Dr. Petėr Barti, drejtor i institutit shqiptar nė Mynhen, bashkėkohės, duke folur pėr Prend Doēin thekson:
    “Doēi u tregua veēanėrisht i zellshėm nė fushėn politike e kulturore kur mė 1889 sėbashku me Fishtėn, Ndoc Nikajn etj themeloi shoqėrinė “Bashkimi”, qė pati pėr qėllim njehsimin e thjeshtimin e gjuhės sė shkruar shqipe”1.

    b. Marrėdhėniet e shoqėrisė me shtypin dhe aktiviteti botues.

    Shoqėria “Bashkimi” qė nė fillim tė formimit tė saj e kishte synim bashkėpunimin me shtypin e kohės. Antarėt e “Bashkimit”, jo vetėm pėr tė promovuar idetė e shoqėrisė por dhe idetė individuale tė kėsaj shoqėrie. Kėshtu qė nė fillim kryetari i shoqėrisė “Bashkimi” Prend Doēi ngakoi si korrespondent tė shoqėrise tek revista “Albania” e botuar nga Faik Konica, autorin e shquar Ndoc Nikajn.
    Prof. Mahir Domi pėr kėtė lidhje tė revistės “Albania” e shoqėrinė “Bashkimi” thotė:
    “Albania” i ka bėrė njė shėrbim tė madh shoqėrisė “Bashkimi”. Mirpo dhe “Albania” ėshtė ndihmuar nga “Bashkimi” sepse antarėt e shoqatės “Bashkimi” si; Gurakuqi, Nikaj, Fishta, Gjeēovi, Shiroka, Velaj etj, kanė botuar shkrimet e tyre nė faqet e “Albanias”. Antarėt e “Albanias” me Konicėn nė krye kanė pėrkrahur alfabetin latin te “Bashkimit” si kundėrpeshė tė alfabetit tė Stambollit…, deri nė Kongresin e Manastirit. Kėshtu bashkėpunimi qe i ndėrsjelltė.
    Edhe Sotir Peci me fletoren e tij “Kombi” qė nė numrin e saj tė parė, shkrimet i bėnte sipas alfabetit latin tė shoqėrise “Bashkimi”, pavarėsisht nga trysnia qė ushtronin simpatizantėt e shoqėrisė sė “Stambollit”. Sotir Peci thotė: I pėrdor shkronjat e “Bashkimit” se janė mė tė pėrshtatshme e mė pak tė kushtueshme.
    Pavarsisht nga censura e madhe e qeverisė ndaj shoqėrisė, Prend Doēi shtroi si domosdoshmėri nxjerrjen dhe botimin e njė fletorje javore pėr tė pėrcjellė tek shqiptarėt artikuj letrar-patriotik e instruktiv tė pėrgjithshėm. Nė kėtė fletore Doēi parashikonte tė botoheshin dhe artikuj shkencor si: bujqėsi, mjeksi, gjeologji etj, pėr ti edukuar lexuesit dhe me dituri natyrore.
    “Bashkimi” arriti nėpėrmjet Ndoc Nikajt tė botojė gazetėn “Koha” (1910) pėr njė kohė tė shkurtėr ku pasqyroheshin jo vetėm tematika letrare-kombėtare por dhe enciklopedike. Mė vonė kjo gazetė u shndėrrua nė gazetėn “Bashkimi”. Tematika kryesore e saj kishte tė bėnte me ēėshtjet historike, traditat shqiptare, ēėshtje tė letėrsisė, gjuhės shqipe e veēanėrisht ēėshtje tė mbrojtjes se alfabetit tė dalė nga Kongresi i Manastirit.
    Kujtojmė se versioni mė i afėrt i alfabetit tė dalė nga Kongresi i Manastirit ishte ai i shoqėrisė “Bashkimi”.

    c. Kontributi i Prend Doēit nė fushėn e gjuhės dhe tė Letėrsisė Kombėtare Shqipe.

    Njė nga prioritetet themelore tė shoqėrisė “Bashkimi” ishte pa dyshim zhvillim i ēėshtjes dhe problematikės gjuhėsore.
    Tre ishin komponentėt kryesorė tė kėsaj problematike:
    1. Alfabeti dhe formimi i tij dyshkronjėsh e nė bazė latine.
    2. Ēėshtjet qė lidheshin me dialektet dhe krijimi mbi bazėn e tyre tė gjuhės sė njehsuar kombėtare.
    3. Ēėshtjet gramatikore dhe ortografie (drejtshkrimore).
    4. Hartimi i njė fjalori sa mė tė mirė e tė pasur tė ishte e mundur.

    Ēėshtjet dhe problematika gjuhėsore pėr shoqėrinė ishte mė tepėr se njė ēėshtje profesionale teknike e shkencore. Zgjidhja e kėtyre problemeve do tė hedhė themele tė shėndosha pėr kulturėn kombėtare dhe do tė ndikonin nė rritjen e ndėrgjegjes e vetėdijes sė kombit Shqiptar.
    U bėnė shumė botime, rreth 35 libra me alfabetin latin dyshkronjėsh tė shoqėrisė, libra tė cilėt ishin artistik, letrarė, gjuhėsorė por edhe shkencor.
    U hartua njė fjalor shqip-italisht me rreth 530 faqe ku dhanė kontribut gjithė antarėt e shoqėrisė.
    Prend Doēi i konsideronte tė pandara (shumė tė lidhura) alfabetin e drejtshkrimin, gjuhėn letrare dhe letėrsinė kombėtare.
    Konsulli austrohungarez nė njė kumtesė tė mbajtur mė 20 Prill 1900 thotė:
    “Gramatikė u pėrfundua sivjet dhe sipas kėrkesės sė Doēit po hartohet dhe njė fjalor i cili do tė ketė dhe njė udhėzues drejtshkrimi”1.
    Prend Doēi botoi dy libra:
    “Oroe pėr mi abetar shqyp”
    “Gramatika, ja folmarmja shqyptare”

    Prof. Dr. Jup Kastrati ka vlerėsuar si mjaft tė rėndėsishme e themelore kėto dy vepra bazė tė shoqėrisė “Bashkimi”. Kėto vlerėsime tė J. Kastratit evidentohen nė veprėn e tij “Historia e gramatologjisė Shqiptare”.
    Pas botimit tė fjalorit nė Vjenė kumtohet: “Shoqėria “Bashkimi” e mbaroi fjalorin. Ėshtė njė vėllim i vogėl 538 faqesh, ėshtė nė alfabetin e “Bashkimit”, d. m. th dyshkronjėsh… merr si bazė dialektin e Shkodrės me theksime Mirditasish”2.
    Duke vlerėsuar punėn e shoqėrisė Bashkimi nė lėmin e gjuhės e letėrsisė shqipe, L Gurakuqi shkruante:
    “Akademia e “Bashkimit”, nė pak vjet i solli shumė ndihmė literaturės sonė me botimet e veta tė vlefshme.
    Pjestarėt e kėsaj shoqėrie kishin me tė vėrtetė qėllime tė larta e ishin tė zotėt me i vlejtė lulzimit tė literaturės tonė”1.
    Ndėrsa Faik Konica nė njė letėr qė i dėrgon Gjeēovit ndėr tė tjera thekson:
    “Mundėsisht pra tė jepet za t’emzot Prend Doēit se me gjithė kundėrshtimet e pa arsyeshme, puna e tij qe shumė e mirė. Shoqėria qė themeloi me bashkėpunėtoret e tij do tė zėrė vendin e parė nė listėn e bashkimit tė gjuhės e kombėsisė shqipe”2.
    Lulėzimi i poezisė dhe letėrsisė shqipe nė kėtė kohė nuk ėshtė i rastėsishėm. Kjo krahas kushteve tė tjera u stimulua, por dhe ju krijuan kushte tė tjera. U stimulua por dhe ju krijuan kushte tė pėrshtatshme nga arritjet nė fushėn e gjuhėsisė dhe letrave nė pėrgjithėsi nga shoqėria Bashkimi.

    d. Puna e Prend Doēit dhe e Shoqėrisė Bashkimi pėr hapjen e shkollave shqipe dhe pėrgatitjen e teksteve pėr to.

    Shoqėria “Bashkimi” gjithė punėn e saj shkencore, kulturore e letrare e pasoi dhe me hapjen e shkollave shqipe, qė me sa duket prej 200 vjetėsh nuk kishin funksionuar. Prend Doēi e konkretizoi kėtė fillimin e kėtij aksioni patriotik e kulturor nė vitin 1889 me hapjen e shkollės parė Shqipe tė kėsaj shoqėrie nė Orosh. Pas saj ai hapi disa shkolla tė tjera si: Rrėshen, Spaē, Rubik, Kazhnjet e Shkodėr. Ndėrkohė ishte botuar jo vetėm abetarja e parė nga shoqėria “Bashkimi” por dhe libra tė tjerė si kėndim, njohuri tė tjera pėr natyrėn etj.
    Librat e shoqėrisė “Bashkimi” kėrkoheshin dhe nė shkolla tė tjera si tė Elbasanit, Durrėsit, Matit etj. Me libra tė prodhuar nga kjo shoqėri furnizohen dhe shkolla tė tjera shqipe jashtė si Dalmaci etj.
    Kėrkesat pėr literaturėn (librat) e “Bashkimit” nga tė gjitha anėt spjegohet pėr dy arsye kryesore:
    E para kjo literaturė (nė veēanti enciklopedike) gjendej vetėm tek shoqėria “Bashkimi”.
    E dyta prodhoheshin mė shumė se nė shoqėritė e tjera kulturore m.q.se personeli (antarėt) ishte mjaft kualitativ dhe e pėrballonin deri diku kėrkesat pėr to.
    Megjithatė edhe nė kėtė iniciativė tė pėrhapjes sė arsimit dhe librave e abetareve shqipe shoqėria hasi vėshtirėsi, nė veēanti nė proēesin e botimeve nė Vjenė nga autoritete tė ndryshme tė huaja tė kohės nė Shqipėri. Shoqėria “Agimi” e Mjedės me alfabet diakritik tė ngjashėm me alfabetet sllave qė jetonin brenda Austro-Hungarisė, kishte mbrojtjen e autoriteteve qė pėrfaqėsonin interesat e Vjenės nė Shqipėri. Kjo pėrkrahje qė i bėnte Austro-Hungarisė shoqėria Agimi tė kryesuar nga Ndre Mjeda ishte gjithmonė pengesė tendencioze pėr prodhimin (shtypjen) e literaturės nė Vjenė. Nė aspektin e konkurrencės shoqėria Agimi ishte hije para shoqėrisė Bashkimi. Ajo (Agimi) nuk arrinte tė prodhonte e hartonte vepra (tekste shkollore etj) pasi personeli i saj qe pothuaj inekzistent. N Mjeda nuk mund as tė kopjonte literaturėn e Bashkimit pėr ta kaluar nga Alfabeti dyshkronjėsh me bazė latine tė Bashkimit nė alfabetin diakritik tė shoqėrisė Agimi. Pra kjo shoqėri ishte krijuar dhe mbahej nė “Kėmbė me zor” nga Austriakėt.
    Pėrpjekjet e Prend Doēit edhe nė kėtė fushė pėrshėndetėn nga bashkėkohėsit atdhetarė.
    Shkrimtari M S Gurra shkruan: “Me ti shkelur kėmba nė vendin e vet fillon nga propoganda kombėtare, duke predikuar dashurinė e Atdheut dhe tė gjuhės, ēel shkolla dhe me njė fjalė Prend Doēi ka qenė i ēdo veprimi me fytyrė Kombėtare”1.
    Nė vitin 1910-11 pas dėshtimit tė gjithanshėm tė shoqėrisė Agimi e kryesuar nga Mjeda u bėnė pėrpjekje nga vetė Mjeda, me ndėrmjetsinė e austro-hungarezėve pėr tu shkrirė me shoqėrinė Bashkimi dhe pėr tė formuar njė shoqėri tė re. Kjo ide ishte nė interes tė austriakėve por nė dėm tė asaj shoqėrie e cila siē thotė Gurakuqi qe kthyer nė njė “AKADEMI” tė vėrtetė.
    Si “kjo akademi” tani pas miratimit tė alfabetit tė saj dyshkronjėsh latin si alfabet i njehsuar kombėtar, i jepte mundėsi tė pėrpunonte e botonte literaturė kudo deri nė Amerikė e Evropė pasi varjanti turko-arab pėsoi disfatė dhe ithtarėt e saj i tėrboi ky fakt. Natyrisht Prend Doēi m.gj.se mori premtime nga Mjeda por dhe antarėt e shoqėrisė Bashkimi, nuk e pranoi shkrirjen me shoqėrinė Agimi, prapa sė cilės qėndronin tė interesuar Austro-hungarezėt.
    Pėr kėtė ndėr tė tjera Fishta i shkruan Pal Dodės mė 09.03.1909: “Kam ba “luftė” me zotni abatin (Doēin) pėr me e pagzue “Shoqėrine e Re” me emnin qė doje ti… Por nuk qe e mundur tė bindej. Ishin tė pranishėm Mjeda, Serreqi, etj… Anglia nuk i jep rėndėsi Indisė sa abati i jep “Bashkimit”1.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Lidhja e prizrenit

    KAPITULLI X

    LIDHJA E PRIZRENIT – ORGANIZATA ME E MADHE KOMBETARE SHQIPTARE

    1. RRYMAT POLITIKE DHE IDEOLOGJIKE

    a. Ryma radikale (jo si ajo e paralidhjes qė trajtuam nė kapitullin paraardhės, por mė e moderuar pėr shkak tė ndryshimeve politike nė Ballkan)

    Rryma Patriotike radikale, u konsiderua nga opinioni perėndimor rryma qė pėrfaqėsohej nga Abdyl Frashėri, Pashko Vasa, Sulejman Vokshi etj, pjesa mė e madhe e tė cilėve vepronin dhe ishin antarė nė komitetin e Stambollit.
    Pėrfaqėsuesit e kėsaj rryme ndryshe nga tė moderuarit – konservatorė, ishin jo vetėm pėr autonominė e Vilajetit Shqiptar, por dhe pėr tė pėrdorur dhe rrugėn rrevolucionare pėr ta arritur qėllimit. Patriotėt e kėsaj rryme mendonin se autonomia e shqiptarėve ishte e pėrkohshme derisa tė formoheshin strukturat shtetėrore, tė afta pėr tė pėrballuar rrezikun e copėtimit nga serbo-sllavėt dhe tė krijoheshin kushtet optimale pėr qėndrueshmėrinė e kėtij shteti. Kur tė krijoheshin kėto kushte “nėn ombrellėn turke” gjatė autonomisė, atėherė shqiptarėt duhet tė kėrkojnė shkėputjen duke realizuar pavarėsinė e tyre.
    Ky mendim nė rrethanat e reja historike pas Kongresit tė Berlinit, ishte mendimi mė racional dhe mė patriotik pėr realizimin maksimal tė qėllimit tė shqiptarėve.

    b. Konservatorėt e Moderuar (Centristėt)

    Kjo ishte rryma e qarqeve konservatore tė vendit, tė cilėn e udhėhiqnin bejlerė e ēifligarė tė ndikuar nga proēesi i borgjezimit dhe rreshperė tė mėdhenj tė lidhur me tregun e brendshėm shqiptar. Disa nga protagonistet e kesaj rryme ishin:
    Ali Pashe Gucia, Hasan Pashe Tetove, Selim Beg Bushati, Iliaz Pashe Dibra, Isuf Karahasani, Mahmut Pashe Bushati, Omer Pashė Vrioni, Maliq Pashė Libohova, Ėngjėll Ēoba etj, tė cilėt kishin njė ndikim tė madh nė opinionin popullor shqiptar.
    Kjo rrymė ishte kundėr coptimit tė tokave shqiptare. Ata kėrkonin ti jepnin “Lidhjes” qė do tė formohej, karakter shqiptar, dhe jo islamik, siē e kėrkonte Porta.
    Ishin tė mendimit se duhej krijuar njė vilajet shqiptar, me autonomi administrativ dhe kulturor, por duke ruajtur varėsinė politike nga Turqia. Pra ideja e kėsaj rryme ėshtė patriotike shqiptare, pėrderisa ėshtė pėr bashkimin e vilajeteve nė njė vilajet, por mendojnė se shqiptarėve u mjaftonte tė kishin autonomi (gjysėm pavarėsi) nga Porta.Rruga pėr arritjen e kėtij qėllimi ishte kompromisi me Sulltanin dhe jo rruga e luftės pėr liri. Jo me “pahir” por me “hir”. Lėvizja e armatosur do tė realizohej vetėm pėr mbrojten nga copėtimi i territoreve nga shtetet shoviniste tė sapokrijuara.


    c. Rryma konservatore Sulltaniste

    Kjo rrymė pėrfaqėsohej nė Kuvendin e Prizrenit, nga punonjės tė administratės Osmane tė Vilajeteve Shqiptare, si dhe nga Kleri fanatik islamik shqiptar dhe boshnjak. Kjo rrymė mbėshteste plotėsisht politikėn e Perandorisė Osmane dhe pati rol pėrcaktues nė ditėn e parė tė “Lidhjes”, nė formulimin e “Kanunit” tė saj (programit) dhe e vuri nė pozitė tė disfavorshme delegacionin shqiptar tė kryesuar nga Abdyl Frashėri e Pashko Vasa, nė Kongresin e Berlinit (13 qershor 1878), pėr mbrojtjen e interesave tė shqiptarėve nė Ballkan.
    Mendimi i rrymės “Sulltaniste”, pėr karakterin dhe programin e Lidhjes sė Prizrenit ishte: “…Pėr njė lidhje Islamike ku tė merrnin pjesė gjithė popullsitė myslimane tė Ballkanit, pavarėsisht nga kombėsia e tyre dhe ku logjikisht, nuk do tė merrnin pjesė shqiptarėt e krishterė, qofshin ortodoksė, qofshin katolikė. Veē kėsaj, pjesėtarėt e rrymės “Sulltaniste”, siē u quajtėn nė atė kohė, nuk e pranonin as nė parim idenė e njė “vilajeti shqiptar”, sepse ky vilajet do ti ndante+ sipas tyre, shqiptarėt myslimanė nga “vėllezėrit” myslimanė tė Gadishullit Ballkanik dhe tė Perandorisė Osmane”1.
    … Nė radhėt e tyre bėnin pjesė kryesisht elementė feudalė dhe klerikė tė turkomanizuar tė cilėt e identifikonin veten me klasėn sunduese perandorake. Elementėt kryesorė qė pėrfaqėsonin dhe luanin rolin kryesor nė kėtė rrymė ishin autoritete tė larta tė administratės sė vilajeteve me origjinė shqiptare por dhe jo shqiptare. Kjo rrymė kishte nė kontrollin e tyre xhandarmėrinė lokale, garnizonet e qyteteve, por nga ana tjetėr ishin nėn kontrollin dhe presionin e Qeverisė sė Stambollit.
    “… Qarqet ultrareaksionare ishin gjithashtu kundėr cedimit tė trojeve shqiptare nė favor tė monarkive ballkanike, por ata interesoheshin vetėm pėr trojet e banuara nga popullsi myslimane tė cilat nuk duhet tė binin nėn kthetrat e shteteve tė krishtera. …Ato qenė tė prirura tė mbronin tė gjithė territoret ballkanike tė banuara me popullsi islamike pavarėsisht nėse ishin shqiptarė, boshnjakė, turke apo romakė…
    Qarqet sulltaniste pėrkrahėn idenė e formimit tė “besėlidhjes”, por kėrkonin nė pajtim me interesat e Portės sė Lartė, qė organizata tė kishte karakter islamik, tė grumbullonte jo vetėm myslimanėt shqiptar, por gjithė myslimanėt e Gadishullit Ballkanik. Porta e Lartė ushtarakisht e dobėt nga disfata dhe politikisht pas Shėn-Stefanit, pra jonė gjendje qė tė kundėrshtonte shkėputjen e trojeve tė saj, kėrkonte me kėtė rast tė vriste me njė gur dy zogj, nga njėra anė, tė pengonte formimin e njė organizate kombėtare shqiptare e cila do tė sillte njohjen e shqiptarėve si komb mė vete, nga ana tjetėr, ti mobilizonte shqiptarėt sėbashku me myslimanėt e tjerė tė Ballkanit pėr tė kundėrshtuar me rrugė joqeveritare jo aq cedimin e trojeve tė pakta qė pretendonte Mali i Zi, sesa viset e gjera qė i qenė premtuar principatės sė Bullgarisė, sidomos Bosnjėn dhe Hercegovinėn tė cilat po pėrgatitej ti pushtonte Perandoria Austrohungareze”2.

    Tė tre kėto rreshtime politike nė pamjen e parė kishin mė tepėr divergjenca sesa pika takimi p.sh, pika e vetme e takimit ishte mbrojtja e tokave shqiptare (edhe sulltanistėt e presupozonin mbrojtjen e tokave shqiptare nė kuadrin e mbrojtjes sė territoreve ballkanike me popullsi tė islamizuar). Nė momentet e vėshtira qė kalonte kombi ynė nga rreziku i coptimit kjo, pikė imponoi gjithė rrymat pėr tė bėrė marrėveshje aty nga maji i vitit 1878. Ndėrsa “Besėlidhja” e tyre do tė realizohej sa mė shpejt dhe domosdoshmėrisht para Kongresit tė Berlinit, i cili ishte caktuar tė bėhej mė 13 Qershor 1878 dhe kėtu Fuqitė e Mėdha do tė projektonin ndryshimin e hartės politike nė Ballkan.
    Kjo “mishellė” rrymash dhe idesh do tė reflektonte njė tė ardhme tė zymtė dhe tė dyshimtė pėr shqiptarėt. Kjo edhe pėr shkak tė amplifikimit tė mėtejshėm tė urrejtjes dhe luftės me kombet e reja kristiane ballkanike duke i motivuar mė tej kėta tė fundit nė dėm tė ēėshtjes shqiptare.

    2. Organizimi i Lidhjes sė Prizrenit, roli dytėsor i Mirditės dhe i Prengė Bibė Dodės i diktuar nga rrethana tė reja historike.

    Formimi i njė lidhje kombėtare shqiptare nė pranverė tė 1878 ishte nje kėrkesė e gjithė qarqeve patriotike nė vend por dhe jashtė tij. Kjo pėr faktin se formimi i shteteve tė reja ballkanike (sllave dhe greke) jo vetėm vėshtirėsonin ēlirimin tonė, por vihej nė dyshim ekzistenca e njė shteti tė ardhshėm shqiptar.
    Nga ana tjetėr Turqia ishte e interesuar qė tė krijohej njė lidhje islamike, ku tė pėrfshiheshin dhe mbroheshin interesat e saj perandorake, pasi nė fundshekullin e 19-tė po vihej gjithnjė e mė shumė se rėnia e saj si perandori dhe pėr rrjedhojė Ballkani po i ikte nga dora.
    Nė kėto kushte formimi i njė lidhje me karakter Islamik nė Ballkan ku tė mbroheshin interesat e Portės sė Lartė i interesonte qeverisė turke, madje kjo lidhje tė pėrfshinte sa mė shumė territore nė tė.
    “Pėr kėtė qėllim ajo thirri nė Stamboll nė fund tė muajt Maj 1878 personalitetet mė tė dėgjuara politike shqiptare si: Ilian Pashė Dibrėn, Ali Pashė Gucinė, Abdyl Frashėrin, Ymer Prizrenin, Ahmet Koronicėn etj, ndaj tė cilėve ushtroi pėr disa ditė me radhė njė presion tė fortė pėr ti detyruar tė zbatonin platformėn e saj Islamike. Madje figurat qė nuk u nėnshtruan, Porta e Lartė u pėrpoq ti mbante nė Stamboll, me pretekste tė ndryshme, pėr tė penguar pjesmarrjen e tyre nė Kuvendin Kombėtar”1.
    Koha nuk priste. Kuvendi duhej bėrė para Kongresit tė Berlinit (13 Qershor) nga ku do tė projektohej harta e re ballkanike.
    Ky Kuvend u mblodh mė 10 qershor 1878. Atė ditė nuk erdhėn tė merrnin pjesė pėrfaqėsues tė Vilajetit tė Shkodrės (dhe pėrfaqėsues Mirditas), nisjen e tė cilėve e pengoi valiu turk Hysen Pasha. Gjithashtu nė ditėn e parė nuk erdhėn as pėrfaqėsuesit patriotė tė Vilajetit tė Janinės tė cilėt ishin nė udhėtim (me pėrjashtim tė Abdyl Frashėrit qė kishte ardhur direkt nga Stambolli).
    “Si rrjedhojė shumicėn e delegatėve tė pranishėm e pėrbėnin pashallarė, bejlerė dhe ulema shqiptare. Sėbashku me ta kishin ardhur nė Prizren dhe disa feudalė sllavė sulltanistė nga Bosnja, Hercegovinė dhe Novipazari”1.

    Meqenėse koha nuk priste Kuvendi i Prizrenit i filloi punimet mė 10 Qershor (3 ditė para Kongresit tė Berlinit). “Qė nė fillim aty u paraqitėn dy platforma rreth karakterit shqiptar apo Islamik tė Lidhjes. Mungesa e delegatėve tė vilajetit tė Shkodrės dhe atij tė Janinės nga njėra anė, por, prezenca e elementeve turkomane shqiptare, boshnjake etj… prezenca e autoriteteve qeveritare nė Kuvend (Qamil Benmytesarifi turk i Prizrenit) nga ana tjetėr bėri tė mundur qė lidhja tė mos cilėsohej shqiptare, por me konsensus as islamike (ditėn e parė).
    … u formuan organet e “Lidhjes” si Komiteti Qėndror i saj, me tre komisione (Komisioni i Jashtėm A Frashėri), u formua organi legjislativ (vendim-marrės) nė krye tė tė cilit u zgjodh Iliaz Pashė Dibra, etj.. Ditėn e dytė kur A Frashėri, etj u nisėn pėr Berlin u miratua “Kanuni i Lidhjes” ku do tė pėrcaktonte pėrmbajtjen e Lidhjes.
    … nė ato rrethana qarqet sulltaniste dhe autoritetet shtetrore e patėn tė lehtė tė …, miratonin njė Statut tė ndėrtuar mbi platformėn islamike osmaniste…
    U arrit tė hiqej nga projekti vetėm obligimi i lidhjes pėr tė mbrojtur Bosnjėn nga pushtimi austriak por… platforma fetare islamike dhe besnikėria ndaj Perandorisė Osmane mbetėn nė Statut (statuti u quajt Kararname).
    … Deri mė 1 Korrik arritėn nė Prizren edhe pėrfaqėsuesit e Shkodrės dhe Janinės.
    Njė nga pėrfaqėsuesit kryesor i ardhur nė kėtė kohė ishte dhe Prengė Pashė Mirdita.
    Nė “Lahutėn e Malėsisė” pėrmendet nė vargjet e saj nga Gjergj Fishta edhe ky eveniment historik ndėr tė tjera pėrshkruhet dhe P B Doda si mė poshtė:

    “… Mandej vjen njė Qefali
    Preng Bibė Doda, djalė zotni
    Pėr kah mosha, mjaft i ri
    Por i vjetėr pėr pleqni
    Kur tė dojė me falė urti
    Aj asht, zanė njaj Kapidani,
    Kapidani prej Mirditet
    Pėr tė cilin larg pėrflitet
    Larg pėrflitet, larg kallzohet,
    Zi dhe bardh pėr tė shartohet…”

    Presioni popullor pėr tė ndryshuar statutin dhe vendosmėria e delegatėve te sapoardhur bėri qė mė 2 korrik (pas dy ditė diskutime) tė miratohej statuti i ri qė u ē’vesh nga elementėt fetar islamik dhe nga besnikėria ndaj sulltanit”1.
    … Shumica nė votim u arrit kur me votat e pėrfaqėsuesve katolik tė vilajetit tė Shkodrės dhe delegatėve tė Vilajetit tė Janinės u bashkuan dhe votat e Islamistėve tė moderuar shqiptar qė tani kishin ndėrruar mendje.
    Kėshtu Lidhja Shqiptare e Prizrenit filloi gradualisht tė ndikonte pozitivisht nė lėvizjen antiosmane pėr autonomi.

    3. KONGRESI I BERLINIT (13 qershor 1878)

    Nė qarqet dipllomatike ndėrkombėtare sidomos nė Kongresin e Berlinit, pavarsisht nga pėrpjekjet e A Frashėrit e P Vasės etj, pėr tė prezantuar njė “Botė” Shqiptare qė duhej mėvetėsuar nė Ballkan ishte e kompromentuar dhe nuk paraqiste pėr ta njė garanci. Ajo (Lidhja), mesa duket u perceptua nga Fuqitė e Mėdha mė tepėr njė pėrpjekje e Turqisė pėr tė sunduar nė pjesėt e islamizuara tė Ballkanit se sa njė lėvizje kombėtare shqiptare pėr tu shkėputur nga ajo. Besoj se thėnia e Kancelarit Bismark se “Shqipėria ėshtė shprehje gjeografike”, ėshtė sinifikative dhe nė formė (nuk besoj nė pėrmbajtje) mjaft realiste pėr kohėn. Nė kėtė kongres, pėr pasojė u morėn vendime tė cilat i shkaktonin fatkeqėsi shqiptarėve duke ua coptuar trojet e tyre. Nga kronikat e kohės por dhe konsuj qė vepronin nė Shkodėr thuhet se Kongresi njohu territorin e Mirditasve dhe ua njohu autonominė dhe flamurin. Kjo jo vetėm pėr shkak tė pėrkatėsisė fetare dhe rezistencės sė pareshtur antiosmane por edhe pėr arsyen se nė vitet 1876-1877 mirditasit nga Mati e Tirana, nga Dibra e Lura, nga Malėsia e Gjakovės e nė Malėsinė e mbi Shkodrės e deri nė det ishte ngritur nė kryengritje tė organizuar nga P B Doda e Prend Doēi, pikėrisht nė atė kohė kur gjithė Ballkani i Krishterė bėri tė njėjtėn gjė.
    Aristokracia Turkomane Konservatore Ballkanike (shqiptare, boshnjake e Bullgare) nuk bėri pėrpjekje nė kėtė kohė. Pėrkundrazi ato duke qenė bashkėqeverisės tė Portės, por dhe pėr tė mbrojtur pronat e privilegjet e tjera nuk u shkėputėn nga interesat e Turqisė dhe kompromentuan nė pėrgjithėsi lėvizjen kombėtare tė vendeve tė tyre. Nga ana tjetėr proēesi i formimit tė shteteve Greko-Sllave dhe bashkė me to dhe prirja e kėtyre shteteve pėr tė marrė territore nga “Turqia e mbetur ballkanike” e justifikonte dhe i jepte moralin e duhur aristokracisė turkomane shqiptare, etj, pėr tė pėrligjur veprimtarinė e saj pro Sulltanit.
    Kjo kondicionoi nė njėfarė mėnyre dhe karakterin autonomist tė lėvizjes dhe jo pėr pavarėsi nė katėr vilajetet Shqiptare.

    4. Internimi i Prengė Bibė Dodės dhe i Hodo Sokolit goditje e rėndė pėr lėvizjen kombėtare shqiptare.

    “Mė 11 dhjetor 1880 Dervish Pasha, kishte pėr tė kontrolluar punimet nė rrugėn Shėngjin – Shkodėr, u nis pėr nė Lezhė. Pėr ta shoqėruar ftoi Hodo Pashėn, e Preng Pashėn”1.
    Gjatė kėtij shoqėrimi nė karrocė, Dervish Pasha i shoqėroi deri nė Shėngjin. Kėtu ai u tregoi urdhėrin e Sulltanit, i hypi tė dy nė anije dhe i nisi pėr nė Stamboll.
    “Rreth internimit tė P B Dodės u fol shumė. Disa thonin se shkoi nė Tuz nė krye tė ushtrisė sė Lidhjes, tė tjerėt e spjegonin lėvizjen e tij pėr tė luajtur njė rol tė rėndėsishėm duke u mbėshtetur nė krahinėn autonome tė Mirditės, tė tretėt i vishnin cilėsinė e njė princi tė Shqipėrisė. Sidoqoftė mjaft shqiptarė kishin shpresa nė tė”1.
    Ky internim i P B Dodės dhe Hodo Sokolit tregonte frikėn e Portės sė Lartė ndaj drejtuesve tė Lidhjes dhe ishte njė pėrpjekje e qeverisė turke pėr tė dobėsuar Lidhjen e Prizrenit duke e konsideruar Lidhjen dhe drejtuesit si P B Dodėn, H Sokolin etj si rrezik pėr sundimin e Turqisė nė katėr vilajetet Shqiptare.

    P B Doda ka qenė i syrgjynosur (internim) pėr 28 vjet deri nė 1908 kur kthehet i dėmtuar fizikisht dhe me aftėsi tė kufizuara pėr tė luajtur atė rol qė kishte luajtur nė njė moshė fare tė re nė kryengritjen e viteve 1876-1877 dhe nė Lidhjen e Prizrenit deri nė dhjetor tė vitit 1880.

    1. Historia e Shqipėrisė, Vėll, II, botimi 1984, fq, 202.
    2. Kristo Frashėri – Lidhja shqiptare e Prizrenit (1878-1881) fq 160

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Zhvillimi i veprimeve kryengritėse (1876-1877)

    ► Zhvillimi i veprimeve kryengritėse (1876-1877)

    Pėr ti dalė pėrpara rrezikut tė njė aleance tė Mirditės me Malin e Zi (me kėtė tė fundit Turqia kishte pushuar paqėn dhe ishte nė luftė nė vitin 1876), Turqia plotėsoi kėrkesėn e Prengė Doēit, por dhe gjithe mirditasve, pėr kthimin e Princit tė saj Prengė Bibė Doda (ishte shpallur qė nė vitin 1869 nė kuvendin e Shpalit kur ai ishte 11 vjeē). Turqia e emėroi Prengė Bibė Dodėn Kajmekan nė Shkodėr (pėr krahinėn duke e bėrė dhe pasha si dhe duke e ngarkuar me misionin pėr tė vėnė Mirditėn nė luftė kundėr Malit tė Zi pėr tė ndihmuar Turqinė nė kėtė luftė.
    Qė kur ndodhej nė Stamboll Prengė Pasha kishte krijuar kontakte me diplomatė rusė, tė cilėt kishin ndikuar tek idetė e tij pėr tė ngritur popullin dhe pėr tu lidhur me Malin e Zi. Ai ishte i informuar pėr planin e kryengritjes dhe lidhjen me Italinė e Malin e Zi etj, nga Prengė Doēi, i cili ky i fundit, ndikoi fuqishėm si nė promovimin dhe kthimin, por dhe formimin e tij si princ.
    Mė 27 dhjetor, njė kuvend i madh u mblodh nė Shpal tė Mirditės ku krerėt e krahinave tė Mirditės por dhe disa zonave pėrreth saj si nga Luma, Dibra, Puka, njė pjesė tė Matit etj lidhėn besėn pėr luftė kundėr Turqisė dhe pranuan si Princ Prengė Bibė Dodėn.
    Krerėt e Mirditės jo vetėm kishin kundėrshtuar mbėshtetjen e Turqisė nė luftėn kundėr Malit tė Zi, por kishin nisur tė caktuarin e posaēėm pėr punėt e jashtme Prengė Doēin i cili nė dhjetor 1876 kishte bėrė marrėveshje bashkėpunimi me Princ Nikollėn kundėr Turqisė.
    Vonesa e Prengė Bibė Dodės pėr tė filluar veprimet kryengritėse deri nė dhjetor 1876 afroi njė kohė tė papėrshtatshme pėr suksesin e lėvizjes antiosmane pasi kishte filluar tė merrte fund lufta e Turqisė me Malin e Zi e cila kishte filluar qė nė pranverė tė kėtij viti. Veprimet sporadike luftarake kishin filluar tani mė nė Pukė, nė Shkodėr, nė Lezhė etj. Nga ana tjetėr Turqia pėrqendroi mijėra trupa ushtarake rreth Mirditės. Vetėm nė Lezhė korpusi ishte 4 600 vetėsh, nė Shkodėr mijėra tė tjerė. Mijėra trupa ushtarakė turke u stacionuan nė Prizren, Gjakovė, Dibėr etj. Gjithsej 3 Korpuse ushtarake tė udhėhequr nga gjeneralė dhe 1 marshall. Nė Bullgari shumė mė pak. Turqia shtyu njė armėpushim me Malin e Zi. Me disa lėshime Serbisė ajo u pėrpoq tė siguronte edhe prapashpinėn nga veriu. U bllokuan gjithė tregjet pėr bukė tė mirditasve pėrreth principatės sė tyre. Kėshtu Turqia vendosi ti qėronte hesapet me qėndrestarėt mirditas.
    Nė letrėn qė Prengė Bibė Doda i shkruante konsullit Austro-Hungarez me 2 shkurt 1877, ndėr tė tjera shkruhet:
    “Duket e pabesueshme por ėshtė e vėrtetė se turqit, kanė hartuar njė plan pėr masakrimin e pėrgjithshėm tė shqiptarėve. Jam i detyruar tė shpall haptas… se ky popull ėshtė pėrgatitur dhe ka vendosur tė qėndrojė me guxim, pėr tė siguruar vetėmbrojtjen nė vend… Tmerret nė Bullgari janė pėrgatitur tani pėr popullsinė e kėtushme”7.
    Ndėrsa konsulli anglez Green thotė mė 3 shkurt 1877 duke i raportuar qeverisė britanike:
    “Kam dėgjuar se pėr Shqipėrinė turqit do tė pėrdorin tė njėjtat metoda qė pėrdoren pėr shuarjen e lėvizjes nė Bullgari, mirėpo, kėtu populli ėshtė guximtar dhe plotėsisht i zoti ta kthejė goditjen kundėr armikut”8.
    Ndjenja liridashėse e popullit tė Mirditės ishte e lartė, e kjo del nė evidencė nga letra qė Prengė Bibė Doda i dėrgon konsullit Francez ku thuhet;
    “Duke ndjekur nė ēdo rrethanė rrugėn e mendimeve dhe tė bindjeve tė popullit tė Mirditės… jam lidhur ngushtė pas politikės sė bashkimit nė njė regjim tė vetėm tė tė gjithė banorėve… tė vihem karshi qeverisė, nė mėnyrė qė ajo tė mos ketė mundėsi tė shkatėrrojė veprėn paqėsore tė filluar nga unė sipas dėshirės sė popullit… qė tė mos pezmatojė mė tej ndjenjėn popullore jam i detyruar t’i pėrshtatem dėshirave tė tij… Puka, Lura, Malėsia e Lezhės dhe Ohri (Kthella), pothuaj gjithė malėsitė e Shkodrės, duan tė quhen vetėm Mirditė”9.
    Inkursionet e ushtrisė turke qė kishte rrethuar gjithė krahinėn filluan nė Va tė Fierzės nė Qafė tė Malit dhe pika e dytė e fillimit tė sulmit turk ishte nga Zadrima (Naraēi) drejt Mnelėz (pjesa mė e pėrparuar e kryengritėsve), mė 9 prill 1877. Luftė e pėrgjakshme u zhvillua nė Mnelė. Pėrballė epėrsisė luftarake e teknologjike tė turqve, mirditasit pėrgjigjen me taktika efikase luftėtarėsh tė pėrgatitur, duke shfrytėzuar mirė terrenin dhe sulmet e befasishme. Pas 7 ditėsh luftimesh turqit nuk mundėn ta ēanin mbrojtjen e mirditasve te shkėmbi i Naraēit, por u zbrapsėn me humbje tė mėdha. Pas 11 ditėsh mungesa e municionit i detyroi kryengritėsit tė lėshonin terren, turqit rrafshuan shtėpitė e mirditasve tė Mnelės dhe iu hap rruga pėr tė sulmuar tani drejt Vigut. Ēdo hap prapa, ēdo lėshim tė terrenit lahej me gjak. Luftimet qenė mjaft tė ashpra nė fusha e lugina, nė kodra e male. Pakėsimi i municionit dhe e mjeteve tė tjera pėr kryengritėsit, imponoi rėnien graduale tė rezistencės. Ndihmat nga Mali i Zi nuk erdhėn, me gjithė kėrkesat qė bėri Prengė Bibė Doda Princ Nikollės. Preng Bibė Doda tani mendonte ndryshe nga fillimi, pėr tė sulmuar drejt Drinit e Matit. Luftime tė ashpra u zhvilluan nė luginėn e Fanit, kodrat e Shpalit, Blinisht e mė nė fund turqit arritėn tė futen nė zemėr tė Mirditės, nė Orosh, mė 22 prill 1877. Pas vendosjes sė dy garnizoneve ushtarake tepėr tė fuqishme nė Kazhnjet dhe nė Orosh merr fund, lėvizja e veprimeve tė organizuara me njė plan tė pėrgjithshėm, por nuk morėn fund lėvizjet dhe pėrpjekjet e mirditasve kundėr turqve pėr liri.
    Lėvizja dhe veprimet luftarake tė organizuara shndėrrohen pėrballe njė ushtrie tė madhe nė veprime guerile. Dy garnizonet e pėrforcuara turke asnjėherė nuk qenė tė qetė dhe prisnin nė ēdo moment sulme tė mirditasve. Nė kėtė kėnd-vėshtrim ato ishin tė rrethuar dhe jo mirditasit tė nėnshtruar prej tyre. Princi Preng Bibė Doda u sigurua nga Luarasit dhe Reci, nė Bjeshkėt e Oroshit (P B Doda ishte nipi i tyre). Garnizonet turke nė fund tė prillit dhe majit u sulmuan duke sjellė shpartallimin e njėsiteve turke, por dhe kapjen e ushtarėve apo tė ndonjė oficeri rob. Preng Bibė Doda arriti tė lidhej me pėrfaqėsuesit e huaj nė Shkodėr, duke proklamuar idenė e krijimit tė Principatės autonome nga Drini nė veri deri nė Durrėsit nė jug dhe duke u pėrkrahur nga Austria dhe Franca. Ai zotohej se nė rast se njihej nga Turqia, kjo Principatė do tė mbėshteste atė nė luftrat e saj me luftėtarė mirditas. Princi do tė ishte i trashėgueshėm. Pėrpjekjeve tė Prengė Pashės pėr tė bėrė politike duke shfrytėzuar ndjenjėn antiosmane tė krahinės qė pėrfaqėsonte por dhe nėpėrmjet veprimtarisė diplomatike, Turqia pėrgjigjej me dinakėri dhe dhunė.
    Mė 30 prill 1877 mblidhen krerėt e Mirditės nė kuvend me nė krye Prengė Bibė Dodėn. Idea qė doli kėtu ishte tė kėrkohej ndihmė Malit tė Zi nė armė dhe para. Prengė Doci qė ishte nė frontin jugor tė luftės (nė malėsinė e Lezhės), erdhi nė kuvend dhe u ngarkua tė kryente negociatat dhe tė merrte ndihmėn nė Cetinjė.
    Pėr shkak tė faktorit ndėrkombėtar udhėheqėsit kryengritės u falėn, me pėrjashtim tė Prengė Doēit i cili u kap nga prita tė spiunazhit turk, nė Qafėn e Pejės, afėr Vuthajve dhe u burgos nė Turqi.
    Ndėrsa Preng Bibė Doda vazhdoi tė ishte i lirė pėr dy vjet pas 1878 dhe mė pas edhe ai u kap dhe u dėrgua nė Turqi.

    4. Shkaqet e dėshtimit tė lėvizjes nė Mirditė (nė vitin 1862 dhe 1876-77). Rėndėsia. Pasoja.

    ► Ndryshimi nga rrjedha historike e Ballkanit. Shqiptarėt tregohen konservatorė nė proēesin e pavarėsisė nga Turqia, Ndryshe nga kombet e tjera tė Ballkanit, qė formuan shtetet e tyre tė pavarura.

    Kryengritjet antiosmane tė zhvilluara nė Mirditė dhe pėrreth saj, nė vitin 1862 dhe sidomas ajo e viteve 1876-1877, nuk arritėn tė merrnin pėrmasat e njė lėvizje mbarė-shqiptare pėr tė fituar si gjithė popujt e tjerė tė Ballkanit lirinė nga Perandoria Osmane pėr vetė kushtet historike tė asaj kohe.
    Shkaku themelor i dėshtimit tė realizimit tė pavarsisė sė shqiptarėve, ndryshe prej kombeve tė tjera tė krishtera Ballkanike, lidhet me pasojat islamizuese dhe Osmanizuese nė hapėsirėn e banuar tė shqiptarėve. Vetė fakti qė shumica e shqiptarėve kishin pranuar islamizmėn dhe privilegjet qė rrjedhin prej tij, kondicionoi pengimin e pėrhapjes sė lėvizjes nė Principatėn e Mirditės jashtė saj. Kėshtu pavarsisht nga programi i nisjes sė lėvizjes nė Mirditė, ajo mbeti mė tepėr njė lėvizje e lokalizuar dhe e destinuar pėr tu shtypur nga pėrqendrimi i paparė i forcave tė shumta ushtarake turke rreth saj.
    Nė pikėpamjen e njė analize mė tė drejtpėrdrejtė tė rėnies sė kryengritjes shkaku kryesor i dėshtimit lidhet me vonesat e nisjes sė veprimeve luftarake nga Princi Prengė Bibė Doda. “Ai i cili nė fillim qe kundėrshtari kryesor i veprimeve mėsymėse, tani mbase, si e pa, se ushtria turke nuk ishte kaq e fortė sa dukej, u bind se po tė kishin ndėrmarrė kryengritėsit veprime tė vendosura e tė shpejta mėsymėse, do tė kishin patur sukses, Veē kur ai (Prengė Bidė Doda) u bind, qe tepėr vonė”10.
    Kėtė vonesė turqit e shfrytėzuan dhe nė masat e tyre pėr tė shtypur lėvizjen kryengritėse ishte armėpushimi me Malin e Zi dhe pėrmirėsimi i marrdhėnieve me Serbinė. Nė kėtė mėnyrė “nė qafė tė malit luftimet shkuan mė keq se kudo pėr kryengritėsit. Fuqitė turke tė tėrhequra nga kufiri serb, kishin pėrvojė tė luftės kundėr fuqive popullore prandaj duke patur edhe epėrsi tė madhe nė njerėz dhe teknikė, vepruan nė mėnyrė tė organizuar e sistematike, mundėn tė qajnė mė shpejt se nė drejtime tė tjera, qėndresėn e mirditasve”11.
    Faktori i jashtėm (perėndimorė), pėr shkak tė konjukturave historike qė lidheshin me interesat e ndryshme tė Fuqive tė Mėdha, u bė mė tepėr pengesė pėr fitoren e kryengritjes, sesa mbėshtetje e saj.
    Kur Turqia nė fund tė shek XIX ishte kalbur si Perandori, tėrheqja e saj nga Ballkani ishte bėrė ēėshtje kohe. Nė ndryshimin e hartės politike tė Ballkanit mė ambicize ishte Rusia e cila kishte bėrė luftė me Turqinė. Interesave Ruse nė Ballkan i kundėrviheshin interesat Austrohungareze, Angleze por edhe Franceze. Kėshtu, pozicioni nė favor tė Turqisė i Austrohungarisė dhe Anglisė, nė dėm tė kryengritjes nė Mirditė (1862, dhe 1876-1877) buronte nga fakti se kėto dy fuqi por edhe Franca e Gjermania kishin synime tė qarta pėr tė instaluar nė Ballkan interesat e tyre.
    Mbėshtetja e faktorėve politik Italian qė i dhanė kėsaj kryengritje (Garibaldi etj) nuk mjaftonte, pasi akoma politika italiane nuk mund tė kondiciononte vullnetin e saj nė raportet e politikės ndėrkombėtare pėr Ballkanin (sapo kishte pėrfunduar revolucioni demokratik – Nacional i Garibaldit).
    Janė kėto kushtet historike prej ku pretendimet Serbo-Malazeze bėhen njė realitet i rrezikshėm pėr ēėshtjen e pavarsisė sė njė shteti tė ardhshėm shqiptar. Politika pansllave nė Ballkan, pas rėnies sė kryengritjes nė Mirditė u bė rreziku mė i madh pėr Shqipėrinė dhe shqiptarėt. Kjo u motivua mė tepėr dhe gjeti dhe mbėshtetje tė faktorit ndėrkombėtar edhe pėr faktin sė lėvizja kombėtare shqiptare do tė ishte nėn ndikimin turko-aziatik.


    ► Rėndėsia e kryengritjes

    Lėvizjet kryengritėse nė Mirditė ne 1862 dhe nė vitet 1876-1877 shėnon kulmin e njė lėvizje tė vėrtetė kombėtare, me synime tė qarta pėr lirinė e shqiptarėve, e frymėzuar dhe e udhėhequr nga patriotė rilindas me frymėzim patriotik tė kulluar dhe me njė vizion tė qartė historik.
    “Kjo kryengritje i shkaktoi vėshtirėsi serioze Turqisė, sepse lindi rreziku qė tė pėrhapej nė gjithė Shqipėrinė… Kjo kryengritje nuk mbeti nė kuadrin e njė lėvizje te zakonshme spontane tė malėsorėve, po tė marrin parasysh jo vetėm lidhjet qė kishte ajo me Malin e Zi, po pikėsėpari fakti qė njė grup aktivistėsh (Prengė Doēi, Zef Jubani, Pashko Vasa, Gaspėr Krasniqi, Pjetėr Gurakuqi e Lorenc Gurakuqi, P Dodmazej etj), pėrpiqeshin ta drejtonin kėtė, nė rrugėn e njė lėvizje me qėllime racionale”12.
    Lidhja e kryengritėsve me vėllezėrit e tyre arbėresh dhe Garibaldin tregonte pėr njė pėrmasė tė veēantė tė kėsaj lėvizje.
    “Kryengritja e madhe e malėsorėve tė veriut gjatė viteve 1876-1877, shėnoi kulmin e lėvizjes sė kryengritjes… Kjo kryengritje e pėrkrahur dhe prej rretheve patriotike tė arbėreshėve tė Italisė dėshmoi se nė Shqipėri… ishin pjekur kushtet pėr sigurimin e autonomisė sė Shqipėrisė”13.
    Ėshtė kjo kryengritje qė u bėri tė njohur gjithė botės, Fuqive tė Mėdha etj, qė nė Ballkan duhej shtruar pėr zgjidhje dhe ēėshtja e shqiptarėve dhe e tė ardhmes sė tyre.
    “E vetmja ēėshtje qė lidhej me Shqipėrinė dhe qė u formulua edhe nė njė protokoll tė veēantė tė Traktatit tė Berlinit (1878) ishte vendimi pėr tė mbrojtur “Privilegjet dhe liritė e Mirditės”14.
    Kjo njohje qė i bėnte bota Mirditės, kishte tė bėnte me njohjen e kryengritjes, territori ku u shtri ajo, autonominė e trashėguar, por dhe me njė kėrkesė qė Princi Prengė Bibė Doda dhe 55 krerė tė tjerė tė Kthellės i drejtuan nėpėrmjet konsujve nė Shkodėr Kongresit tė Berlinit mė 18 qershor 1878 (Kongresi i kishte filluar punimet nė 13 qershor)
    “Siē dihet, viset tona janė rregulluar e qeverisur gjithmonė me ligjet e veta, dhe si rrjedhim, kanė gėzuar nė fakt autonominė. Ne lutemi qė kjo autonomi tė njihet zyrtarisht nga Fuqitė e Mėdha europiane, (nė Principatėn autonome bėnin pjesė Puka, Kthella, Lezha, 5 Bajrakėt e Mirditės, Lura dhe Zadrima.
    …Viset tona e kanė shfaqur disa herė, njėzėri dėshirėn qė sėbashku me Mirditėn tė formojnė njė shtet tė vetėm autonom. Provė pėr kėtė janė ngjarjet e dy viteve tė fundit.Me qėllim qė edhe ne tė mund tė ecim nė fund tė fundit, nė rrugėn e pėrparimit dhe tė qytetėrimit, qė aq e dėshirojmė, shpresojmė se dėshirat tona do tė merren parasysh dhe do tė gjejnė miratimin e tė plotfuqishmėve nė Kongres tė Berlinit”15.
    Kjo kėrkesė nuk ishte vetėm aspiratė e krerėve tė krahinės, por e gjithė popullsisė qė banonte nė tė. Kėtė e shpreh dhe konsulli francez nė Shkodėr nė njė letėr qė i dėrgon ministrit tė jashtėm tė Francės.
    “Kjo ėshtė shprehje e vėrtetė e ndjenjave tė popullsisė sė atyre krahinave. Nuk ka shumė kohė qė kanė luftuar kundėr trupave turke pėr autonominė e tyre. Edhe Zadrima kėrkon tė jetė me ta”16.

    ► Pasojat
    Pas rėnies sė kryengritjes, pasojat pėr banorėt e krahinės ishin tė rėnda. Qindra shtėpi u dogjėn dhe u rrafshuan. Turqit bėnė plaēkė tė madhe duke grabitur jo vetėm sende materiale por edhe njė numėr tė madh bagėtish. U morėn peng shumė djem tė Mirditės, pėrfshi kėtu dhe burgosjen e frymėzuesit e organizatorit abatit Prengė Doēi por mė vonė dhe Princin Prengė Bibė Dodėn.
    Mbi tė gjitha, me dėshtimin e kėtyre kryengritjeve me frymė dhe me qėllime kombėtare nė Mirditė, kemi dhe fillimin e dobėsimit tė rolit parėsor qė kishte luajtur Mirdita qė nga koha e Skėnderbeut deri nė Lidhjen e Prizrenit nė lėvizjen antiosmane shqiptare. Kushtet e rėnies sė kėtij roli parėsor tė mirditasve nė luftėn antiosmane lidhen dhe me faktin e dobėsimit dhe tė humbjes sė pushtetit tė turqėve nė Ballkan.
    Siē e kemi analizuar mė lart, Mirdita u formua nga popuj e fise arbnor-shqiptar pėr tė mos pranuar islamizimin dhe osmanizimin. Kur armiku kryesor i tyre, Turqia u dobėsua dhe mė vonė u largua nga Ballkani, si dhe dalja nė evidencė e synimeve Shoviniste tė shteteve tė krishtera Ballkanike nė dėm tė lėvizjes shqiptare, pėrbėn dhe sfondin historik, ku Mirdita humb gradualisht rolin parėsor nė lėvizjen antiosmane tė shqiptarėve nė Ballkan. Shanci i volitshėm (1862 dhe 1876-77), pėr njė rrjedhė historike tė shqiptarėve drejt civilizimit perėndimor, humbėn me dėshtimin e kėsaj lėvizje nė Mirditė dhe me pamundėsinė pėr tė shndėrruar nė lėvizje nacionale,me synime e detyra tė parashtruar nga udhėheqėsit Rilindas si Gaspėr Krasniqi e Prengė Doēi, Pashko Vasa, Zef Jubani, Gurakuqėt e Shkodrės etj nė platformėn e tyre dhe tė pėrkrahur nga princi i krahinės Prengė Bibė Doda Pasha.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Pėrpjekjet e rilindėsve patriotė

    KAPITULLI IX

    PĖRPJEKJET E RILINDĖSVE PATRIOTĖ PĖR TA SHNDĖRRUAR LĖVIZJEN ANTIOSMANE NĖ MIRDITĖ SI FILLIMIN E LĖVIZJES KOMBĖTARE SHQIPTARE PĖR LIRI DHE PAVARĖSI.


    1. Mendimi politik i rrymės radikale revolucionare tė rilindėsve shqiptarė para Lidhjes sė Prizrenit.

    Nė vitet 1860 dhe deri nė 1875-77 (kryengritja e Mirditės), nė kushtet kur Perandoria Turke po shthurej, e shumė Kombe tė reja nė Ballkan si grekėt, serbėt, rumunėt madje dhe malazezėt e kishin zgjidhur rrugėn e sė ardhmes sė tyre tė pavarur, nė Shqipėri ėshtė present mendimi i shkėputjes pa kompromis nga Turqia.
    Pėrfaqėsuesit kryesorė tė kėsaj rryme pėrfaqėsonin shtresat borgjeze tregtare tė posalindura, Zef Jubani etj, klerikė patriotė mirditas si: Pjetėr Zarishti, Gaspėr Krasniqi, Preng Doēi, Pal Dodmasej (arqipeshkvi i Shkodrės) dhe intelektualė tė tjerė nė emigrim por edhe nė vend si mirditori Pashko Vasa, Thimi Mitko, Gurakuqėt, arbėreshėt rilindas si: De Rada, Dhimitėr Kamadra, Zef Serembe etj. Kjo rrymė patriotėsh rilindas tė frymėzuar dhe tė ndikuar dhe nga lėvizja Garibaldiste qė udhėhoqi nė kėtė kohė revolucionin pėr bashkimin e Italisė, mendonin se ēlirimi kombėtar i shqiptarėve dhe pavarėsia e tyre mund tė fitohej me kryengritje. Kjo kryengritje u projektua se mund tė fillonte nė trevėn e Mirditės si zona ku kushtet objektive pėr fillimin e njė lėvizje tė tillė ishin mė tė pėrshtatshme dhe pastaj do tė pėrhapej nė gjithė territoret e tjera tė banuara nga shqiptarėt nė Ballkan.
    Protagonistėt e kėsaj rryme radikale nacionaliste shqiptare e filluan aktivitetin e tyre mbi bazėn e njė platforme tė qartė, thelbi i sė cilės ishte ēlirimi i gjithe tokave shqiptare me njė strategji tė pėrcaktuar mė parė. Kjo ndodhi nė kohėn kur dhe kombet e tjera ballkanike tė sapolindur ishin futur nė rrugėn e revolucioneve nacionale dhe fitores sė pavarėsisė sė tyre. Ndėrsa nė Shqipėri kėta rilindas gjetėn mbėshtetjen, nė enklavat kristiane (Nė Vilajetin e Shkodrės dhe pjesėrisht nė atė tė Janinės), qė nė fakt pėrbėnte njė mbėshtetje tė pamjaftueshme pėr tė arritur qėllimin e pavarėsisė. Kjo rrymė pas dėshtimit tė kryengritjeve (fillimi i revolucionit nacional), siē do ta shohim nė vijim tė kapitullit “Lidhja e Prizrenit” e mė vonė, nuk do tė kishte aksesin e duhur pėr tė pėrcaktuar karakterin e kėtij revolucioni, pavarėsisht nga roli pozitiv qė do tė luante.
    Lindja e shteteve tė reja nė Ballkan dhe kalbėzimi i mėtejshėm i Perandorisė Osmane, nxori nė evidencė rrezikun e pushtimit nga shovinistėt Sllavo-Grekė nga fundi i shekullit XIX-tė. Kėshtu kjo rrymė dhė idėalėt ė pastra kombėtare, tė rilindasve qė pėrfaqėsonin atė, dėshtuan dhe bashkė me to dhe e ardhmja perėndimore e shqiptarėve deri nė ditėt tona.
    Edhe vetė Prengė Doēi pas vitit 1878 njė nga protagonistėt e spikatur tė kėsaj rryme, por dhe Pashko Vasa etj, e ndryshuan mendimin e tyre pas Lidhjes sė Prizrenit, duke patur frikėn e rrezikut shovinist dhe gllabėrimin e territoreve shqiptare nga serbosllavėt e grekėt.

    2. Kryengritja e vitit 1862 nė Mirditė.

    Nė vitet 50 e 60 tė shekullit XIX-tė pas luftės sė Krimesė Turqia u dobėsua mė tej dhe nė kėtė situatė lufta antiosmane e popujve tė Ballkanit, pėr liri e pavarsi mori njė vrull dhe zhvillim tė ri. Edhe nė trojet ballkanike tė banuar nga shqiptarė u vu re njė rritje e lėvizjes kundėr reformave tė reja tė qeverisė perandorake (reformės sė Tanzimatit), si nė Shkodėr, Dibėr, Polog, nė viset jugore shqiptare, Kosovė etj. Por lėvizjet shqiptare qenė sporadike, tė shkėputura, dhe pa njė program tė qartė…
    Nė kėtė kohė njė grup intelektualėsh si Pashko Vasa, Zef Jubani, Abati i Mirditės Gaspėr Krasniqi, Pal Dodmasej e disa klerikė tė tjerė bėnė njė platformė tė re tė lėvizjes pėr pavarsi tė shqiptarėve. Ata, nėpėrmjet P Vasės, u lidhėn me Garibaldin, pėr ti kėrkuar atij ndihmė pėr armė dhe vullnetarė pėr luftė. (Pashko Vasa mori pjesė nė lėvizjen pėr bashkimin e Italisė tė kryesuar nga Garibaldi dhe andej mori dhe tituj e grada kalorsiake).
    Intelektualėt patriotė, koordinuan planet me vėllezėrit arbėresh tė Italisė sė Jugut (kėta tė fundit ishin faktori kryesor mbėshtetės tė Garibaldit, nė revolucionin pėr bashkimin e Italisė), dhe bėnė tė mundur qė nėpėrmjet tyre tė merrnin nga Garibaldi kontigjente ndihmash materiale, veēanėrisht armė, pėr kryengritjen e planifikuar tė fillonte nė Mirditė.
    “Kjo ekspeditė (kryengritje), sipas mendimit tė revolucionarit tė shquar Italian, do tė ndihmonte popullin shqiptar, qė ai tė ēmonte si popull trim, tė fitonte lirinė, dhe do ta vinte diplomacinė Europiane, qė nuk ishte pėr njė kryengritje, pėrpara njė fakti tė kryer”1.
    “Sipas planit tė hartuar prej intelektualėve patriotė, kryengritja qė do tė ishte pjesė pėrbėrėse e lėvizjes sė pėrgjithėshme antiosmane nė Ballkan duhej tė shpėrthente nė Mirditė dhe prej kėtej do tė shtrihej edhe nė malėsitė e tjera. Pėr realizimin e kėtij plani ata mbėshteteshin nė gatishmėrinė pėr luftė tė Mirditės, nė rrethanat e krijuara nga gjendja e luftės me Malin e Zi, qė i lidhte duart Perandorise Osmane etj”2.
    Njė rrethanė pozitive pėr realizimin e planit tė lėvizjes ishin dhe marrdhėniet e mira qė kishte Mirdita me Francėn nėpėrmjet konsullatės sė saj (Francės) nė Shkodėr, sekretar i sė cilės ishte Zef Jubani, njėri nga planbėrėsit e kėsaj lėvizje pėr liri.
    “Nė fakt Napoleoni III prej disa kohėsh kishte filluar tė ndiqte me interes ngjarjet nė Ballkan, me qėllim qė ta rivendoste pėrsėri ndikimin e Perandorisė Franceze nė Lindje. Nė konfliktin Malazezo-Turk, Franca pėrkrahte Principatėn e vogėl dhe nuk kursente premtime e ndihma edhe nė Shqipėri, veēanėrisht nė Mirditė, e cila pėr numrin e bajraqeve, potencialin luftarak mė tė madh, dhe pėr ndikimin qė kishte midis malsive tė tjera, kishte tėrhequr vėmendjen e perandorit francez”3.
    Pjesė e rėndėsishme e planit ishte fakti se flamurin e kryengritjes do ta ngrinte i pari, kapedani i Mirditės, Bibė Doda Pasha dhe do tė shpallte Principatėn autonome ose tė pavarur.
    Mė vonė rreth saj do tė bashkoheshin edhe krahinat e tjera tė vendit. Pashko Vasa e shoqėroi nė 1862 pėr nė Stamboll Bibė Dodėn (si pėrkthyes). Ai ndikoi nė formimin e Bibė Dodės dhe ndikoi mjaft tek ai. Pėrultėsia e Princit Bibė Doda ndaj Pashko Vasės duket dhe nė letrat qė i dėrgonte ai kėtij tė fundit, duke i pėrfunduar letrat… me pėrultėsi, unė shėrbėtori juaj… etj.
    Pjesė e synimeve qė parashikoheshin nė programin e luftės ishte siē e pėrmendėm edhe Bibė Doda.
    Kėshtu Bibė Doda Pasha dhe mirditasit veprojnė sipas mundėsive pėr tė vėnė nė jetė synimet e intelektualėve patriotė, por qė ishin dhe synimet e tyre.
    Kur Bibė Doda Pasha shkoi nė Rrafshin e Dukagjinit pėr tė normalizuar gjendjen atje, Porta i nguli malsorėt e Kelmendit nė Gurėz e Shėllaz. Porta ndezi dhe njė konflikt tė ri me malėsinė e Lezhės. Kur Bibė Pasha ndodhej nė Stamboll, reparte mirditorėsh, ndėrprenė rrugėn Shkodėr-Prizren.
    Abati i Mirditės Krasniqi me grupin e patriotėve kishin bėrė thirrje pėr tu vendosur nėn armė pėr kryengritje antiqeveritare. Abati Krasniqi ishte njėkohėsisht ndėrmjetėsi i Princit Bibė Pasha me principatat Ballkanike etj, pėr tė koordinuar veprimet kryengritėse, e kėsisoi ai ishte dhe pėrfaqėsuesi diplomatik i principatės me tė huajt.
    Nga ana tjetėr Porta i tha Bibė Pashės tė grumbullonte forca tė armatosura pėr luftė kundėr Malit tė Zi. Asnjė mirditas nuk e pranoi thirrjen, ndėrsa Bibė Pasha pėr tu justifikuar para autoriteteve Osmane i shkruante sundimtarit tė Shkodrės Reshit Pasha. “Gaspėr Krasniqi i ka bėrė popullit tė Mirditės pėr kryengritje pėr tė sulmuar rrugėt publike. Pėr kėtė u ka thėnė se do tė kemi ndihmėn e Francės.
    …Zėvendėsi im (Krasniqi) ėshtė larguar nga Mirdita e ka ardhur nė Shkodėr. Ai ka rėnė mik nė shtėpinė e Dodmazejve, tė cilėt i fryjnė kryengritjes e duan ti nxjerrin vėshtirėsi serioze qeverisė. Prandaj kam arsye tė besoj se trazirat nuk do tė mundojnė e do tė pėlcasin”4.
    Siē dimė Dodmazejt mbėshteteshin nga Austria, nga ana tjetėr pėrmendej dhe Franca e implikuar nė kėtė histori, por dhe Krasniqi u quajt zėvendėsi i Princit. Tė gjitha kėto ishin presione politike tė Bibė Pashės kundėr qeverisė pavarsisht se nė dukje ai pėrpiqet tė justifikohet para saj.
    Nė pranverė tė vitit 1862 Reshit Pasha e dėrgon Bibė Dodėn nė Mirditė tė qetėsonte gjendjen, por jo vetėm gjendja nuk ndryshoi por Bibė Pasha i dėrgon njė letėr Valiut, ku i kėrkon tė paguante rrogat e prapambetura tė luftėtarėve mirditas. Pėr mos zbatimin e urdhėrave tė valiut, Bibė Pasha justifikohej se mirditasit e zemėruar janė nėn influencėn e abatit Krasniqi.
    Kėshtu mirditasit jo vetėm nuk pranuan tė rreshtohen nė luftė kundėr Malit tė Zi, por pėr shkak tė mos pagesave tė pagave u shtuan veprimet luftarake kundėr ushtrisė turke. Nė fillim tė verės mirditasit sulmuan njė karvan turk me rreth 150 kuaj tė ngarkuar me material luftimi dhe qindra ushtarė turq.
    Nė korrik 1862 u ndėrpre rruga Shkodėr-Prizren duke shkaktuar humbje ushtrisė turke por dhe duke bllokuar kėtė rrugė strategjike shkėpuste dy territore tė rėndėsishme tė sundimit osman.
    Qė Bibė Pasha ishte nė anėn e kryengritėsve dhe nė krye tė tyre kjo kuptohet dhe nė letrėn qė nė kėtė kohė i dėrgon ai Pashko Vasės. “Meqė i dini mirė ngatėrresat qė kam me Krasniqin, ju lutem tė flisni mirė pranė autoriteteve”5.
    Nė qershor 1862 ushtria turke korri fitore kundėr malazezėve tė cilėt qenė tė detyruar nė gusht tė kėtij viti tė nėnshkruajnė njė armėpushim nė dėm tė tyre me turqinė. Po kėshtu dhe Anglia e Austria nuk luajtėn rol pozitiv nė pėrkrahjen e lėvizjeve antiosmane nė Ballkan. Duke bėrė fjalė pėr ndikimin e shteteve Europiane nė Ballkan intelektualėt patriotė, qė projektuan dhe programuan lėvizjen kryengritėse, i quajtėn Fuqitė e mėdha si Anglia e Austria, si fuqi qė me politikėn e tyre pėrkrahnin “njė kufomė qė quhej Turqi”, ndihmonin pėr tė mbajtur edhe mė tej nėn zgjedhė popujt e Ballkanit. Ndėrsa qeverinė e Sulltanit si “shtypėse tė pamėshirshme tė popullit shqiptar”.
    Kjo situatė e vėshtirė solli dhe ndėrprerjen e hovit tė kryengritjes dhe rėnien e saj. Qeveria turke nė pranverė e verė tė vitit 1864 u pėrpoq tė bėnte politikė afrimi dhe favorizuese pėr Mirditėn, por nga ana tjetėr planifikonte copėzimin dhe futjen nėn sundim tė plotė tė saj. Krasniqi u ndjek nga autoritetet dhe u dorėzua nė Konsullatėn Austriake nė Prizren ku kėta tė fundit nė mėnyrė tė pabesė ia dorėzojnė trupave qeveritare turke atje. Me presionin e mirditasve dhe tė klerikėve P Dodmazej etj, por dhe me ndėrhyrjen e Konsullit Francez, Krasniqi lirohet nga burgu ndėrsa Bibė Pasha u mbajt nga Turqia nė Stamboll, jashtė Mirditės pėr disa vjet. Nė verė tė vitit 1868 Bibė Pasha kthehet nė Shkodėr dhe mė 14 Korrik tė atij viti princi helmohet dhe vdes.
    Mirdita do tė rikthente qėndresėn e organizuar antiosmane nė kryengritjen e viteve 1876-1877 me nė krye princin fare tė ri, tė birin e Bibė Pashės – Prengė Pashė Mirdita.


    3. Kryengritja e viteve 1876-1877
    Rėnia e saj. Rėndėsia.

    ► Kushtet e zhvillimit tė kryengritjes nė Mirditė.

    Pa u shuar flakėt dhe pa u “tharė” gjaku i shkaktuar nga kryengritja e viteve 1862-1864, nė Mirditė filluan pėrgatitjet pėr njė kryengritje akoma mė tė madhe 1876-1877.
    Shpėrthimi i krizės Ballkanike, lufta e Serbisė, e Malit tė Zi, e Bullgarisė etj kundėr Turqisė, zhvillimi i ngjarjeve luftarake, humbjet qė pėsoi ushtria turke, nė kufirin me Malin e Zi etj, nuk mund tė mos ushtronin njė ndikim tė posaēėm nė Mirditė, por edhe nė viset e tjera shqiptare, pėr ti dhėnė hov tė mėtejshėm luftės pėr liri, qė s’kishte pushuar asnjėherė. Turqia si nė 1862 edhe nė 1875 dėshtoi nė planet e saj pėr tė rekrutuar luftėtarė mirditas e tė tjerė, pėr ti mobilizuar nė frontin malazez (kundėr Malit tė Zi).
    Nė kėtė kohė bajraktarėt dhe tarafi i luftės u gjallėrua dhe mori pėrsėri hov duke pėrzėnė krerėt e tarafit tė Portės si nga Mirdita dhe nga zonat rreth tė cilės kishte lidhje dhe influencė.
    Nė shkurt tė vitit 1869 u mblodh kuvendi i 12-bajrakėve tė Mirditės, ku u vendos njėzėri qė kryetari (Princi) i Mirditės ishte i biri i Bibė Pashės – Prengė Bibė Doda.
    Qeveria turke nuk e pranonte kėtė dhe caktonte si Kajmekam tė krahinės njerėzit qė mbronin interesat turke. Kjo nuk pranohej nga Mirdita dhe u pėrzunė njėri pas tjetrit. Mirdita kishte vetėm njė kėrkesė: tė kthehej Prengė Bibė Pasha pėr tu drejtuar prej tij.
    Nė vitin 1876 duke parė situatėn e vėshtirė me Malin e Zi, si dhe duke dashur tė mobilizonte luftėtarė mirditas kundėr tij (Malit tė Zi) Turqia emėroi Prengė Bibė Dodėn, Kamekam, duke lejuar kthimin e tij nga emigrimi (ishte peng nė Turqi), nė verė tė vitit 1876. Pėrpjekjet sporadike me armė mes turqve e mirditasve kishin vijuar. Nė 1873 Mirdita (Naraēi nė Zadrimė) nuk paguanin taksa dhe dhuna e xhandarėve turq provokoi njė betejė, ku erdhėn nė ndihmė edhe 300 burra tė tjerė nga bajraku i Spaēit. Forcat e xhandarmėrisė, nė atė kohė u shpartalluan keqas.
    Me 3 dhjetor 1873, Kuvendi i Shpalit i dėrgon Fuqive tė Mėdha njė letėr ku shprehej protesta e mirditasve kundėr Kajmekanllėkut (formė e administrimit osman) dhe ruajtja e autonomisė sė trashėguar qėmoti. Mirditasit s’morėn pėrgjigje prandaj ndėrprenė rrugėn Shkodėr Prizren.
    Nė verė tė vitit 1874 mirditasit lidhėn besėn me pukasit pėr tė ndėrprerė, ndėrtimin e postave tė fortikifikuara pėrgjatė rrugės tregtare e strategjike Shkodėr-Prizren dhe pėr tė prishur postat qė ishin ndėrtuar. Pas betejash tė ashpra (turqit vranė gra e fėmijė, dogjėn shtėpi e ē’gjetėn pėrpara), turqit u detyruan tė ndėrpresin ndėrtimin e postave tė fortifikuara pėrgjatė rrugės. Mė 1875 u zgjerua beslidhja e mirditasve me zonat pėr rreth duke u shtuar nė kėtė besėlidhje dhe Mati. Kėshtu Mirdita e theu rrethimin pėr tė komunikuar dhe pėr tu lidhur me jugun e saj me Elbasanin, Dibrėn, Tiranėn, Krujėn etj. Qytetarėt e Dibrės, pėrfituan pas kėsaj, pėrkrahjen e mirditasve pėr tė penguar ndėrtimin e gazermave ushtarake nė kėtė qytet.

    ► Platforma e intelektualėve rilindas pėr zhvillimin e kryengritjes pėr liri tė vitit 1876-1877 nė Mirditė e mė gjerė.
    Bashkėpunimi i arbėreshėve dhe i mirditasve, si dhe ndikimi i Garibaldit tek udhėheqėsit dhe frymėzuesit e lėvizjes antiosmane nė Mirditė.
    Situata e ndezur pėr luftė nė Mirditė (1876), por edhe historia e shkuar, luftarake, antiosmane, e krahinės (sidomos kryengritja e viteve 1862-1864 e mė vonė), kishte tėrhequr vėmendjen e diplomacisė europiane, veēanėrisht, tė Rusisė, Italisė, tė Francės etj. Nė rastin e njė lufte me Turqinė, Rusia e quante lėvizjen antiosmane nė Mirditė si njė faktor ndihmės, pėr tė zgjeruar ndikimin e saj nė Ballkanin Perėndimor, ku ishte mė tepėr i pranishėm ndikimi austrohungarez. Nga ana tjetėr Italia dhe qarqe tė rėndėsishme politike tė saj duke e parė veten tė pafuqishėm pėr tė bėrė njė politikė ekspansioni nė Ballkan, ashtu siē bėnte Austrohungaria nxiste dhe pėrkrahte ēdo iniciativė qė mund tė vinte nė vėshtirėsi politikėn e Habzburgėve nė Ballkan.
    Kėto qarqe politike italiane, nuk nguronin tė pėrkrahnin parullėn “Ballkani-Ballkanasve”. Ato inkurajonin nėpėrmjet arbėreshėve dhe tė njė komiteti qė mbante emrin “Lidhja pėr ēlirimin dhe vėllazėrimin e popujve Ballkanikė, idenė e krijimit tė njė sėrė shtetesh ballkanike, midis tyre dhe atij shqiptar, dhe kėshtu do tė krijohej njė Federatė. Kjo federatė ballkanike do tė realizonte frenimin e ekspansionit Austrohungarez nė Bosnjė-Hercegovinė e mė tej. Kjo ishte arsyeja qė Habzburgėt e shikonin lėvizjen nė Mirditė si njė lėvizje qė cėnonte rėndė interesat e tyre. I inspiruar nga kjo lėvizje mbarėballkanike shkoi nė Cetinė tė Malit tė Zi nė 05,01,1876, udhėheqėsi shpirtėror i mirditasve, Abati Prengė Doēi, pėr tė biseduar me burrat e Principatės dhe princ Nikollėn.
    Princi i dha Doēit sigurinė pėr ndihma si; armė, mjete financiare etj. Gjithashtu ai (princ), e siguroi pėrfaqėsuesin mirditas Doēin, se ndihma nuk presupozonte asnjė pretendim tė Principatės sė tij nė tokat shqiptare.
    Doēi mbante lidhjet dhe koordinonte veprimet (mė parė Pashko Vasa), me komitetin arbėresh tė Kozencės, pėr tė pėrfituar edhe nga Italia mbėshtetje pėr kryengritjen qė ishte gati tė fillonte nė Mirditė.
    Roli qė donte tė luante si dhe pikėpamja e demokratit revolucionar Xhuzepe Garibaldi nė ēlirimin e popujve tė Ballkanit nga tirania Perandorake, shihet qartė nė deklaratėn e lėshuar nė njė proklamatė tė vitit 1862;
    “…me anė tė njė lėvizje revolucionare tė vetė popujve, tė cilėt ishin aleatė dhe duhej tė harronin urrejtjet, grindjet dhe paragjykimet kombėtare dhe fetare, do tė realizohej ēėshtja e ēlirimit dhe e bashkimit kombėtar… Ēėshtja e lirisė ėshtė njė e vetme cilido qė tė jetė populli qė e mbron. Kur ta kenė kuptuar tė gjithė popujt kėtė tė vėrtetė… atėherė mbretėria e despotizmit, do tė marrė fund pėrgjithmonė… Kur tė jetė pėrmbysur mė nė fund krenaria e Habzburgėve dhe tė jetė dėbuar osmani barbar, nė shkretėtirat e tij, Adriatiku do tė banohet, nė tė dy brigjet prej popujsh tė lirė, tė denjė, tė duhen e tė kuptohen si vėllezėr…”

    Nė rrethanat historike tė krijuara si nė gjendjen dhe kushtet e papėrshtatshme tė shpėrthimit tė kryengritjes nė principatėn e Mirditės ashtu dhe nė krijimin e kushteve tė favorshme ndėrkombėtare (sigurimi i mbėshtetjes dhe lidhjes sė bashkėpunimit me qarqe politike italiane dhe tė arbėreshėve nė Itali, mbėshtetjes qė u sigurua nga Rusia por edhe Franca, aktivizohet grupi i intelektualėve rilindas mirditas dhe shkodranė me nė krye Prengė Doēin, pėr tė orientuar kėtė lėvizje pėr liri drejt synimeve tė qarta, mėnyrėn e organizimit tė saj, koordinimin e veprimeve luftarake, duke e synuar kėtė lėvizje si pjesė tė lėvizjes sė kombeve tė tjerė ballkanikė pėr liri e pavarėsi. Pėrveē Prengė Doēit nė grupin qė programoi kryengritjen ishte dhe Zef Jubani, Pjetėr Gurakuqi e Lorenc Gurakuqi, disa klerikė etj. Kėta intelektualė programin e luftės pėr liri e realizuan duke patur parasysh dhe duke u ndikuar nga vizioni i Garibaldit pėr tė ardhmen e Ballkanit dhe tė Italisė, si dhe duke patur parasysh dhe konjukturat e politikės Ballkanike dhe Europiane. Sipas Doēit dhe pėrkrahėsve tė tij kryengritja do tė fillonte nė Mirditė me rrethinat e saj, do tė shpallej botėrisht Principata e Mirditės (Prengė Bibė Doda Pasha do tė ngrente flamurin dhe do tė ishte Princi i krahinės). Pas kėtij momenti grupi organizator i kryengritjes, por dhe vėllezėrit arbėreshė e Garibaldi, mendonin se kryengritja duhet tė zgjerohej pėr rreth principatės sė lirė, duke u krijuar si ajo principata tė tjera si: e Shqipėrisė sė Mesme, e Jugut me qendėr Vlorė, nė Kosovė, nė Shqipėrinė Juglindore. Kėshtu sipas programit presupozohej tė ngrihej nė kryengritje pėr ēlirim gjithė populli shqiptar pa dallim fetar, krahinor etj.
    “Kėshtu pėrpara botės u ngrit tani ēėshtja shqiptare”. Kėshtu shkruante nė kėtė kohė nga Shkodra diplomati rus Jastrebov. Lėvizja nė Mirditė nė kryė tė sė cilės qėndronte Prengė Bibė Doda, filloi tė fitonte pėrkrahje gjithnjė e mė tė gjerė nė veri… Shpresat e kryengritėsve, ishin varur si thoshte Jastrebovi “tek gjėmimi i topave nė Danub” d.m.th te mundėsia e njė lufte Ruso-Turke”6.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Kushtet historike tė lindjes dhe tė formimit tė kombit shqiptar

    KAPITULLI VIII

    KUSHTET HISTORIKE TĖ LINDJES DHE TĖ FORMIMIT TĖ KOMBIT SHQIPTAR


    1. Lindja e Nacionalizmit Ballkanik dhe veēoritė e tij nė Vilajetet Shqiptare.

    Nė fillim tė shekullit XIX vihet re nė pjesėn Ballkanike tė Perandorisė Osmane depėrtimi i marrdhėnieve kapitaliste dhe krijimit tė shtresės tregtare-borgjeze.
    Zhvillimi i tregtisė sidomos nė Greqi dhe Rumani por dhe vende tė tjera si Serbi e Mal te Zi, apo dhe Bullgari dhe mė pak nė vilajetet shqiptare bėri tė mundur lindjen dhe zhvillimin e elementeve tė para tė ekonomisė sė tregut (mallė-para).
    Lindja e elementeve tė ekonomisė kapitaliste solli disa pasoja tė rėndėsishme gjatė shekullit XIX:

    - E para tregonte se Perandoria Osmane e cila e bazonte sistemin dhe energjinė e saj nė marrdhėnie mesjetare feudale e ushtarake, po rrėnohej nė sistem.
    - E dyta lindi dhe filloi tė zhvillohej shtresa e tregtarėve dhe e borgjezisė Ballkanase (Greke, Serbe, Bullgare, Rumune por edhe Shqiptare).
    - Qė nė fillimet e marrdhėnieve kapitaliste Ballkanike nė fundin e shekullit XVIII por sidomos gjatė shekullit XIX vihet re qartė “proēesi gradual i lindjes sė Nacionalizmit Ballkanik dhe bashkė me tė dhe i rilindjes sė ndjenjės dhe idesė pėr pavarėsi kombėtare tė vendeve tė kėtij gadishulli. “Nacionalizmi ballkanik i cili kaloi nė sulm kundėr Perandorisė Osmane nė shekullin XIX ėshtė bėrė tashmė temė kryesore e studiuesve qė pėrmban fillimin e proēesit tė shkėputjes tė komuniteteve tė krishtera nga njė shtet islam”1.
    Njė tipar themelor i Nacionalizmit ballkanik ėshtė se ai nuk ėshtė vetėm njė nacionalizėm qė formohet mbi bazėn e njė ndryshimi tė marrdhėnieve ekonomiko-shoqerore nė dėm tė marrdhėnieve mesjetare feudale ushtarake turke, por ėshtė njė lėvizje ideologjike e kulturore me tipare kristiane.
    Pra, dy janė arsyet qė shtetet e Europės Perėndimore pėrkrahen direkt ose indirekt lėvizjet nacionale ballkanike:
    Nga njėra anė mbėshtetej ky nacionalizėm nė marrėdhėniet ekonomiko-shoqėrore antifeudale nė dėm tė sistemit ekonomiko-shoqėror turk, por nga ana tjetėr ky nacionalizėm ishte nė thelbin e tij kristian dhe i frymėzuar e i karakterizuar kundėr Perandorisė Turke dhe idologjisė sė saj fetare islamike (ky ishte themeli i Perandorisė turke).
    Nė literaturėn dhe veprat qė trajtojnė historinė e re tė vendeve tė Ballkanit bie nė sy fakti se proēesi i lindjes dhe zhvillimit tė kombeve dhe nacionalizmit ballkanik nuk ėshtė i njėjtė nė etnitė ballkanike apo dhe brenda njė etnie. Kjo pėr shkak tė rrethanave historike qė lidhen jo vetėm me intensitetin e pushtimit, pėrpjekjet pėr turqizimin e popujve tė ballkanit, por dhe pozicionit gjeopolitik, islamizimit tė pabarabartė (ritmeve tė ndryshme tė kėtij proēesi) etj.
    Nė ecurinė dhe suksesin e Nacionalizmit ballkanik dy janė faktorėt qė kanė luajtur rolin themelor.
    Sė pari, sistemi millet i cili pėrben themelin e politikės fetaro-tradicionale tė zbatuar nga shteti Osman, ku sipas kėtij sistemi grupet etnike pėr shkak tė pėrkatėsisė sė ndryeshme fetare janė trajtuar nė tė gjitha drejtimet veēmas nga myslimanėt (tė privilegjuarit). Kjo i mbajti tė ndezura ndjenjat kombėtarė tė pakicave etnike kristiane dhe qė e kishin bazėn qė nė periudhėn mesjetare.
    Sė dyti, mbėshtetja qė dhanė shtetet europiane perėndimore. Pakicat etnike qė mė sė shumti pėrbėheshin nga popullsi fshatare tė prapambetura ekonomikisht dhe tė dobėta politikisht me pėrjashtim tė tregtarėve tė fuqishėm latin e grekė gjetėn bashkėpunimin e shteteve perėndimore nė kurriz tė Perandorisė Osmane.
    “… mundėsitė e pakicave tė krishtera pėr tė fituar mbėshtetjen e shteteve perėndimore me pretendimin se jetonin brenda njė perandorie islame dhe tė organizuara e diskriminuara nga sistemi millet na shfaqen pėrpara si avantazhet mė tė mėdha pėr suksesin e kėtyre lėvizjeve nacionale.

    2. Kushtet historike tė lindjes sė nacionalizmit shqiptar ndryshe nga nacionalizmi grek, bullgar, serb, rumun etj.
    … Nėse pėr lehtėsi analize lėvizjet nacionaliste serbe, bullgare, greke dhe rumune do t’i veēonim si lėvizje kristiane tė shekullit XIX, atėherė nė kėtė kuadėr mund tė trajtohet dhe nacionalizmi shqiptar. Pra sistemi millet dhe mbėshtetja e shteteve tė huaja nė zhvillimin e nacionalizmave tė krishterė, paralelisht me dobėsimin e brendėshėm dhe tė jashtėm tė Perandorisė Osmane, ishin faktorė tė rėndėsishėm nė pėrshpejtimin e proēesit tė krijimit tė shteteve nacionale dhe lindjen e nacionalizmit shqiptar; por pėrfundimi i lėvizjes nacionaliste te krishtera me krijimin e shteteve kombėtare, i pėrballi shqiptarėt, tė lidhur mė shumė fije me perandorinė dhe me njė shumicė myslimane tė popullsisė me rrezikun e coptimit tė trojeve tė tyre historike. Nė kėtė kuptim nacionalizmi shqiptar lindi edhe si reaksion ndaj nacionalizmit tė krishterė ballkanik tė shekullit XIX”2.
    Intensiteti i procesit tė islamizimit dhe i osmanizimit, gjatė proēesit tė zbatimit tė tij tek popujt dhe trevat e ndryshme tė ballkanit, do te ndikonte dukshėm nė tė ardhmen historike tė kėtyre popujve, si nė procesin e lėvizjes nacionale tė luftės pėr liri, por edhe nė rezultatin e kėtyre lėvizjeve, nė procesin e shtetformimit tė tyre dhe orjentimit tė tyre politik drejt perėndimit ose ruajtjes sė mentalitetit dhe orjentimit turko-aziatik.
    “Ndėrmjet grekėve, bullgarėve dhe serbėve, elementi mysliman vendės ose ardhės ka qenė i paktė dhe shumica ishte e krishterė. Elementi mysliman mbronte zotnimin turk, sepse bashkohej me tė fetarisht, sepse qeveria i siguronte supremacinė e kastės (shtresės) e tė rangut, ashtu dhe tė drejtėn e pronėsisė mbi toka tė mėdha, kurse shumica e popullsisė sė krishterė luftonte qeverinė turke pėr tė shpėtuar nga zgjedha.
    Nė Shqipėri ngjante e kundėrta. Pėrveē qė shumica ishte myslimane, por dhe pakica kristiane ishte e mbrojtur dhe e privilegjuar, tė paktėn nė grupet e mėdha tė saja, dhe njėfarėsojė bashkohej me elementin mysliman derisa mund tė bashkonte gjaku dhe gjuha qė kishin tė pėrbashkėt. Ky ndryshim i Shqipėrisė ėshtė shkaku qė vonoi ndarjen e saj nga turqia”3.
    Ndėrsa duke i parė tė krishterėt shqiptarė nė raport me sllavėt nė veri dhe grekėt nė jug gjatė proēesit tė formimit tė kombit shqiptar ka njė veēori interesante:
    Katolikėt e Veriut duke qenė nė kundėrshtim race e feje me sllavėt kufitarė nuk mund t’i shėrbenin ēėshtjes sė Pan Sllavisė, kurse nė jug, pikėsėpari Rusia, filloi tė bėnte propogandė midis tė krishterėve grekofon ashtu dhe mes tė shqiptarėve nė emėr tė ortodoksisė.
    “Grindja e pėrgjaktė qė ndodhi nė mes tė Ali Pashės e tė suliotėve ka filluar pasi u kthye prifti Samueli nga Rusia me mendime fanatike dhe armiqėsore. Me rrethimin e Ali Pashės nė kėshtjellėn e Janinės, filloi dhe kryengritja greke e vitit 1821, ditėn e Vangjelizmoit. Qė nga kjo ditė e pastaj, ortodoksėt e toskėrisė, si grekofon ashtu dhe shqiptar, pėrfaqėsuan ēėshtjen e Helenizmės. Sidomos ortodoksit shqiptarė, me trimėrinė e shkėlqyer tė tyre, ringjallėn helenizmin qė kish vdekur prej shekujsh. … Zakoni qė mbretėronte deri atėherė mes myslimanėve dhe tė krishterėve, u kthye nė njė luftė feje tė rreptė, por kjo nuk provonte se ortodoksit shqiptarė ishin helenė… Luftrat fetare mes vllazėrve tė gjakut dhe tė gjuhės, ka ngjarė nė shumė vende tė Europės, por mendimet liridashėse tė pėrparimit modern, kanė zhdukur fanatizmin dhe kanė ringjallur vllazėrinė e parė”4.
    Gjatė sundimit tė perandorisė Osmane gjatė reformave, u formua aristokracia shqiptare e lidhur me pushtetin Perandorak, duke qenė mjaft aktive nė jetėn politike e ushtarake tė saj dhe duke u bėrė kėsisoj pjesė e sundimit osman.
    “… Shqipėria, Perandorisė Otomane i ka dhėnė mė tė mirėt veriorė tė mėdhenj dhe gjeneralet me trima: Qypurli Mehmet Pasha, Fazil Ahmet Pasha, Lutfi Pasha, Sinan Pasha, Bajraktar Mustafa Pasha dhe kaq burra shteti e gjenerale me vleftė tė jashtėzakonshme, tė tjerė qė kanė marrė drejtimin e punėve ose komandėn e ushtrisė, nė rrethana tė jashtėzakonshme, e me mirėsjelljen dhe guximin e tyre, kanė mundur armiqtė e jashtėm, kanė kapėrcyer vėshtirėsitė e brendėshme dhe kane ringjallur fuqinė dhe pushtetin e Perandorisė, e cila shpesh pėr shkak tė sundimit tė keq, pa zotėsi dhe korrupsion tė ministrave, nė shumė raste e kanė shpenė Perandorinė afėr ngjirės”5.
    Por jo gjithmonė ka qenė kėshtu. Etja pėr lavdi dhe sundim qė i karakterizonte shqiptarėt, por edhe pėr shkak tė pėrkatėsisė sė tyre solli dhe veprime seperatiste. Ėshtė e udhės tė pėrmendim kėtu krijimin e dy pashallėqėve shqiptare nga Valiu i Janinės Ali Pasha dhe Valiu i Shkodrės, i familjes sė Bushatit. Megjithatė lėvizja dhe formimi i kėtyre pashallėqėve (organizma shteterore Brenda Perandorisė), nuk kishte lidhje me lėvizjen kombėtare dhe lėvizjen pėr pavarėsi tė shqiptarėve, jo pėr shkak tė paaftėsisė ushtarake por pėr shkak tė mentalitetit prej sundimtarėsh tė dy pashallarėve.
    “Ali Pashė Tepelena dhe Mustafa Pashė Bushati i Shkodrės, kanė pasur kaq fuqi, sa sikur tė ish e mundur qė tė bashkoheshin, indipendenca shqiptare qysh atėherė, do tė ishte njė fakt i mbaruar, por qė tė dy kishin njė mentalitet satrapi, prej tė cilėve s’mund tė dilte njė gjė e re, me shpirt tė ri”6.

    3. Nė suksesin e njė lėvizje kombėtare pėr pavarsi ose autonomi, organizimi dhe legjetimiteti luajnė rol parėsor dhe varet nga kushtet dhe rrethanat ku zhvillohet ajo. Nė lėvizjet nacionaliste ballkanike tė shekullit XIX rolin parėsor e luajti legjitimiteti.
    Ky fenomen (legjitimiteti) nė lėvizjen e kombeve tė krishtera ushqehej nga burime tė jashtme, legjitimiteti i nacionalizmit mysliman shqiptar, ishte i detyruar tė ushqehej kryesisht nga burime tė brendėshme.
    I parė nga ky kėndvėshtrim nacionalizmi i krishterė ballkanik i shekullit XIX duke siguruar mbėshtetje nga jashtė i hapi rrugė ndėrhyrjes sė shteteve tė huaja, ndėrsa nacionalizmi shqiptar u shtrengua tė krijojė legjitimitet tė brėndėshėm.
    Nga sa thamė nė trajtimin e kushteve pėr lindjen e lėvizjes Nacionale nė Shqipėri dallohet qartė se formimi i njė programi unik kambėtar dhe gjetja e njė mbėshtetje tė gjėrė nė botėn shqiptare tė asaj kohe qe njė gjė gati e pamundur.
    Prokupacioni i Rilindasit tonė Pashko Vasa dhe e rilindasve tė tjerė pėr tė krijuar njė frymė dhe njė program unik pėr shqiptarėt qė tė tregonte rrugėn e sė ardhmes sė tyre, dhe nga ana tjetėr vėshtirėsitė pėr tė arritur kėto qėllime tė larta nė kushtet kur shqiptarėt janė tė ndarė e tė pėrcarė nga feja, influencat e huaja, e frymėzojnė atė, pėr t’u bėrė gjithė njerėzve tė “fisit” shqiptar njė thirrje e shprehur nė vargje tek poema “O Moj Shqypni”

    Poema: …… tė radhitet poema e plotė O moj Shqypni





    Kjo poemė por dhe vargjet e poetit dhe idealogut tjetėr rilindas, Prengė Doci;

    “Shqyptarė trima zgjedhėn lshoni
    kputni prangat e luftoni”!

    pėrbėn jo vetėm frymėzim, por njėkohėsisht dhe projektin mė tė saktė dhe mendimin mė tė guximshėm tė shqiptarėve per tė ardhmen e tyre perėndimore.
    Kėta patriotė rilindas dhe shumė tė tjerė bėnė jo vetėm programe e thirrje shqiptarėve, por me orjentimin dhe punėn e tyre pėrgatitėn veprime konkrete kryengritėse qė sipas mendimit tė tyre, epiqendra do tė ishte Mirdita (1862 dhe 1876-77) e pas saj, kryengritja do tė hapej valė-valė nė gjithė vilajetet shqiptare deri nė formimin e njė shteti tė pavarur kombėtar shqiptar


    1. Nuray Bazbora – Shqipėria dhe Nacionalizmi Shqiptar nė pernandorinė Osmane, fq. 13
    2. Nuray Bazbora – Shqipėria dhe Nacionalizmi Shqiptar nė pernandorinė Osmane, fq. 15
    3. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 87
    4. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 99
    5. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 99
    6. Pashko Vasa – E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt, fq. 87

    4. Lufta Ruso-Turke – krijimi i shteteve tė krishtera Ballkanike.

    Pjesa ballkanike e pushtuar nga Turqia kishte disa provinca si: Bosnja dhe Hercegovina nė Veriperėndim, Serbia, M Zi, Shqipėria (4 vilajete), Greqia, Maqedonia, Bullgaria dhe Rumania.
    Provinca e vogėl e Bosnjės dhe Hercegovinės pėrbėnin njė rajon malor tė padepėrtueshėm dhe provinca ishte e izoluar si nga P Osmane ku bėntė pjesė edhe nga perandoria Austriake nė veri dhe perėndim.
    Kjo ishte arsyeja e parė qė era e ndryshimeve qė kishte filluar nė Ballkan kėtu ishte e vėshtirė tė depėrtonte. Shoqėria Boshnjake ishte konservatore dhe kjo ishte e vendosur nga klasa ushėheqėse e bujarėve mesjetarė, tė cilėt pėr tė ruajtur pronėn dhe pushtetin e tyre ishin bėrė myslimanė megjithėse ishin me prejardhje Serbe.
    Fshatarėt e varfėr mbetėn ortodoksė por shpesh dhe me ndikim tė besimit Katolik qė vinte nga kroacia (Kroacia ishte pjesė e P. Austriake).
    Pra nė Bosnjė viheshin re dy klasa me besime tė ndryshme por dhe me ndikime tė ndryshme. Kjo pėrbėnte nje hendek jo tė vogėl dhe qė do tė sillte pasoja duke rėndur tė ardhmen e kėsaj province.
    Kėta pronarė tė islamizuar (bejlerė) nuk ishin tė gatshėm tė reformoheshin as ti pėrgjigjeshin as evolucionit perandorak turk. “Kėta serbė tė islamizuar ishin myslimanėt me fanatikė tė gjithė Perandorisė Otomane”1.
    Kjo u duk qartė nė kundėrshtimin e reformave tė reja tė Mahmut dhe Abdyl Mexhitit. Po kėshtu shkatėrrimi i jeniēerėve nuk u mirėprit pasi ata quheshin nga bujarėt boshnjakė si pjesė e njė tradite tė shenjtė.
    Nė 1839 reforma e Tanzimatit shfuqizoi sistemin e vjetėr tė rajave tė krishterė. Kjo solli njė kryengritje e cila zgjati shumė vjet. Pra kjo tregonte se parisė boshnjake i kishte ngelur “ora mbrapa” dhe e kishte tė vėshtirė tė ecte me hapin e parisė perandorake (baballarėve tė vjetėr).
    Mė 1849 nė bosnjė u shtyp kryengritja boshnjake dhe nė Sarajevė u vendos pushteti i reformuar nga Stambolli me pėrfaqėsues Omar Pashajin me njė ushtri dhe adminstratė perandorake. Kjo pėr tė bėrė reformat e qeverisė Turke.
    Mė 1 Korrik 1875, fshatarė (kryesisht tė Krishterė) tė Bosnjės ngrihen pėr shkak tė varfėrisė kundėr bejlerėve konservatorė vendas, pasi kėta ishin shfrytėzuesit e drejtpėrdrejtė tė tyre. Kėshtu autoritetet qeveritare me Omar Pashajn nė krye nuk u shqetėsuan nė fillim pėr kryengritjen fshatare tė drejtuar kundėr bujarėve vendas me tė cilėt sapo kishte fituar luftėn. Kryengritja mori pėrmasa tė mėdha. Fshatarėt kryengritės u ndihmuan nga vllezėrit Serbė por dhe Malazezė. Lidhja e bashkėpunimi mes kryengritėsve boshnjakė e hercegovinas, me Serbėt e Malazezėve (qė ishin nė prag tė njė kryengritje antiqeveritare turke e ndryshoi situatėn dhe u bė shqetėsim i madh pėr Turqinė. Kjo kryengritje duhej shuar shpejt pasi mund tė ndizte njė kryengritje nė gjithė provincat ballkanike tė pushtuara dhe tė armiqsuara me Perandorinė Osmane gjithnjė e mė tė dobėsuar.
    Serbia dhe Mali i Zi, me 1 Korrik 1876 i shpallėn luftė Turqisė. Sulltani pėr tė bėrė marrėveshje bėri njė paketė reformash. Megjithatė Nikolla i Malit tė Zi dhe Milani i Serbisė nuk duruan veprimet e mbrapshta tė Sulltanit dhe mobilizuan popujt e tyre pėr luftė.
    Formimi i Perandorisė sė Madhe Serbe tė Car Stefan Dushanit, tė shekullit 12 dhe qė do tė pėrfshinte jo vetėm territore tė banuar me Serbe e Malazeze, ishte impiruese edhe pėr nacionalistėt serbo-sllave tė shek XIX.
    Po ti referohemi veprimeve luftarake nė terren; forcat kryengritėse korren suksese por nuk arritėn qėllimin pasi nuk qenė tė mjaftueshme mjetet dhe forcat. Kryengritja ra dhe serbėt pėsuan disfate. Ndėrhyrja ruse shmangu marshimin e ushtrisė turke mbi Beograd. Paqja u bė me 1 Nėntor 1876 nė Konstandinopojė mes Portės Lartė dhe tė humburve, paqe e cila e konsideronte Serbinė tė paprekur nga lufta, pėr ti shpėtuar pasojave ndėshkuese qė rridhnin prej saj.
    Ndryshe fqinji dhe “vėllai” i vogėl i Serbisė, Mali i Zi me Nikollėn u dalluan nė luftė kryesisht guerile dhe nuk e pranuan paqen. Rezistenca e Malit tė Zi vazhdoi deri nė pranverė 1877 duke e ditur mirė sė ballafaqimi luftarak Rusi-Turqi ishte ēėshtje javėsh.
    Jo mė pak e vogėl ka qenė kryengritja e Mirditasve dhe e zonave pėrreth nė vitin 1876-1877 e udhėhequr nga Prengė Bibė Doda dhe e frymėzuar nga Abati i Mirditės Prend Doci. Pėr nga koha e zhvillimit territori ku bėhet lufta etj, na imponon tė nxjerrim disa konkluzione:

    1. Kryengritja zhvillohet nė territorin e shtetit tė Skėndėrbeut deri nė kufi me Malin e Zi. Ėshtė pikėrisht vendi ku u bė epiqendėr e rrezistencės pėr tė mos lejuar pushtimin turk.
    2. Kjo kryengritje gjen frymėzim tek koha e lavdishme e parapushtimit dhe pikėrisht kėtu rilind frymėzimi i pasuar me veprime pėr ēlirim kundėr pushtuesit. Dera princore nuk mund tė ishte mė ajo e Kastriotėve (pėr arsye historike qė dihen), por pėr tė arritur dhe koordinuar veprimet luftarake pėr liri brenda e jashtė vendit ishte promovuar nga tė huajt por dhe pėrkrahur nga P Doci; B Doda dhe i biri i tij P Bibė Pasha tė derės sė Gjomarkajve.
    3. Bie nė sy jo vetėm zhvillimi i njėkohshėm i kryengritjes me kryengritjet e tjera ballkanike si ajo e Malit tė Zi, Serbisė, Bullgarisė e Bosnje-Hercegovinės por duhet theksuar se ka patur tendenca e lidhje tė marrėveshjeve konkrete pėr mbėshtetje reciproke sidomos me Nikollėn e Malit tė Zi dhe mė pak me Serbinė. Por kjo tendencė u sabotua nga qarqet shoviniste sllave nė dėm tė Shqiptarėve.
    4. Rizgjimi i popujve tė Ballkanit pas njė letargjie qindravjeēare nė fillimin e tij, pati frymėzimin legjendar tė parapushtimit por me pėrmasa e raporte tė ndryshuara.
    5. Nga kėto kryengritje pėrfituan dhe u liruan nga pushtimi turk vetėm shtetet kristiane Ballkanike si: Greqia, Serbia, Mali Zi, Rumania, Bullgaria dhe mbetėn nėn hijen Turko-Aziatike Shqipėria e Kosova, Maqedonia e Thesalia lindore, Bosnja e Hercegovina. Ky kontrast dritė-hije nė Ballkan, e fiksuar nė Kongresin e Berlinit 13 Qershor 1878 do tė sillte ndėr tė tjera shkaqe e pasoja tė rėnda. Pėr rajonin tonė, do tė prodhonte njė nacionalizėm ekstrem, izolacion mes provincave e popujve, armiqėsi, tė gjitha kėto tė amplifikuar nė mėnyrė tė pamėshirshme nga influencat e fuqive botėrore e rajonale. Armiqėsitė e shteteve ballkanike por dhe e popujve tė tyre, tendencat pėr tė pėrfituar nė kurriz tė njėri-tjetrit, abuzimi me lirinė e tė tjerėve ishte karakteristikė ballkanike qė solli deri nė ditėt tona pamundėsinė e fitores sė lirisė si pėr “viktimat” por dhe pėr “tė fortėt”.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Lindja e kombit shqiptar dhe e lėvizjes kombėtare shqiptare

    PJESA II

    LINDJA E KOMBIT SHQIPTAR DHE E LĖVIZJES KOMBĖTARE SHQIPTARE. AMBJENTI HISTORIK I ZHVILLIMIT TE KETIJ PROĒESI


    Fiset (gjaku) dhe besimi, gjuha e kultura, Atdheu (territori), kalbėzimi i sistemit osmano-feudal dhe lindja e kapitalizmit (krijimi i shtresės borgjeze) – Ja themeli mbi tė cilin lindi Kombi dhe Lėvizja Kombėtare Shqiptare.

    KAPITULLI VII

    FISET NĖ SHQIPĖRINĖ E VERIUT, THEMELI I LUFTĖS PĖR LIRI, I FORMIMIT TĖ PRINCIPATĖS SĖ MIRDITĖS DHE ELEMENT I RĖNDĖSISHĖM I FORMIMIT TĖ NACIONALIZMIT SHQIPTAR NĖ MJEGULLĖN MESJETARE (SHEK. XV E NĖ VAZHDIM)

    1) Proēesi i formimit dhe konsolidimit te fiseve pas pushtimit turk.

    Siē e kemi parė, nė shekullin XV e vazhdim, nė kohėn e pėshtjellimit tė madh te populatės shqiptare, qė nė fillim tė pushtimit por dhe gjatė gjithė proēesit tė islamizimit e osmanizimit, nė territoret e zotėrimit tė kastriotėve dhe Dukagjinėve, nė ato vende ku mė vonė (shek XVI e XVII) u njohėn me emrin Mirditė, por dhe pėr rreth saj, u vėrejt procesi i krijimit tė bėrthamave tė reja fisnore. Kėto fise pėrbeheshin nga familje e njerėz tė njė gjaku, por me vonė nga tė katėr anėt erdhėn familje e fise dhe pėr tė mbijetuar mbėshteteshin (bėheshin pjesė e fiseve vendase) tek fiset mė tė mira e mė tė forta. Familjet qė vinin pėr ti shpėtuar sundimit turk ose pėr shkak tė konflikteve me fiset nga vinin (gjakmarrja ishte njė plagė e shkaktuar nga pushtuesit turq), e humbnin shpesh herė emrin e fisit qė kishin dhe pranonin emrin e fisit tek vinin dhe e quanin veten tė njėjtė nė kėtė fis. Kėto fise shqiptare kishin bazėn tek “Substanca” fisnore (kombėsia shqiptare), ndėrsa kjo e fundit ishte formuar nga gjaku ilir brenda tė cilit ishte “tretur” gjak sllav, vėlleh e helen (gjatė procesit tė asimilimit tė ndėrsjelltė).
    Fiset shqiptare mesjetare (herėt) ishin konsoliduar nė tė gjitha aspektet duke arritur tė krijonin lidhje fisnore dhe formimin e Principatave mesjetare Brenda Perandorise Bizantine dhe asaj romake. Familjet sunduese nė fund tė shekullit XIV dhe fillim tė shekullit XV siē edhe ne e kemi pėrmendur tregonte se bashkė me formimin e kombėsisė arbnore shqiptare, ishte formuar aristokracia fisnore dhe mė vonė aristokracia feudale si kudo nė vendet e zhvilluara tė kohės.
    Nė fund tė shekullit XV dhe nė vazhdim u zhduk kjo aristokraci (bujaria shqiptare) dhe dobėsimi dhe shpesh shkatėrrimi i fiseve dhe zotėrimeve tė tyre. Vendi i shqiptarėve ku lulėzoi e njėjta ripėrtėritje fisesh e lidhjesh fisnore pas shekullit XVI ishte vendi i mirditasve e dukagjinėve.
    “Mirditasit pėrmenden afėr vitit 1570 si njė lidhje e fuqishme ushtarake e pazakontė… Prej ēfarė elementėsh tė ndryshme ishte e pėrbėrė kjo lidhje fisesh, na e tregojnė sot tre bajraqet e Ohrit qė quhen: Kthella, Bishkashi e Selita. Stėrgjyshėrit e kėtyre vllazėrive siē duket kanė ardhur nė viset e Mirditės si nė kohėn e tmerreve tė parė atė turqve, nė Ohėr e nė qarkun e tij (1466). Edhe nė vitin 1641 dalloheshin pėrmbi Lesh, mbi Mat pėrqark Kurbinit, mirditasit, bolgarėt e selitėt. Turqit, atėherė i quanin kryengritės e rebela”1.
    Pėrpara shpėrnguljės sė tyre, mirditasit i pėrkisnin grupit tė Pejės.
    Ēėshtja e shpėrnguljes sė popullsisė sė Pejės e Gjakovės, nė Mirditė e anasjelltas pėr shkak tė luftės me Turqinė pėrpiqet tė trajtojė dhe Edith Durham, por gjithnjė duke mos qenė shumė e sigurt; “A ishte Mirdita njė prej kėtyre fiseve me gjak tė pėrzierė, qė u bėnė serb ose shqiptare, sipas kishės me tė cilėn lidhėn fatin e tyre?
    Kjo pa dyshim ka ndodhur shpesh, kur ka qenė rasti. Ose a ėshtė e vėrtetė tradita e mėvonshme qė mirditorėt, pas vdekjes sė Skėnderbeut, kur turqit morėn Shkodrėn dhe shkretuan vendin ikėn nga Mirdita dhe u kthyen pėrsėri nė Pashtrik, ndėrsa rierdhėn 250 vjet mė parė pėrsėri nė Mirditė?... Para shpėrnguljes sė dytė, ndoshta Mirditorėt njiheshin thjeshtė dukagjinas.
    Dy bajrakė (fise) tė tjerė, Fandi dhe Dibrri (Zadrima e Epėrme) nuk kanė lidhje gjaku me Spaē, Orosh e Kuzhnen (Mirdita) nė fillesėn e saj, por vetėm janė pranuar nga Mirdita”2.
    Fandi ka bėrė pjesė nė grupin e Lumės, por e ka lėnė atė kur Luma u kthye myslimanė, dhe u bashkua me Mirditėn Katolike. Nė luftime, Kthella, njė fis nė kufi me tė, shkon me Mirditėn. Po kėshtu dhe Beshkashi i Bazi (Bajraku i Rranzės) dhe Selita. Kėto i janė pėrshtatur traditės e zakonit nė Mirditė, kanė ruajtur shumė tipare arbnore si ajo, por s’kanė lidhje gjaku me tė. Kėto tipare e zakone i kanė dhe Kurbini e Lezha (katėr bajrakėt), ndėrsa mungonte lidhja e gjakut me Mirditėn e fillimit (Spac, Orosh e Kuzhnen).
    Nė fushėn e nėnshkodrės kishte ndodhur lėvizja e ndėrsjelltė nga Mirdita nė fushėn e Shkodrės dhe nga Fusha e Shkodrės nė Mirditė.
    Organizimi i fiseve dhe tendenca e tyre pėr t’u vetėqeverisur pėrbėjnė fillimin e procesit tė shtetėformimit nė Mirditė. Nė lidhje me kėtė Shuflaj analizon: “Nė kohėn e vetėrregullimit tė fiseve shqiptarė si atėherė kur kėtu u zhduk krejtėsisht bujaria e lartė dhe turqit i kishin pėrzėnė kudo dhe venedikasit, ndikimi i kishės bėhet shumė i madh ndėr tė gjitha kėto fise luftarake. … Mirditėt i mbajnė edhe sot kuvendet e tyre pranė gėrmadhave tė Shėn Palit, tek abacia e dikurshme dhe fshati i Peshkopit tė Pilotit. Por dhe duke filluar nga bregoret e Zetės dhe deri nė Oher e Himarė njihen prova tė qarta se fiset e organizuara shndėrrohen nė ameba shtetėrore hierarkike” 3
    Nė kreun e VIII, tek Brenga e Ballkanit, Edith Durham duke folur pėr Mirditėn thotė:
    “Nė vilajetin e Shkodrės ka mė tepėr liri se kudo. Shėrbimi ushtarak nuk ėshtė i detyrueshėm dhe nuk paguhen taksat. Garnizoni turk nė pėrgjithėsi, qėndron brenda nė qytet “sepse” siē thonė shqiptarėt, “s’na pėlqeu tė bredhė poshtė e lart nėpėr vendin tonė”. Ka dhe njė arsye tjetėr. Nė vilajetin e Shkodrės jetojnė malsorėt (Mirditasit Gj N), bijtė e vėrtetė tė shqipes”3.
    I njėjti fenomen i formimit tė lidhjeve fisnore vihej re edhe nė Dibėr (Zadrima e epėrme), Kazhnjet. Ardhėsit kėtu janė kryesisht nga veriu, nga ku “rrodhi” gjaku i dukagjinėsve nga Gjakovė, Peja e Decani pėr tė formuar lidhjet e fiseve tėOroshit, Spaēit e Kuzhnenit, Lura, Arrni e Mali i Zi (sot Shėnmėria) – ardhur nga Shkodra. Mungesa e aristokracisė pas pushtimit turk u zėvendėsua nga priftėrinjtė katolikė deri nė konsolidimin e bajrakėve dhe Principatės, kur u riciklua aristokracia e re fisnore dhe hierarkia e trashėgueshme e saj, shtėpitė e para, bajraktarėt dhe kapidani (princi) e krerė tė tjerė.
    “Kundėrshtimi midis Shqipėrisė sė veriut ku edhe sot ekziston lidhja e fiseve katolike tė mirditasve, e trashėguar prej historisė, dhe nga ana tjetėr e Shqipėrisė sė madhe tė jugut, myslimanė, ku sistemi turk i cifliqeve ėshtė bashkuar me organizimin bizantin e me pronat e mėdha tė aristokratėve shqiptarė; ky kundėrshtim po them, ėshtė kaq i vjetėr sa pėr njė kohė tė gjatė nuk do tė fiket ndjesia qė kanė mirditasit pėr njė republikė tė veten”4.
    Sipas Edith Durham: Grupi i Mirditės ėshtė grupi mė i madh nga tė gjithė. Ėshtė tėrėsisht katolik, atėherė (1908), kishte njė kryetar klerik, Abatin e shuguruar Preng Doci… Fisi kishte njė kapedan trashėgimtar. Prenken, birin e Bibė Dodės.Abati ishte njė nga burrat mė tė shquar qė ka nxjerrė Shqipėria…
    Fiset shqiptare dhe lidhjet e tyre e mbronin ekzistencėn e tyre dhe e bazonin kėtė mbrojtje tek hakmarrja kjo e normuar dhe nė normėn kanunore tė Lekė Dukagjinit dhe Skėnderbeut. Madje nė kanunin e Skėndėrbeut obligohej pėr marrjen e gjakut edhe nipi pėr dajėn (kuptohet brenda fisit tė gjithė njerėzit kishin obligim tė reagonin duke u hakmarrė ndaj ēdo “armiku” qė sulmonte duke vrarė qoftė edhe njė pjesėtar tė fisit. Mos veprimi nė raste tė tilla (mos marrja e gjakut) ndaj “armikut” ishte turpi pėr fisin dhe jeta nuk vlente kėto raste pėr anėtarėt e fisit qė turpėroheshin. Mbrojtja e gjakut, kėshtu, ėshtė baza e mbrojtjes nga zhdukja dhe e ngadhnjimit mbi vdekjen. Ndėrsa formimi i lidhjes sė fiseve pėrbėn njė formė tė mbrojtjes mė tė organizuar dhe kryesisht kundėr armikut tė pėrgjithshėm (ushtrisė turke).

    2. Simbolet, Stemat dhe Flamuri

    Mirditasit qė nė shekullin XVI dhe mė vonė dalloheshin me pjesėn e popullsisė sė islamizuar qė e rrethonin, nė zakone, traditėn popullore, nė ritet e varrimit, tė dasmave, kostumet popullore etj. Banorėt e enklavės katolike duke ruajtur zakonet dhe kulturėn iliro-arbnore gjatė qėndresės antiosmane e pasuruan kėtė traditė. Pėr nder tė Gjergj Kastriotit dhe lidhjet qė pati ai me Lekė Dukagjinin gratė e Mirditės, mbajnė gjurdinė e Zezė, nė shenjė zie pėr tė. Deri nė ditėt e sotme xhupi (xhurdia) i nuseve ka gėrshetime ngjyrash si e kuqja e zeza etj.
    Perveē kėsaj nė kėto rroba dallohet qartė kryqi nė pjesėn e prapme tė tij.
    Gėrshetimi i ngjyrave tė flamurit kuq e zi por dhe figurave tė ndryshme ku bie nė sy kryqi, tregon se simbolet e qėndresės, por dhe tė kujtesės pėr tė kaluarėn e lavdishme nė veshjet e tyre e kudo, tregonte se mirditasit i ruajtėn simbolet dhe traditėn, ndėrsa simbolet dhe tradita i ndihmoi ato tė mos harronin se kush ishin por dhe duke i bėrė krenarė pėr identitetin e tyre.
    Simboli mė sinifikativ pėr tė dalluar organizimet fisnore, bajraqet, Principatėn etj, ėshtė flamuri.
    Princet e territoreve qė mė vonė u quajtėn Mirditė Kastriotėt dhe Dukagjinėt patėn stemat dhe flamurin e tyre.
    Dukagjinėt kishin nė stemėn e tyre shqipen e bardhė.
    Kastriotėt nė flamurin e tyre me fushė tė kuqe patėn shqiponjėn dykrerėshe me ngjyrė tė zezė.
    Flamuri i kuq me shqiponjėn dy-krerėshe u bė flamuri i shtetit tė formuar nga bashkimi i principateve shqiptare tė udhėhequra nga Heroi Skėndėrbe.
    Prania e flamurit shqiptar tė Skėndėrbeut nė trevat e Mirditės, gjatė gjithė historisė, ėshtė njė nga dėshmitė e gjalla tė autonomisė dhe vetėqeverisjes sė krahinės.
    Pėr kėtė fakt kanė shkruar tė huaj dhe historianė shqiptarė.
    Nė vitin 1786 u mblodhėn nė Kuvendin e Podgoricės tė thirrur nga Kara Mahmud Pasha, krerė malesh (bajraktarė), malėsorėt dhe mirditasit.
    Pas pėrfundimit tė kėtij kuvendi, E Spencer shkruan;
    “Shqiponja e zezė nė fushėn e kuqe gjak, flamuri i Skėndėrbeut u ngrit pėrsėri”6.
    Ndėrsa Ami Bue shkruante: “Flamujt e Skėnderbeut ishin tė kuq, me shqipen dykrerėshe tė zezė, sikundėr e kanė dhe mirditasit”7.
    Gjithė bajrakėt kishin flamurėt e tyre. Ndėrsa ato mbaheshin nė betejė nga mė luftėtarėt.
    Ndėrsa Frank Bardhi rreth shekullit XVII shkruante;
    “Krerėt kur udhėtojnė pėr tu dalluar nga tė tjerėt e lidhin kryet me shami tė qėndisur me mėndafsh”8.
    “Nė njė raport tė administratės Osmane tė vitit 1702 thuhet se Mali i Rrazės (Bajraku i Beshkashit dhe i Bazit), qė nė atė kohė kishin ngritur krye dhe kanė flamujt e vet”9.
    Shtėpia e Cefės nė Hajmel, armėtar brez pas brezi, kishte si stemė tė vetėn shqipen me dy Krerė”10.
    “Duke folur pėr mirditasit, nė shekullin XIX Puzhad shkruan:
    Shėrbejnė nė ushtritė osmane tė komanduar nga shefat e vet natyral dhe nėn njė flamur qė e kanė tė vetėn…”11.
    Kjo tregon se mirditasit edhe jashtė krahinės sė tyre, madje dhe kur viheshin nė njė front tė pėrbashkėt me truqit diku gjetke (lufta Ruso-Turke etj) nuk hiqnin dorė nga identiteti dhe simbolet e saj.
    Njė dėshmi tjetėr kur mirditasit kryengritės, protestonin kundėr pushtetit osman (1901) nė njė letėr tė shkruar prej tyre valiut tė Shkodrės thuhej:
    “Flamuri yne do tė jetė ai i Gjergj Kastriotit, qė prej kohėsh valvitet nė majat e zbardhura nga bora tė Shėn-Palit, nė qiellin e kthjellėt tė Mirditės, qė pėrshkohet nga flladi i lirisė”12.
    Ndėrsa Edith Durham pėrmend se stema e mirditasve ishtenjė diell me rreze. Kėtė stemė tė tjerė e lidhin dhe me pėrmbajtjen e emrit (Mirditė, ditė e mirė me diell, etj). Kjo mund tė lidhet dhe me simbolin e Aleksandrit tė Madh.
    Ndėrsa bajrakėt kishin flamuj qė dalloheshin nga njėri tjetri. P sh; Bajraku i Kuzhnenit sipas Franc Nopces, ishte njė dorė e bardhė nė fushė tė kuqe dhe njė kryq i kuq nė fushė tė bardhė.
    “Edhe Kthella kishte njė flamur. … i cili pėrbėhej nga njė qendėr e kuqe nė formė ylli qė e rrethonte njė yllė i bardhė shumė rrezesh… Ky flamur kishte njė madhėsi prej 5 pellėmbė e gjysėm thonė Nopca dhe Shtajmeci, tė cilėt e kanė parė dhe vizatuar nė fillim tė kėtij shekulli.
    …Flamuri qėndronte nė themelin e familjes mirditase, ishte symbol i bashkimit nė Kuvende etj. …Nusja do tė shkonte nė shtėpinė e burrit vetėm nėn hijen e flamurit”13.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Pėrpjekjet pėr krijimin e njė principate autonome

    3. Ideja pėr krijimin e njė dere princore dhe pėrpjekjet pėr krijimin e njė principate autonome.

    Rezistenca e pareshtur e mirditasve kundėr perandorisė turke e bėnte tė domosdoshme krijimin e njė dere princore pavarsisht se vendimet me tė rėndėsishme pėr luftėn merreshin nė kuvendet tradicionale qė bėheshin nė kėtė treve. Megjithatė lindte nevoja qė tė kishte njė familje dhe njė njeri qė tė pėrfaqsonte krahinėn nė marrdhėniet me faktorėt jashtė krahinės (konsujt e huaj si Austriak, anglezė, francezė, italianė, por dhe me autoritetet e Portės sė Lartė).
    Kjo derė princore (dhe Princi) nuk do tė pėrfaqsonin vetėm zėrin, interesat dhe kėrkesat e Krahinės tek faktorėt e jashtėm, por Princi do tė ndihmonte nė unifikimin e veprimeve luftarake dhe mobilizimin e forcave nėn armė, e kjo gjithmonė nė zbatim tė vendimeve qė merrnin krerėt e krahinės nė kuvende tė posaēme.
    Mendėsia pėr krijimin e njė “dere” princore dhe institucionalizimin e jetės ekonomike, politike e luftarake nė Mirditė u pėrkrah nga drejtuesit shpirtėrorė, tė Mirditės abatėt Pjetėr Zarishti, Gaspėr Krasnici (nė vitet 1820-1868). Personi mė i promovuar ishte nė kėtė periudhė Bibė Doda. Promovimi dhe konsiderimi i Bibė Dodės si pėrfaqėsues i Mirditės ishte i pranishėm nė atė kohė dhe tek pėrfaqėsitė e qeverive perėndimore si Austrisė, Francės, Anglisė, Italisė por dhe Rusisė etj.
    Bibė Doda ishte i degjuar si drejtues i veprimeve luftarake si nė lindje por dhe nė Bosnje, nė betejat kundėr Malit tė Zi, qė solli dhe mbrojtjen e Kelmendit nga njė shfarosje e sigurtė prej trupave malazeze.
    Pėr aftėsi tė treguara Bibė Doda kishte marrė dekorata tė shumta deri dhe nderuar me urdhėrin e Shėn Gregorit prej Selise sė Shejtė.
    “Ajo qė mbushi me lavdi Bibė Dodėn qė lufta Ruso-Turke qė u quajt ndryshe lufta e KRIMESĖ e vitit 1854. Me Mirditėn mbajtėn anėn e aleatėve; Turqi, Angli, France dhe Piemonte. Me njė qėndresė qė i dalloi mirditasit ndaj tė gjithė tė tjerėve, MIRDITA fitoi njė vend tė lavdishėm nė historinė Europiane, nderimin e Perandorisė Otomane, dhe konsideracionin e ēmueshėm tė Francės e cila qė atėherė e mbrapa mbajti nėn mbrojtje Mirditėn dhe prijėsit e saj”1.
    Prestigji i Mirditės dhe Bibė Dodės arriti kulmin e lavdisė brenda por dhe jashtė perandorisė Osmane.
    Megjithatė pėr merita tė vecanta nė luftėn e Krimesė Bibė Dodės Turqia qe e detyruar ti japė titullin “Pashė”.
    Ėshtė i pari Pashė Katolik shqiptar.
    Turqisė nuk i pėlqen njė sukses kaq i madh i Bibė Dodės pasi ai pėrfaqsonte nė fund tė fundit njė krahinė qė nuk i ishte bindur Turqisė.
    Nė vitin 1855 ndėrsa Bibė Doda kishte kthyer nė Mirditė pėr tė mbledhur ushtri tė re nė kundėrshtim me tė drejtat e autonomisė sė Mirditės, Turqia i hoqi ushtrisė sė Mirditės, qė ndodhej nė Stamboll, Kostumin Kombėtar dhe e inkorporoi nė ushtrinė turke me dimizė ushtarake. Lajmi mbėrriti nė Mirditė dhe pati konseguenca tė mėdha.
    Kjo sepse Mirdita kėtė akt tė Turqisė e konsideroi poshtėrim tė nderit tė vet”2. Kėshtu pas kėsaj, aktivistė mirditas mblodhėn njerėz nėn armė dhe u mblodhėn nė Zadrimė tė shtrėnguar pėr luftė. “Turkia me djallzi tė shquar orientale kishte mendue se duke e ba pashė B Dodėn dhe duke i hequr ushtrisė Mirditės nė Stamboll Kostumin Kombėtar, faji do tė binte mbi Bibė Dodėn dhe ai do te akuzohej si tradhtar nga Mirdita. Por, ajo lojė politike, djallzorė orjentale nuk iu realizua Turqisė sepse Bibė Doda qėndroi si i kishte hije, “Burrė mbi burra”.
    Pas kėsaj gjendja u acarua kaq shumė saqė u krijua njė “klimė” lufte mes provincės dhe autoriteteve turke.
    Pėr kėtė situatė tė krijuar prokupohet konsulli francez nė Shkodėr dhe me iniciativėn e tij u formua njė komision ndėrkombėtar i pėrbėrė nga; konsulli i Francės, i Anglisė, Ipeshkevi i Lezhės si dhe pėrfaqsues tė Qeverisė Turke.
    Anėtarėt e kėtij komisioni pėr tė parandaluar krizėn u nisėn pėr nė Orosh pėr tu takuar me Bibė Dodėn
    Mė 12 Janar 1855 mblidhen nė Kuvend Krerėt e Mirditės dhe pasi patėn sigurimin e komisionit ndėrkombėtar pėr kthimin e ushtrisė sė Mirditės, morėn vendimin pėr pushimin (pezullimin) e ēdo aksioni luftarak.
    Ky ishte padyshim njė eveniment politik dhe historik jo vetėm pėr Mirditėn. Kjo tregonte se Mirdita ishte bėrė faktor real nė mardhėniet ndėrkombėtare tė kohės.
    Ndėrsa Bibė Pashė Mirdita do tė konsiderohej pas kėsaj i rrezikshėm pėr Turqinė.
    Nė kėtė situatė tė re rilindje tė luftės antiosmane u vunė nė lėvizje dhe njė grup intelektualesh rilindas pėr ta ideuar dhe organizuar nė shkallė mė tė gjerė lėvizjen pėr mėvetesi tė Shqipėrisė. Ata ishin Abati i Mirditės, Gasper Krasniqi si frymėzues dhe ideator kryesor i lėvizjes; Zef Jubani (sekretar i konsullatės franceze), Pashko Vasa, ish pjestar i revolucionit tė vitit 1848-49 nė Itali dhe arqipeshkvit tė Shkodrės Pal Dodmasej i cili kishte hartuar planin e Kryengritjes nė Mirditė.
    Kur planet po ecnin shumė mirė dhe Mirdita kishte marrė pamjen e njė principate autonome dhe Bibė Doda kishte formuar personalitetin e duhur nė Mirditė si njė sundimtar autonom Qeveria Turke veproi ndryshe.
    Mė 1868 Bibė Pasha helmohet nga turqit nė Shkodėr.
    Pas varrimit turqit qė e urrenin kaq shumė e zhvarrosen arkivolin dhe e hodhen kufomėn jashtė arkivolit, e shėmtuan atė kufomė. Zemėrimi i shqiptarėve ishte i madh.
    Ky zemėrim u shpreh dhe nga konsulli francez si ish mik i Bibė Dodės.
    Pas kėtyre gjesteve tė shėmtuara tė autoriteteve turke u bė njė rivarrim madhėshtor nė Shkodėr.
    Mė nė fund turqit morėn peng dhe birin e Bibė Pashės, Prenge Bibė Dodėn, fare tė ri (fėmijė) dhe e dėrguan nė Stamboll, qė Mirdita mos tė ēonte krye.
    Nė kėtė mėnyrė u ndėrprenė dhe planet e rilindėsve katolik shqiptar sipas tė cilėve do tė ngrihej flamuri shqiptar nga Bibė Doda, tė shpallej Princ i Mirditės dhe nėn shėmbullin e saj tė ngriheshin nė luftė dhe trevat e tjera shqiptare dhe principata tė zgjerohej nė fillim nė gjithė Veriun e Shqipėrisė e mė vonė nė gjithė Shqipėrinė. Historia e Mirditės do tė impulsohet dhe do tė rifitojė lavdinė 8-9 vjet mė vonė nė pėrmasa mė tė mėdha kur tė kthehet i biri i Bibė Pashės nga Stambolli nė vitin 1876.

    Nė pėrmbledhje tė kėsaj periudhe, pėr kohėn e sundimit tė Bibė Dodės nė Mirditė, veēanėrisht nga vitet 50-tė tė shekullit XV-tė bie nė sy qartė ekspozimi dhe faktorizimi i kėsaj enklave tė Krishterė nė historinė e Shqipėrisė dhe mė gjerė. Vėmendja e faktorit ndėrkombėtar ndaj provincės tashmė shfaqej dhe ishte evidente si: nga Italia, Austria, Turqia, Rusia etj.
    Nga kėto faktorė tė jashtėm veēohet faktori francez.

    Nė fakt Napoloni i III-tė prej disa kohėsh kishte filluar tė ndiqte me interes ngjarjet nė Ballkan me qėllim qė tė rivendoste pėrsėri ndikimin e perandorisė Franceze nė Lindje.
    “Nė konfliktin Malazezo-Turk, Franca pėrkrahte principatėn e vogėl (Mirditėn) dhe nuk kursente premtime e ndihma. Kjo pėr shkak tė numrit tė madh tė bajraqeve, potencialin luftarak mė tė madh se kudo, si dhe pėr ndikimin qė kishte midis malsive tė tjera, kishte tėrhequr vėmendjen e Perandorit Francez”1.
    Pas vdekjes sė B Dodės autoritetet turke patėn njėfare suksesi nė Mirditė.
    “Ato larguan pėr nė Stamboll trashėgimtarin e tij tė mitur, Prengėn, dhe vendosėn njė kajmekan nga gjiri i familjes sė Kapedanit tė vdekur, si dhe 2 batalionė. Megjithatė, Porta nuk mundi ta thyente qėndresėn e mirditasve, tė cilėt duke kėrkuar qė trashėgimi tė respektohej sipas zakonit e mbrojten pėr njė kohė tė gjatė autonominė e tyre. Mė 1873 nė Mirditė shpėrtheu kryengritje e disa muaj mė vonė ajo u shtri edhe nė Dukagjin”5.
    Ekspedita osmane u soll shumė egėrsisht me Mirditėn e Dukagjinin, por duke mos mundur ta nėnshtrojė atė, u detyrua tė tėrhiqej.


    1. Mark Marleku- “Principata e Mirditės- Dera e Gjomarkajve”
    2. Mark Marleku- “Principata e Mirditės- Dera e Gjomarkajve”
    3. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 174
    4. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 160
    5. Historia e Shqipėrisė Vėll I, fq. 162

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Mirditasit bėjnė pashallėkun e shkodrės.

    KAPITULLI IV

    LINDJA E PASHALLĖQEVE SHQIPTARE SHPREHJE E LĖVIZJES SEPERATISTE NDAJ PORTĖS SĖ LARTĖ.
    MIRDITASIT BĖJNĖ PASHALLĖKUN E SHKODRĖS. KY i FUNDIT KONSOLIDON PRINCIPATĖN AUTONOME TĖ MIRDITĖS.

    Familja e famshme e Bushatit ishte pjesė e gjeneratave qė rridhnin nga fise mirditasish (nga Gojani i Spacit). Mehmet pashė Plaku e quante vehten mirditas. Kjo familje e islamizuar dhe e osmanizuar, pėrfitoi privilegjet e pushtetit perandorak dhe u bė e dėgjuar pas pasurimit me toka e prona tė shumta dhe sidomos kur pinjollėt e kėsaj dere (familje), morėn detyra tė ndryshme nga fiset katolike prej nga rrjedhnin pėr shkak tė synimeve dhe veprimeve seperatiste ndaj Portės Lartė, por edhe shkak tė luftės kundėr feudaleve osmane dhe pronave tė tyre nė ultėsirėn e Shkodrės, kjo familje e pati tė lehtė tė bashkėpunonte dhe t’i bėnte mirditasit pjesė tė formimit tė njė principate autonome (pashallėkut tė Shkodrės).
    Pėr origjinėn e kėsaj familje princore si familje mirditasish, flet edhe Pashko Vasa kur polemizon me francezin Delary. Ky i fundit i quante bushatasit me origjinė malazeze ndėrsa Pashko Vasa i kundėrvihet kėsaj hipoteze duke thėnė:
    “Nė Shqipėri ku tė gjithė e dinė se kreu i shtėpisė sė Bushatasve ėshtė me prejardhje nga Mirdita dhe qė bėnte pjesė nė njerėzit e Gojanit, tregimi i M. Delaryit, nuk mund tė pėrflitet ndryshe veēse si njė tregim aventuror”29.
    Kėrkesat e Bushatasve pėr tu pėrkrahur nga Mirdita u shfrytėzua nga ana tjetėr prej tyre, pėr tė forcuar pozitat e tyre nė krahinėn autonome.
    Mehmet pashė Plaku, me 1756 kėrkon ndihmėn e mirditasve. Nė kėtė kohė influenca e tij nė Mirditė ishte e kufizuar.
    Por mė vonė mirditasit kalojnė me shumicė nė ndihmė tė sundimtarit tė Shkodrės.
    “Mė 2 shtator 1775, duke luftuar kundėr fuqive tė Ahmet Kurt Pashės sė Beratit, vritet nė Peqin Gjon Marku me disa nga njerėzit e vet”30.
    Pjesmarrja mė e madhe e mirditasve nė zgjerimin dhe konsolidimin e kėtij pashallėku, si dhe marrdhėniet mė tė mira tė tyre me familjen bushatase ka qenė kur sundonte Kara Mahmud Pasha.
    Krahina e Mirditės ishte izoluar nė kėtė kohė nga tė gjitha anėt dhe nėn presionin shekullor tė pushtuesve turq. Mahmud Pasha krijoi lehtėsira nė perendim e jug tė krahinės duke lejuar kėmbimin dhe duke eleminuar taksat. Kjo ishte njė situatė e re pėr zhvillimin e lirisė nė Mirditė dhe mirditasit krijuan simpatinė e besimin tek Kara Mahmud Pasha.
    “Mirditasit kėrkonin njė Skėnderbe tė ri, dhe Veziri i Shkodrės, Mahmud Bushati, i cili rridhte nga heronj shqiptarė, nuk mungoi tė gėzonte pėrkrahjen e mirditasve”31.
    Nė kuvendin e Podgoricės i kryesuar nga Kara Mahmudi mirditasit zinin pozitė kyēe (pranverė tė vitit 1786).
    “Nė vitin 1787, kur Kara Mahmud Pasha, pėr ti bėrė ballė ushtrisė turke qė mėsynte tė shpartallonte ushtrinė e tij, u mbyll nė kėshtjellėn e Rozafatit, mirditasit zunė trapėt mbi lumin Drin dhe shtigjet malore nga mund tė lėvizte ushtria turke. Nė ditėn dhe orėn e caktuar sipas planit tė pėrpunuar me hollsi, me 25 nėntor garnizoni i ngujuar i Kara Mahmudit, doli nga kėshtjella e kundėrsulmoi furishėm. Fuqitė e malsorėve, vendėsve dhe mirditasit, pėrfunduan shpartallimin e ushtrive turke nė tėrheqje, nė afėrsi tė Vaut tė Dejės dhe bėnė kėrdinė nė tė”32.
    Pashko Vasa pėr Kara Mahmud Pashėn dhe lidhjen e tij me mirditasit ndėr tė tjera shkruan:
    “Mahmud Pasha, nga familja e Bushatasve, kishte ardhur nė fuqi nė krahinėn e Shkodrės. Natyra e kishte krijuar pėr tė qenė luftėtar, koha dhe rrethanat e kthyen nė njė tiran. Ai guxoi tė shihte mundėsinė e njė Shqipėrie tė bashkuar nėn njė kryetar dhe u perpoq t’ia arrinte kėtij qėllimi. …Pėr tė realizuar qėllimet e veta, Kara Mahmudi filloi tė luftojė shumicėn e bejlerėve e agallarėve qė qeverisnin nė emėr tė Sulltanit, rrethinat e ndryshme afėr krahinės sė Shkodrės, dhe duke patur me vehte krerėt e Mirditės, qė kishin marrė anėn e tij, i detyroi pothuajse tė gjithė ata bejlerė e agallare qė t’ia lėshonin zotėrimet e tyre atij, ose tė paktėn ta nderonin si kryetarin e tyre”33. ??
    Ngjarjet e viteve 1786-87, rebelimi i Kara Mahmud Pashės kundėr Portės sė Lartė si dhe luftimet e tij kundėr turqve janė vazhdim i kėsaj historie.
    Pastaj Pashko Vasa ndalet tek fakti se si Kara Mahmud Pasha u nis nė Mal tė Zi dhe se si u zhvilluan luftimet e pėrgjakshme deri nė vrasjen e tij tek gryka e Bjellopavlloviqit. Pėr kėtė situatė ai sjell ndėr mend dhe dy strofa tė kėngės popullore qė u kėnduan nė Mirditė deri vonė:

    “Mori kishė, o kisha plakė,
    aty mbetėn shtatė Bajrakė,
    bini mirė, mirditase
    se mbet pasha i Shkodrėse
    bini mirė Mirditase
    mbet luani i Shkodrėse…”

    Nė kohėn e sundimit tė Ibrahim Pashė Bushatit marrdhėniet mes mirditasve e familjes sė Bushatasve, pėr shtatė vjet me radhė u prishėn (1806). Shkaku ishte vrasja e komandantit tė njė reparti mirditasish nga Ibrahim Pashė Bushati, nė vitin 1806.
    Gjatė kėsaj periudhe (7 vjet, 1806-1813), sundimtari tjetėr i famshėm, ai Janinės, Ali Pasha e shfrytėzoi kėtė armiqėsi tė pėrkohėshme, duke kėrkuar ndihmė nga mirditasit dhe duke u lidhur me ta.
    Ali Pasha kur mirditasit ishin nė luftė pėr shtatė vjet me Ibrahim Pashėn, kėrkoi tė lidhej me Mirditėn duke synuar tė shtiente nė dorė gjithė Shqipėrinė e veriut nėpėrmjet saj. Ai kėrkoi tė kishte pranė tij njė repart mirditasish nė ushtrinė e tij. Ndikimi i ndėrsjelltė i dy sundimtarėve nė Mirditė dhe i Mirditės tek ata sollėn pėr rrjedhoje fuqizimin e krahinės dhe forcimin e unitetit tė saj. Ndėrmjetsinė e parė tė Mirditės me Ali Pashėn e bėri Abati vendas i Mirditės, Gazulli (nga Dibrri). Kur i dėrgoi njė numėr njerėzish nėn armė tė drejtuar nga kushėriri i tij qė kishte shėrbyer nė kishėn e tij, Ndrekė Gazulli, Atė Ali Pasha e bėri komandant dhe i dha titullin “Kapidan”.
    Momenti i parė i mosmarrvėshjes sė Aliut me repartin dhe komandantin e mirditasve, kapidan Ndrek Gazulli ka qenė kur nuk u zbatua urdhėri i pashait pėr tė masakruar burrat e Kardhiqit.
    “Qenė pikėrisht kėta mirditas qė mė 1812 bėnė aq shumė emėr, sepse te Hani i Valaresė kundėrshtuan urdhėrin e Vezirit, Ali Pashė Tepelenės, pėr tė masakruar Kardhiqiotėt e lidhur.
    Francezi Samson Lefter, ish gjeneral nė ushtrinė… e pėrshkruan kėshtu dėshminė e tij (kishte qenė present kur Aliu dha urdhėrin);
    “Aliu u ngarkoi mirditasve masakrėn. U dėgjuan pėshpėritje nė radhėt e tyre. Aliu kujtoi se do tė jetė puna pėr shpėrblimin dhe vuri veshin.
    Ndreka, komandant i mirditasve doli pėrpara dhe me nje zė tė sigurtė tha:
    “Ali Pasha, urdhėrat tuaja ne na fyejnė, ne nuk jemi armatosur tė luftojmė kundėr njerėzve tė ē’armatorur e tė mbyllur. Lėri tė dalin kardhiqotėt, jepu armėt e tyre, tė njoftohen pėr tu mbrojtur dhe ne do tė dimė tė luftojmė. Mirditasit… nuk janė pėr t’ju shėrbyer si xhelatė”34.
    Fama e Mirditės mori dhenė. Urdhėrin e kapshėm e zbatoi Thanas Vaja. Pas kėtij momenti Aliu priti mjaft mirė ardhjen e prijėsit mirditas Kolė Prenga tė cilit i dha menjėherė titullin Kapidan (prijės) pėr repartin e mirditasve. Ndaj tij ai u tregua dorėlėshuar duke u dhėnė luftėtarėve mirditas dyfishin e pagės sė tė tjerave, por duke u dhėnė dhe pajime e materiale luftimi mbi tė tjerėt.
    “Mė 1812 Prengė Lleshi u detyrua tė bėjė paqe me Mustafa Pashė Bushatin. … Pas kėtij pajtimi Mustafa Pashė Bushati u pėrpoq tė siguronte mbėshtetjen e mirditasve, tė pėrsėrisė ato marrėdhėnie tė mira qė ishin vendosur nė kohėn e sundimit tė Kara Mahmud Pashės. Me 25 nėntor 1815, nėpėrmjet Dod Preng Bocit tė Fanit, Mustafa Pashė Bushati, i dėrgon krerėve, bajraktarėve dhe vegjėlisė sė Mirditės njė letėr nė tė cilėn, ndėr te tjera thuhet:
    “Shtėpia e Gjomarkut ka qenė e njohur nė tė gjithė Mirditėn, prandaj duhet ta njihni dhe nė tė ardhmen”35.
    Kėshtu, influencat dhe marrdhėniet e Bushatasve me Mirditėn e rritėn dhe e forcuan kėtė tė fundit. Ėshtė koha kur Mirdita merr trajtėn e plotė tė principatės autonome me 12 bajrakė si: i Oroshit, Spacit, Kuzhnenit, Dibrrit (Zadrima e epėrme), Fanit qė deri nė atė kohė quhej se shkonte me Pejė, Kthella, Selita, Rranza (Bushkashi e Bazi), 4-Bajrakėt e Lėzhės etj (1815).
    Pas vitit 1822 kur Ali Pasha bie (vritet) Mirdita kthehet duke mbėshtetur plotėsisht Bushatasit.
    Nė vitin 1823 njė fuqi mirditasish merr pjesė nė fushatėn e Mustafa Pashės nė More. Beteja e fundit e madhe nė mbėshtetje tė Muatafa Pashės ėshtė ajo e vitit 1831 nė Babunė. Ata (mirditasit) luftuan me trimėri duke siguruar tėrheqjen e fuqisė sė M Bushatit. Si u kthyen nga andej pashaj u mbyll pėrkohėsisht nė kėshtjellė, por nuk i qėndroi dot presionit tė ushtrisė turke dhe u dorėzua. Lleshi i Zi qė ishte mbyll bashkė me tė nė kėshtjellė, e internuan, e mė vonė e mbyllėn nė burgun e Janinės. Ky ishte dhe fundi i Pashallėkut tė Shkodrės dhe bashkė me tė dhe historia e lidhjes sė bushatasve me mirditasit dhe anasjelltas.

    Leave a comment:


  • Miri
    replied
    Mirdita – realiteti me autentik i kėsaj mbijetese

    KAPITULLI III

    KUSHTET DHE RRETHANAT E VĖSHTIRA HISTORIKE TĖ MBIJETESĖS TĖ KULTURĖS ILIRO-ARBNORE
    MIRDITA – REALITETI ME AUTENTIK I KĖSAJ MBIJETESE

    RĖNIA E QĖNDRESĖS PAS PUSHTIMIT TURK. EMIGRACIONI DHE HUMBJA E PRIJĖSVE DHE ARISTOKRACISĖ VĖNDASE


    1. Internerari dhe destinacioni i Emigracionit tė Shqiptarėve Mirditas e Dukagjinas nga fundi i shekullit XV deri nė fillim tė shekullit XVIII.

    Ėshtė e kuptueshme se pas pushtimit turk hakmarrja turke mbi shqiptarėt qė luftuan dhe fituan pėr mė tepėr se 25 vjet do tė ishte barbare. Kjo shtypje dhe hakmarrje rėndoi mė tepėr provincat dhe vendet ku ishin epiqendra tė luftės antiosmane si Mirdita e Dukagjini (zotėrimet e Dukagjinėve dhe Kastriotėvė), qė pėrfshin dhe korespondon nė territoret e sotme nga Tirana nė Shkodėr, nga Durrėsi nė Prizren dhe nga Dibra nė Shėngjin. Reprezalejet e ushtrisė barbare turke detyruan popullsinė heroike tė Mirditės dhe Dukagjinit tė braktiste trojet e veta dhe tė emigronte nė disa drejtime kryesore:

    Drejtimi kryesor i kėsaj lėvizje u bė drejt jugut tė Shqipėrisė duke u grumbulluar nė territoret e Himarės dhe e bregut jonian dhe jugut tė Adriatikut (Vlorė-Himarė).

    a- Destinacioni i popullatės sė shpėrngulur kėtu nuk ishte ky por kalimi i Otrantos pėr nė Italinė e Jugut (nė tokat e Alfonsit V tė Napolit).
    “Mėrgimtarėt e parė nė Itali thuhet se janė vendosur me 1443 nė kohėn kur Alfonsi i V tė Napolit pajtoi pėr luftė trupat shqiptare nėn komandėn e Dhimitėr Rėrės. Pas luftės ai u bė guvernator i Kastra Rexhios duke themeluar 13 fshatra shqiptarėsh afėr Katanzaros dhe disa tė tjerė nė Siqili” 1.
    Ndėrsa pas fushatės sė Skėnderbeut nė Itali, mė 1462, atij i falen toka tė shumta ku u vendosėn disa nga familjet e veteranėve tė lodhur nga betejat e shumta.
    “Mė 25 Prill 1467 dy katolikė Shkodranė, nga frika e perparimit tė turqėve morėn imazhin e “Zonjės sė Kėshillit tė Mirė” e njohur mė shumė si “Zonja e Shkodrės” dhe e kaluan pėrtej Adriatikut nė Genacano, Itali rreth 27 km nė lindje tė Romės. Aty imazhi u bė i njohur nė basimin popullor arbėresh. Edhe sot e kėsaj dite ēdo 25 prill, nė orėn 900 tė mėngjesit, tė gjithė kėmbanat Genacanos bien nė pėrkujtim tė mėrgimit dhe tė pranisė saj mbrojtėse” 2.
    Por dyndjet mė tė mėdha tė shqiptarėve nga territoret e lartpėrmendura pėr nė Itali ndodhen nė periudhėn 11-vjeēare (nga vdekja e Gj. Kastriotit 1468 deri nė rėnien e Shkodrės mė 1479.
    Nė njė letėr qė i dėrgon Filipit (Duka i Burgonjės), Papa Pali II bėn kėtė pėrshkrim:
    “Ėshtė e dhimshme t’i shohėsh kėta aventurierė pa atdhe qė kalojnė adriatikun me varka tė lehta dhe pėrpiqen tė gjejnė buzė brigjeve tė Italisė njė strehė kundėr barbarizmave tė tė pafeve"”3.
    Shumica e mėrgimtarėve kėrkuan strehė nė Italinė e Jugut ku miku i madh i tyre Ferdinanti (mbreti i Dy Sicilive) mirėnjohės i mirėpriti nė tokat qė i kishte falur Fj. Kastriotit – Skėnderbėut. Nė gjithė trojet e Italisė Jugut sidomos nė Kalabri u vendosėn emrat e fshatarėve nė gjuhėn shqipe. Po kėshtu edhe nė Sicili etj.
    Madje ekziston idea se edhe Rajoni i Kalabrisė ka emrin pėr shkak tė emigracionit te ilirėve dhe mė vonė tė shqiptarėve drejt gadishullit Italik. Pra Kalabria pėrbėhet:
    Ka = Nga
    Albėria = Arbėria
    Kėshtu vendasit e Italisė sė Jugut (edhe ata tė ardhur kohė mė parė nga Iliria filluan ti quanin “Kolonėt” e rinj tė ngulitur nė Italinė e Jugut si njerėz tė ardhur ka (nga) Albėria ndėrsa vendi i tyre i ri Kalabėria.

    “Mbreti i Napolit Frederiku qė nė vitin 1482 u premtonte toka tė lira shqipėtarėve dhe grekėve tė cilėt shkonin nė Brindizi.
    Kėta ishin kryesisht shqiptarė nga Greqia dhe Shqipėria.
    Emigrimin nė Itali e pėrfundojnė emigrantet e Himarės nė vitin 1744.
    Nė vitin 1886 nė 79 Komuna tė Italisė kishte 196 768 shqiptarė”4.

    Po Labėria (Arbėria) ku ndodhej?

    Ka gjasa se emigrantėt e tregonin Labėrinė (Arbėrinė) tek toka mė e afėrt pėrtej detit nga kishin ardhur (Vlora dhe Himara).
    Natyrshėm njė pjesė shumė e madhe e Mirditasve (Dukagjinėve), nuk arritėn tė kalonin detin pėr tė prekur “tokėn e kėrkuar” Italinė. Pėr mė tepėr se 200 vjet radhazi nga 1468 e deri nė fillim tė shek XVIII-tė mirditasit mbetėn nė bregun e Jonit duke themeluar atje fshatra e qendra tė tjera banimi.
    Nuk ėshtė qėllim kryesor i kėtij libri shtjellimi i ēėshtjes sė formimit tė zonės etno-kulturore tė Labėrisė apo qėndrave kryesore tė banimit tė kėsaj treve. Por nuk mund tė mos pėrmenden sipėrfaqshėm ngjashmėritė etnokulturore tė njė zone tė gjėrė tė labėrisė nga Himara (kryeqendėr e dikurshme e Labėrisė), deri nė afėrsi tė Karthiqit, nga Vlora e deri nė Sarandė. Kjo zonė si dhe mirditasit e Dukagjinit janė vetėqeverisur me njė Kanun qė nuk ndryshon shumė me atė tė “Lekės” dhe ate tė “Skėnderbeut”, atė tė Labėrisė.
    Mėnyra e jetesės, shumė rite, zakone, janė si nė Mirditė dhe nė Labėri. Pirateria qe jo vetėm mėnyrė jetese pėr trevat respektive por nė radhė tė parė ishte nje rebelim dhe njė formė e luftės antiosmane si pėr lejbėrit dhe mirditasit e margjinalizuar nga pushteti feudal ushtarak turk dhe kjo pronėsi feudale lulėzoi kryesisht nė ultėsirėn perėndimore shdqiptare.
    Kėta shqiptarė Piratuan pasurinė qė krijohej nė tokat e tyre prej tė cilave ishin pėrzėnė padrejtėsisht dhe nė mėnyrė tė dhunshme.
    Zgjuarsia, kryeneēėsia, bujaria, trimėria, burrėria, dinakėria, besa etj janė virtyre qė karakterizojnė kėta dy treva tė tė njėjtes origjine. Virtytet e malsorit shqiptar si nė jug dhe veri nuk ishte dhe nuk ėshtė njė tipar apo virtyt qė ua “dhuroi” mali por pėrkundrazi kur sheh skemėn e transplatimit tė popullsisė nga fusha nė mal vėrteton se kemi tė bėjmė me lėvizjen e njerėzve me fisnik shqiptar, bashkė me virtytet mė tė larta. Malėsorėt e dinė mirė se mali ėshtė mė i vėshtirė se fusha pėr tė jetuar por ato e duan malin dhe janė krenarė pėr tė, veēse mali i ndihmoi tė mbijetonin bashkė me virtytin e tyre shqiptar. Toponomia nė pėrgjithėsi ėshtė e ngjashme. Ka dhjetėra e qindra emra nga Labėria (mbiemra, fise vende etj) si ato tė Mirditės e Kurbinit si:
    Koleka = Kolė Leka, Gjondeda = Gjon Deda, Lekdushi = Lekė Dushi, Gjokgjini = Gjokė Gjini, Bardhgjini = Bardh Gjini, Dodbiba = Dodė Biba, Gjinushi = Gjin Nushi, Gjipali = Gjin Pali, Gjonika = Gjon Nika, Doda, Lleshi, Kola, Nika, Nushi, Nikolli etj. Gjithė kėto mbiemra tė zonės sė Labėrisė e tė Bregut janė bashkime emrash ose emra tė mirėfilltė shqiptarė dhe janė prezent kudo dhe aplikohen edhe sot e kėsaj dite si emra qė u vihen nė gjithė trevat e Kurbinit, Kthellės, Mirditės, Lezhės e tė Dukagjinit.
    Nė historinė e lavdishme tė popullit shqiptar spikat qartė bashkveprimi (ndonėse nė njė largėsi jo tė vogėl tė trevave) dhe patriotizmi specifik nė momentet kulmore tė historisė sė shqiptarėve qė nga koha e Skėnderbeut. Po pėrmendim vetėm disa prej tyre.
    Sipas Shuflajt, metropoliti i Kthellės Atanasiu udhėhoqi nė 1595 10000 shqiptarė nė Himarė tė veshur tė gjithė me tė kuq …, ēka tregonte se nuk kishte humbur lidhja e kėsaj popullsie e ardhur nė Himarė dhe zonat pėrreth me udhėheqesit e saj shpirtėror qė vinin herė pas here nga Kthella dhe Mirdita.
    Nė vitin 1602 kemi kuvendin e zhvilluar nė kishėn Shėnllezhdrit (shėn Aleksandrit) nė Orosh tė Mirditės ku morėn pjesė dhe prijės fisnorė nga Himara, Kurveleshi dhe zona tė tjera tė Labėrisė. Kjo ishte pėrpjekja I e madhe shqiptare pėr tė rilindur qėndresėn antiosmane.
    Nė historinė e popullit shqiptar pėrveē rezistencės antiosmane nė pėrgjithėsi, vėrehet qartė se 2 janė epiqendrat qė ruajtėn autonominė brenda trojeve, Mirdita dhe kryeqendra e Labėrisė Himara.
    Nuk ėshtė e rastit qė kėto dy degė tė tė njėjtit trug-shqiptar janė protoganistė nė formimin e dy organizmave shtetrore brenda P Osmane Pashallėkut te Janinės (ka patur mjaft mirditas) dhe Pashallėkut tė Shkodrės.
    Nuk ėshtė rastėsi qė Lidhja e Prizrenit (10 qershor 1878) e ndėrroi dhe e transformoi pėrmbajtjen e saj nga Lidhje Islamike e Prizrenit (pėr te mbrojtur zotrimet turke nė Ballkan) nė lidhje patriotike shqiptare pas marrjes pjesė nė tė tė delegacionit tė vilajetit tė Janinės dhe atij tė Shkodrės (korrik 1878).
    Lėkundja e besimit e shfaqur nė shekullin XX dhe ditėt tona nė veēanti nė Himarė tek atdheu i tyre nuk pėrbėn thelbin dhe pėrkatsinė kombėtare tė kėsaj treve shqiptare tė pastėr, por njė histori pėrcarje qė nė kohėn e Ali Pashės si dhe ndarjes fetare aty ku shqiptarėt ortodokse pėr tė mbrojtur pėrkatėsinė e tyre fetare siē thote Pashko Vasa ngritėn Ēėshtjen Helene e cila ishte njė ēėshtje e varrosur nė shekuj. Kėta shqiptarė qenė protagonistėt e luftės pėr pavarėsi tė Greqisė. Deri nė ditėt tona feja dhe politika (qarqe tė caktuara) greke janė munduar ta pėrdorin pėrkatėsinė fetare nė favor tė tyre duke arritur deri nė absurdin se bregasit nė Himarė dhe rreth saj janė grek.
    Nga ana tjetėr ka dhe dallime e veēori qė lidhen si me vendim ashtu dhe me kohėn dhe qė shfaqen nė artin dhe kulturėn popullore tė trevave. Polifonia labe ėshtė unike nė kėngėt e folklorit. Mbrojtja kolektive ėshtė tipar i ri i komunitetit lab. Kjo ndoshta dhe pėr faktin se kėto banorė ku mbizotėruan tė ardhurit duke qenė nė vėnde larg zonave nga erdhėn qenė tė detyruar tė ndėrtonin qendra banimi ku shtėpitė tė ishin afėr njėra-tjetrės, tė linim ēdo hasmėri me njeri-tjetrin, kur i kėrcėnonte rreziku jashtė sojit tė tyre etj. Kultura e varrimit dhe shumė rite tė tjera janė tė ngjashme nė tė dy trevat etnokulturore. Dialekti iu pėrshtat popullsisė indogjene (vendase) toske.

    b- Dyndjet e Shqiptarėve pėr nė Greqi.

    Pushtimet sllave nga Veriu i kishin detyruar shqiptarėt tė shtegtojnė nė Greqi qė nė shekullin VIII.
    Ndėrsa nė kohėn kur Shqipėria ra nėn pushtimin turk pati njė valė tė re emigrimi pėr nė vėndin helen, duke krijuar koloni tė tėra shqiptare nga mesi i shekullit XV deri nė fillim te shekullit XVIII.

    P Vasa shkruan:
    “Nė Shqipėri ngjan ajo qė kishte ngjarė nė Greqi: njė pjesė e popullsisė shtegtoi nė Itali dhe Greqi, tė tjerė pranuan islamizimin dhe resti ndejti nė Shqipėri duke ruajtur fenė kristiane, ortodokse dhe katolike” 5.
    “… kapedanėt shqiptarė ortodoksė (Krishterė shqiptare dhe arvanitas) qė ndodheshin nė shėrbim tė Ali Pashė Tepelenės qenė ata qė i pėrgatiten Greqisė sė Re trimat mė tė shquar tė luftės sė indipendencės sė saj. Bocari, Karajuskeqėt, Xhovellat, Mianlet si dhe kaq luftėtarė tė tjerė, tė gjithė qenė shqiptarė qė morėn pjesė me mish e me shpirt nė favor tė Greqisė, duke qenė tė udhėhequr pikė sė pari nga shpirti luftėtar lakmitar ngjarjesh dhe luftėrash, dhe pastaj prej ndjenjave fetare qė kishin tė pėrbashkėta me grekėrit” 6.
    Kolonitė e para shqiptare nė Greqi nė shekullin XV i ngriti Gjin Bue Shpata. Duke qenė se vinin nga Arvania ata e quanin veten “Arvanitė”.
    “Historiani bizantin Kanteku vuri nė dukje se grindjet midis fisnikėve bizantinė dhe princave latine pas kryqezatės sė katėrt (1202-1204) e kishin shkretuar fshatin grek. Mirėpo “arvanitet” ose shqiptarėt e sapoardhur u vendosėn nė tokat djerr, prenė pyjet dhe happen toka tė reja tė punueshme. Shumė krahina greke tė cilat kishin qenė vetėm strofka tė banditėve, falė punės sė kėtyre bujqėve me pėrvojė u lėruan dhe me drithėra” 7.
    Si bazė nisje pėr kėta emigrantė kėtė kohė ka qenė bregu i Jonit nga Vlora e deri nė Sarandė. Sipas tė dhėnave rezulton se gjysma e Peloponezit ose Moresė ishte e banuar me shqiptare “Arvanitas”. Duhet theksuar se shqiptarėt nuk shkuan nė Greqi nė asnjė kohė si pushtues por tė detyruar pėr tė lėnė Atdheun e tyre ata u ngulitėn nė tokėn helene dhe e bėnė atė atdheun e tyre tė dytė. Kaq e vėrtetė ėshtė kjo sa arvanitasit jo vetėm punonin pėr tė jetuar atje por qindra e mijėra prej tyre dhanė jetėn e tyre pėr ēlirimin e Greqisė duke u bėrė bashkė me prijėsit e tyre dhe faktor kryesor nė ēlirimin dhe fitoren e pavarėsisė sė Greqisė nė fillim tė shek. XIX. Protoganizmi i arvanitasve nė tokėn dhe shtetin grek nuk ėshtė i shprehur vetėm tek numri i madh i arvanitasve atje (sot mbi 2.5 milion) por nė radhė tė parė ai mishėrohet nė heronjtė (me origjinė shqiptare) tė Greqisė, personalitetet politike, kulturore, artistike deri nė ditet tona.

    c- Drejtimi i Dyndjeve tė Shqiptarėve Drejt Italisė sė Veriut.

    Fluksi mė i madh i emigrimit drejt veriut pėr nė Venedik, Gjenova etj, ka qenė pas rėnies sė Kalasė sė Shkodrės nė duart e turqve mė 1479. Banorėt qė shpėtuan kėtu por dhe nje numėr i madh njerėzish qė vashdonin tė lėviznin drejt Venedikut u bashkuan duke lėnė pėrgjithmonė atdheun e tyre. Nė kėtė kohė kanė emigruar bashkė me njė garnizon (grup luftėtarėsh) edhe vellezėrit Gjon Gazulli, Andrea Gazulli dhe Pal Gazulli (nga Gazulli i Dibrrit te Mirditės tė cilėt i kishin dhėnė njė ndihmesė tė madhe Gj. Kastriotit Skėnderbeut veēanėrisht nė fushėn diplomatike dhe politike. Refugjatėt u pritėn mirė dhe u dhanė pension pune dhe shumė prej tyre u vendosėn nė zonėn e Gradiskės (njė zonė qė preferohej nė mėnyrė tė veēantė). Toka u nda nė 150 pjesė kaq sa u vendosėn atje dhe familje. Venedikasit i vendosėn kolonitė shqiptare kėtu (nė lindje tė Venedikut) pėr tė patur njė mburojė nga ndonjė sulm i mundshėm turk sesa pėr tė privilegjuar shqiptarėt (Turqit nė 1476 kishin arritur njė herė atje). Njė komunitet i madh shqiptarėsh u vendos pranė lagunės sė Venedikut, ku ata ngritėn spitalin e tyre, shkollėn e famshme shqiptare, fasada e sė cilės ėshtė edhe sot me basorelievet e saj qė tregon episode tė betejave dhe luftrave shqiptare” 8.
    Njė nga refugjatėt qė u vėndos pranė kėsaj kolonie ishte dhe humanisti i madh shqiptar Martin Berdheti (Marin Barleti) mirditasi (Q. Malit) qė u shkollua pėr prift dhe shėrbeu nė Shkodėr. Po kėshtu nė kėto familje tė kėsaj Kolonie ishte dhe Leonik Tomėn.
    Vdėrsa njė valė emigrimi diēka mė e vogėl ka ndodhur nė drejtimin e Durrėsit pėr Halinė Veriperėndimore. Keshtu u krijua njė koloni shqiptarėsh nė Gjenova por dhe koloni tė tjera nė bregdetin e “Rivieres Italiane”.


    2. Vala e emigrimit merr me vete prijėsit dhe aristokracinė e Mirditės dhe Dukagjinit.

    Duhet theksuar se gjatė periudhės sė sundimit 25 vjeēar tė shtetit shqiptar tė Gjergj Kastriotit – Skėnderbeu krahas aristokracisė sė lartė tė trashėguar mė parė u zhvillua dhe u formėsua njė fisnikėri e re siē ishin nėnpunėsit e kėtij shteti, politikanė, diplomatė, u konsolifua mė tej inteligjenca kryesisht e edukuar nė universitetet katolike perėndimore etj. Kėshtu klasa e fisnikėve dhe aristokracisė nė kėte shtet deri nė fundin e shekullit XV ishte e kosoliduar dhe me mentalitete e kulturė si kudo nė vendet mė tė civilizuara perėndimore. Kėtu, nė kėtė kohė spikat aristokracia mirditase, veēanėrisht shtresa e politikanėve dhe e intelektualėve qė mė vonė spikasin dhe bėhen tė famshėm nė mendimin intelektual e humanist europian.
    Pas vdekjes sė Gj. Kastriotit – Skėnderbeut prijėsat dhe shtresa intelektuale qė pėrbėnte dhe “trurin” dhe “palcėn” e “Kombit” qė kishte nisur tė formohej u godit, u “kosit” u islamizua dhe pjesa mė e ndritur emigroi pėr nė Itali, Greqi dhe Dalmaci etj, duke shkėlqyer dhe ndihmuar nė evoluimin e civilizimit tė popujve europianė nė pamundėsi pėr t’i kontribuar progresit tė atdheut dhe kombėsisė shqiptare.
    “Mėrgimtarėt e parė nė Itali thuhet se janė vendosur atje 1443, nė kohėn kur Alfonsi V i Napolit pajtoi pėr luftė trupat shqiptare nėn komandėn e Dhimitėr Rėrės. Pas luftės Dhimitėr Rėra u bė guvernator i Kastra Rexhios dhe kėtu u themeluan 12 fshatra shqiptare afėr Katanzaros, nė skajin Jugor tė Italisė dhe nė Sicili” 9.
    Pas fushatės sė Skėnderbeut, prijėsit mirditas dhe gjithė arbėrisė, nė Italinė e Jugut mė 1462 atij i falėn toka tė shumta nė tė cilat u vendosėn ushtarakė tė lartė tė plakur e tė lodhur nga lufta.
    Po nė Italinė e Jugut u vendos pas 1469 familja e Gj. Kastriotit, i biri i tij Gjoni etj ndonėse pėr kėtė familje nė fillim u hezitua tė pronohej nga Ferdinanti i Napolit jo se nuk donte por u frikėsua se mos pėr kėtė shkak mund tė bėheshin zotėrimet e tija objekt sulmi i P Osmane. Mė vonė ndėrhyri dhe Papa dhe e pranoi.
    “Nė vitin 1387 njė familje tregtare nga Durrėsi mėrgoi nė Republikėn e Gjenovės brenda njė shekulli ajo u bė nga mė tė pasurat nė rajon. Dazhi apo presidenti i parė i Republikės sė Gjenovės ishte Xhakomo Durazzo, kurse gjashtė presidentė tė tjerė dhe dy kardinalė mbanin mbiemra qė dėshmonin pėr origjinėn e tyre shqiptare”
    Mė 1479 pas rėnies sė Shkodrės falė marrveshjes sė kapitullimit shpėtuan njė pjesė e mirė e garnizonit luftarak dhe disa prijės tė tyre ndėr to dhe familja e shquar mirditase nga Gjazi i Kacinarit, Gjon, Pal dhe Andrea Gazulli (me banim nė Shkodėr).
    Andrea, Gjon dhe Pal Gazulli i kishin dhėnė njė ndihmesė tė madhe diplomatike dhe politike shtetit tė Gj Kastriotit – Skėnderbeut. Gjoni i cili mė 1430 ishte diplomuar pėr matematikė dhe Astronomi nė Universitetin e Padovės. Pikėrisht ky universitet e ftoi tani si petagog i Astronomisė dhe u bė mjaft i njohur si “Joannis Gini Gazuli da Albania”
    Marin Barleti (Martin Bardheti – ka mundėsi tė jetė nga Berdheti i Q Malit) u bė i njohur nė gjithė Evropėn me dy veprat e tij nė latinisht “Jeta dhe vepra e Skėnderbeut” dhe “Rrethimi i Shkodrės”, rrethim tė cilin e kishte pėrjetuar vetė.
    Leonik Tomeu (1456 – 1531), mėrgoi nė Venedik dhe u ftua nė vitin 1497 tė jepte filozofi nė Universitetin e Padovės. Pėr 30 vjet Tomeu u dallua pėr dhėnien nė origjinal tė filozofisė sė Aristotelit. Ndėr nxėnėsit e petagogut L Tomėn ka qenė dhe Astronomi i famshėm Nikolla Kopernikut i cili ndėr tė tjera ka thėnė se arritjet e tija nė shkencė ia dedikonte petagogut tė famshėm Leonik Tomėn.
    Njė tjetėr refugjat qė mbėrriti nė Venedik mė 1479 (pas rėnies sė Shkodrės) ka qenė Marin Bicikemi (1468-1526) i cili nė moshėn 11 vjeēare prej 30 pjestarėve tė familjes sė tij, 26 i kishte parė tek vdisnin duke mbrojtur Shkodrėn.
    Marin Bicikemi shkruajti komedinė mbi Ciceronin romak, Plinin etj dhe dha mėsim nė retorikė nė Universitetin e Padovės.
    Andrea Aleksi (Ndre Lleshi) (1425-1505) i ardhur nė Milano dhe kontributin kryesor nė bėrjen e veprės sė “Altarit Shqiptar” prej mermeri dhe qė u vendos nė katedrėn e Milanos. Ky ishte arkitekt, skulptor dhe piktor i shquar.
    “Prej kėtyre refugjatėve tė shekullit XVI ėshtė dhe familja e ndritur Albani nė Romė (me origjinė nga Laēi). Kjo familje i dha kishės katolike shumė prelate tė njohur ndėr tė cilėt dhe Papa Klementi XI (1700-1721) dhe shumė kardinalė.
    Aleksander Albani kujdestar i librarisė sė Vatikanit ndėrtoi nė vitin 1758-1760 shtėpinė e tij tė mrekullueshme nė fshat, Villa Albani, pėr tė vendosur aty koleksionin e tij tė pasur me kryevepra tė artit modern e antik, tė cilat tani zbukurojnė muzeumet kryesore tė Evropės. Njė tjetėr kontribut ishte piktori i talentuar Francesko Albani” 12.
    Edhe Franca pėrfitoi nga mėrgata shqiptare. Konti Zhyl Tomeu qe njė nga filantropėt mė tė mėdhenj tė Francės dhe perkthyes i shkėlqyer i veprave tė Aristotelit, tė veprave tė keshilltarit tė Aleksandrit tė Madh etj.
    Shumė mėrgimtarė tė tjerė u bėnė princėr Katolik nė shumė vende perėndimore, drejtues luftarak nė ushtrine Spanjolle etj.
    “Nė pjesėn mė tė madhe kėta mėrgimtarė pėrfaqsonin eliten e Kombit shqiptar, udhėheqjen e tij. Ata dhanė ndihmesin e tyre nė zhvillimin e vendeve tė tjera. Mirėpo, fatkeqėsisht, kėta mėrgimtarė varfėruan Shqipėrinė” 13.

    1. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
    2. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220-221
    3. Radoto, 1760, 3;30
    4. Milan Shuflaj “Serbėt dhe Shqiptarėt” fq. 51
    5. P Vasa “E Vėrteta mbi Shqipėrinė dhe Shqiptarėt” fq. 57
    6. P Vasa “E Vėrteta mbi Shqipėrinė dhe Shqiptarėt” fq. 61
    7. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
    8. Liria, 1 shkurt 1989, 1.
    9. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 220.
    10. Sinishta, 1976 fq. 224
    11. Dielli, 25 Prill 1988, 6
    12. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 222.
    13. Edėin Jacques “Shqiptarėt” fq. 223.

    Leave a comment:

Working...
X